Pagrindinis > Dėmesio! > Naujaisiais 2016-aisiais – daugiau meilės, prasmės, tikĖjimo, stebuklo, tarpusavio ryšio, stiprybės…

Naujaisiais 2016-aisiais – daugiau meilės, prasmės, tikĖjimo, stebuklo, tarpusavio ryšio, stiprybės…

Apie tikĖjimą–stebuklą

Metų sandūroje, kai juodžiausia naktis suspaudžia dangų, lyg ryškiausia žvaigždė pasirodo…. stebuklas, nors geroji metų sandūros dvasia, ko gero, labiausiai pasireiškia prieššventiniu stebuklo laukimu. Štai dėl to neretai pati šventė prieš tą laukimą nublanksta, mat tas stebuklas arba nepasireiškia taip, kaip tikimės, arba labai greitai išsisklaido įprastos kasdienybės rutinoje. Taip būna todėl, pasakytų Naujojo Testamento apologetai, jog per mažas tikėjimas, laukiant stebuklo, gyvenęs širdyje. Prisiminkime, kaip prisikėlęs iš numirusiųjų Kristus priekaištavo apaštalui Tomui, tol nepatikėjusiam Viešpaties prisikėlimu, kol neišvydusiam jo ir nepalietusiam jo žaizdų: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę“ (Jn 20:29). Tikėjimas – labai galinga jėga, skelbia Biblija, galinti net kalnus kilnoti. Senoji lietuvių kalba šios jėgos paslaptį paaiškina labai paprastai: tikėjimas – tai tik Ėjimas. Jeigu kryptingai, nepaliaudamas, be didesnių abejonių eini į savo tikslą, stebuklas negali neįvykti. Tiesa, prie tikĖjimo būtinai turi būti meilė („…jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas” (1 Kor 13, 2). Tuomet stebuklai reiškiasi ne vien per metines šventes, o ir, rodos, įprastame kasdieniniame gyvenime. Visus į asmeninės legendos išsipildymą veda tikĖjimas, paremtas meile. Tik tokiu būdu turime žmones, žinomus kaip savo srities „asus“, savotiškus laimės kūdikius, nors jie nieko kito ir nedarė – tik Ėjo: link savo svajonės, tikslo, stebuklo…

Apie prasmę–meilę

Pasaulyje, kuriame dabar gyvename, vis daugiau informacijos, kuri mums pačiais įvairiausiais kanalais net ne siūloma, o brukte brukama, ir vis mažiau prasmės…  (Ar mums reikia žinoti, kokios spalvos suknele vienadienė „žvaigždutė“ vilkėjo susitikdama su n-tąja savo gyvenimo meile per jų pirmąjį pasimatymą?). O kas yra ta prasmė? Atsakymas būtų labai paprastas – meilė, gyvenimo energija. Krikščionybės, kaip labiausiai paplitusios religijos pasaulyje, populiarumas remiasi šventa tiesa: Dievas yra meilė. Taigi ne mirtyje, ne kažkur „anapus“ Dievo reikia ieškoti, o gyvenime, mat būtent čia ir dabar reiškiasi meilė, tikroji gyvybinė energija, leidžianti ne tik kurti, skristi, bet ir kasdienybės rate lyg nuostabiame šokyje suktis. Ir tuomet visai nesvarbu, jog žiemą aplink siaučia pūgos, o vasarą – bauginantys griaustinio trenksmai ir gąsdinantys žaibų botagai  padangę čaižo: visa tai – tik preliudija į naują gaivą, išskalbtą pačių tikriausių dangaus ašarų, skelbiančių pasauliui vienintelę tiesą – meilę. Štai taip gamta moko išeiti iš komforto zonos, pasitikėti nežinia ir atsiduoti gyvenimo tėkmei – tikrai, nesumeluotai, kupinai pirmapradės tiesos, prieš kurią kasdienybės dekoracijos tėra tik paikos mados draiskalai…

Apie tikrąjį ryšį–stiprybę

…Tik vėlgi – vienas kare – ne karys. Mes, žmonės, – socialūs gyvūnai, mums reikalingas bent vienas kitas žmogus, matantis, girdintis, suvokiantis panašiai kaip mes patys. „I can see you“… – tai viena iš svarbiausių tarpusavio ryšį nusakančių James Cameron filmo „Avataras“ frazių, kurioje pasakyta praktiškai viskas. „Aš galiu tave matyti/suprasti/suvokti…“ tik tuomet, kai mus jungia tas pats ryšys. Būtent to paties ryšio šviesoje ir skleidžiasi svajonė, arba, Biblijos žodžiais tariant, – žodis tampa kūnu…

…Žmonės, patenkantys į mūsų gyvenimą, būna kaip kliūtys ir kaip ramsčiai. Pirmieji – kad mus sustiprintų, antrieji – kad palaikytų išsekusius mus. Ir tiems, ir tiems tik dėkoti belieka… Tad ne pykime, o padėkokime net tiems, kurie pridergia į „dūšią“: jos augimui trąšos irgi reikalingos…

Mieli skaitytojai, laimingų Jums 2016-ųjų! Ačiū, kad esate su mumis!

Laima GRIGAITYTĖ,

„Mūsų savaitės“ redaktorė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite