Užsitęsęs karantinas, prarasta galimybė laisvai gyvai bendrauti su draugais, bičiuliais, netgi ir su giminaičiais, judėjimo tarp savivaldybių suvaržymai – tokia šių dienų realybė. Vis tik šįkart neanalizuojame visų šių priemonių veiksmingumo (neveiksmingumo), o kalbame tik apie neeilinę patirtį, kurią, beje, visam pasauliui „dovanojo“ koronavirusas. Taigi, kaip išgyvenate bendravimo suvaržymus?– klausia „Mūsų savaitė“. Kuo galėtumėte pasidalinti su kitais, kad priverstinė socialinė atskirtis būtų ir kažkuo naudinga?
Virginija Armanavičienė:
– Kaip išgyvenu bendravimo suvaržymus?
Gyvojo bendravimo pristabdymo rekomendacijas priėmiau ramiai ir supratingai, trokšdama prisidėti prie viruso dauginimosi pristabdymo savo supratingumu ir bendrų susitarimų laikymusi. Žinoma, kad apribojus kontaktinį bendravimą, atsirado kitokios bendravimo formos su šeimos nariais, mokiniais, kolegomis, kvalifikacijos kėlimo srityje, savišvietoje. Atsirado galimybė peržiūrėti daugybę puikių kino filmų, skaityti parsisiųstas knygas, anksti rytais ir po darbo vakarais pasivaikščioti laukais.
Įprastos, planingos veiklos, kaip autorinių ar kolektyvinių parodų planavimas, ruošimasis joms, aktyvus dalyvavimas įvairiuose susivienijimuose, draugijose taip pat nesustojo. Sustojo mano kontaktinės edukacinės veiklos, vykdomų kultūrinių edukacinių projektų veiklos, parodų ir kitų kultūros renginių lankymai, įprastos savaitgalio ir tolimesnės pažintinės kelionės… Bet atsirado manieji pasivaikščiojimai laukais, takais takeliais, gamtos nuotaikų, formų, saulės atėjimo į dieną ir išėjimo iš jos ypatumų pastebėjimai, fiksavimas, nuostabos dėl zuikio stryktelėjimų iš panosės ir įvairių balsų ore plevenimas…
Pastarąjį mėnesį kūriau ir karpiau neįprastai didelio formato karpinius. Nes dalis „Sėjinio“, popieriaus karpytojų grupės narių, pritarė ir įsipareigojo parengti naują karpinių parodą, kuri vasario 12 dieną pristatyta Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centre-muziejuje. Darbai eksponuojami languose, juos lankytojai apžiūrėti ir vertinti gali iš lauko pusės.
Taip, sąmoningai, atsakingai, planingai veikdama, kurdama gyvenu šiuo laikotarpiu.
Rita Mockeliūnienė:
– Gyvo bendravimo stygiaus pakeisti negali 
niekas, o atskirties sumažinimui yra daugybė būdų: įvairiausios medijos, spauda, telefonas, internetas, balso ir vaizdo perdavimo priemonės, tinklaraščiai, socialinių tinklų svetainės.
Kitam receptų surašyti negali. Gali tik nurodyti vektorius. Reikia pačiam susikurti realybę individualiomis priemonėmis, remiantis požiūriu į pasaulį ir save. Produktyviau pasiskirstyti laiką, išnaudojant jį seniai svajotam kūrybiniam darbui (nutapyti paveikslą, sumaketuoti eilėraščių knygelę, numegzti, nunerti), išbandant tai, ko anksčiau nesi daręs, keičiant įpročius, įgyvendinant sveikatingumo projektus (pavyzdžiui, pasivaikščiojant gamtoje), pamedituojant. Telefonu pakalbinant draugus, perskaitant knygą, kuriai seniau pritrūkdavai laiko. Kartais reikia pabūti kreivu veidrodžiu, kuris laužtų realybę taip, kaip jam pačiam norisi.
Esu vaikas gamtos. Jos tyla man suteikia tiek daug energijos. Šiųmetė žiema ypač dosni savo apžavais. Galima net neišeinant iš kiemo prasimanyti smagiausių pramogų. Yra proga išsitraukti iš sandėliukų senas pačiūžas ar slides. Anūkams nulipdyti Sniego senį, pasiųsti jiems to kūrinio nuotrauką, o paskui vakare per „Skype“ drauge pasidžiaugti tuo.
Esu žmogus šeimos. Man niekada nenusibosta juose tvarkytis ir būti. Todėl džiaugiuosi galimybe pasimėgauti artimiausiųjų artumu ir namų ramybe.
Ir dar – visų labiausiai išgyventi suvaržymus padeda žinojimas, jog niekas amžinai nesitęsia.
Visuomet, ar būtų gera, ar bloga, prisimenu užrašą ant karaliaus Saliamono žiedo: „Ir tai praeis“.
Irena Tamulynienė:
– Man šis metas davė laiko apmąstymams apie 
būtį šiam pasauly, suvaržymo kažkaip nejaučiau, nes rašiau ir išleidau savo svajonių knygą. Bendrauju parke, man to pakanka. Būtent parke, atsiranda naujos pažintys su žmonėmis, kurie myli gamtą. Tad pokalbiai ir pasivaikščiojimai nepabosta. O kur dar puiki mankšta tyrame ore ir pats laikas, jei tik noras yra, susipažinti su paukščiais, žiemą praleidžiančiais Šešupėje. Galima stebėti, kokia klimato kaitos įtaka paukščiams. Pas mus niekad nežiemojo pilkasis garnys, o dabar sėkmingai žvejoja ir nesiruošia palikti Šešupės! Gyvenant šeimoje, gal dabar sunkiau, nes reikia išmokti gyventi drauge be kivirčų. Aš esu viena, tad bendravimas su visais puikus. Man padeda ir tai, kad dieną pradedu įprastai, tarsi ir nebūtų karantino… Tiesiog gyvenu įprastą gyvenimą. Gal tik vienas nepatogumas – negaliu aplankyti giminių kitoj savivaldybėj, bet visad galiu bendrauti pasikalbant.
Viktorija Kajokaitė:
– Bendravimo suvaržymai man asmeniškai 
sukelia itin didelį diskomfortą. Vien dėl to, kad neturiu galimybės aplankyti brangių žmonių, pasivaikščioti lauke, nuvykti į kitą miestą dėl asmeninių priežasčių. Viskam reikia įrodymų ir kiekvieną kartą jauti tarsi tokią riziką, kuri sukelia stresą: ar tikrai praleis važiuoti, ar tikrai neapsuks atgal, ar tikrai nereikės susimokėti 250, o jeigu, o jeigu… Bet tikiu, kad viskas daroma dėl gero, o jeigu tai padės sumažinti viruso plitimą, reikia pasiryžti ir ištverti šį etapą ir stengtis atrasti kažką įdomaus, naujo. Naujų veiklų, skirti dėmesio sau, savęs tobulinimui, skaityti knygas, domėtis. Viskas atneša tiek minusus, tiek pliusus, tik priklauso nuo to, kaip mes patys į tai reaguosime.
Vilma Anelauskienė:
– Bendravimo suvaržymus priimu kaip 
neišvengiamą faktą. Kadangi dirbu mokykloje ir veiklos, kurias reikia atlikti (ir dar sudėtingesnėmis sąlygomis), pakankamai intensyvios, neturiu daug laiko mąstyti apie tai. Kita vertus, ir pozityvias, ir negatyvias mintis, emocijas tiek kolegų, mokinių, tiek draugų, giminaičių jauti, nes kalbiesi, domiesi, analizuoji… Neslėpsiu, būna ir pačiai sunkių akimirkų…
Labai pasiilgstu artimųjų, kurie gyvena Vilniuje, Kaune, Kalvarijos savivaldybėje, ir telefoninis ar virtualus bendravimas jau tapo norma. Apmaudu, kad augančius dviejų sūnų anūkus matai tik kompiuterio ekrane, bet svarbiausia, jog jie visi sveiki. Apie tokį nuotolinį bendravimą pakankamai prirašyta ir prikalbėta – nesinori kartotis.
Vis dėlto man asmeniškai ūpą pakelia mažos smulkmenos, kurios priverčia keisti požiūrį ir tiesiog tą „nukabintą nosį“ pakelti (žinoma, neįžeidus tų, kuriuos pandemija palietė skaudžiausiu būdu). Tarkim, paskambinus sesei medikei, ji pirmiausia pradeda kalbėti ne apie viruso situaciją, suvaržymus, o apie lesinamas zylutes, priglaustą katiną, žiūrimą filmą. Vyro mamą, kurią esančią ypač garbaus amžiaus, nepaisant visų sunkumų, domina viskas: Žalgirio rungtynės, Eurovizija, naujos knygos, piešimas… Pasikalbam vos ne kasdien. Dukra nuolat dalinasi savo muzikiniais ir kitais atradimais, kuria savo kultūrinį tinklaraštį ANE, laidą „Apie ką tylite“. Jai grįžus, žiūrime mėgstamas laidas, filmus, klausomės muzikos, išlekiame į gamtą…
Taigi Gyvenimas eina… Pavasariop lai šviesėja mintys – Visų.
Vilma Povilaitytė-Vachter:
– Kol mūsų tiesiogiai nepalietė koronavirusas, visi šie apribojimai atrodo baisūs. Tik tada, kai atsitinka baisi nelaimė, pradedame viską suprasti kitaip. Žinoma, ši situacija – iššūkis visiems: juk ir politikai, ir visuomenė sėdi tose pačiose rogėse.
Jei žmogus negali būti su savimi, jei namuose neturi veiklos – blogai, juolab kai komunikacijos priemonės šiais laikais beribės. Pagaliau tiems, kuriems per sunku, yra pagalbos linijos. Taip, dabar yra daugiau rūpesčių, bet nereikia jų vadinti problemomis.
Manau, kai visa šita situacija bus pamiršta, šio laiko daug kas net ilgėsis, mat dabar turime laiko labiau pažinti šalia esančius, išmokti priimti save.
Visada Dievas duoda tai, ko nusipelnei, taigi ir korona parodė visų tikruosius veidus. Parodė, kas negeba sau įspirti į užpakalį ir suvokti, kad viskas įmanoma net ir būnant namuose. Juk dabar kaip niekad gali skirti laiko tam, kam visada norėjai, bet dėl nuolatinio lėkimo negalėjai!
Nuotraukos iš asmeninių pašnekovų archyvų.