Ketvirtadienis, 5 gruodžio, 2024
Daugiau

    Nešanti šviesą

     

    Kuriančios moterys… Į triukšmingą šiuolaikinį pasaulį jos nužengusios tarsi iš gūdžios senovės, nutolusios nuo mūsų per daugybę tūkstantmečių. Ne, jos per daug nesiskiria išvaizda iš gyvenamosios aplinkos, tačiau jų dvasia išsaugojusi pirmapradę harmoniją, amžiną moteriškumo paslaptį, įkūnytą genijų da Vinčio Monos Lizos šypsenoje ir Botičelio „Veneros gimimo“ plasnojime. Jos – kūrėjos, savo būtimi esančios toli nuo ambicijų karo, prievartos bei smurto aižomos kasdienybės: joms tiesiog į genus įrašyta švelnumu lytėti gyvenimą, sėti aplink save grožį, kurti harmoniją, realiu pavidalu pasireiškiančią darniu bendravimu, eilėraščių posmais, paveikslais. Ir kas šis pasaulis būtų be tokių moterų: be jų sielų šilumos, mokėjimo pakalbinti medį, žolę, paukštį, šalia esantį žmogų, be to  šviesos spinduliavimo, prie kurio viska, kas prisiliečia, tampa daug tikresniu, tyresniu.

    Taigi susipažinkime su viena iš jų: Aušra ARLAUSKIENĖ, Kalzų Rūdos savivaldybės Plutiškių gimnazijos (nuo ateinančio rugsėjo!) pradinių klasių ir dailės mokytoja, poetė, dailininkė, audėja, kuriai be galo natūralūs, deja, šiais laikais jau deficitu tampantys dalykai: stiprus ryšys su savo šaknimis ( gyvena savo gimtinėje, trumpam iš jos išskridusi tebuvo mokslams), kurioms iki šiol jaučia šventą pagarbą, mat  žino: būtent iš čia ji atėjo, čia gavo viską, ką dabar su tokia meile dalija kitiems…

    Kad bus mokytoja, tvirtai žinojo nuo gan ankstyvos vaikystės

    Kaip jau minėta, Aušra Arlauskienė – Plutiškių vaikas, čia gimusi, čia augusi, čia mokyklą lankiusi, kurioje dailę dėstė jos mama. „Jau antroje klasėje besimokydama puikiai žinojau: būsiu mokytoja, – prisimena A.Arlauskienė, – tik vis mėčiau, kokį dėstomą dalyką pasirinkti: vienoje klasėje traukia vienas, kitoje, žiūrėk, – kitas… Apsisprendimas netikėtai atėjo besimokant dešimtoje klasėje. Mane traukė menai, o tuo metu tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute buvo įsteigtas naujos specialybės – dailės ir pradinių klasių mokytojų – ruošimas. Taigi svarstyti ilgai neteko…“

    Mokydamasi Šiauliuose, Aušra susipažino su Arūnu Arlausku, miesto vaiku iš Joniškio, fiziku. Kai pora atšoko vestuves, jaunamartė dar nebuvo baigusi mokslų, o Plutiškių vidurinėje mokykloje buvo atsiradusi laisva fizikos mokytojo vieta, tad Aušra metams liko Šiauliuose, o vyrą „nugrūdo“ į „tremtį“ – uošviją. Vėliau ir pati čia grįžo. Jau kaip dailės mokytoja, beje, keletą metų Plutiškėse mokytojavusi kartu su savo mamyte. Iki šiol A. Arlauskienė mokytojauja toje pačioje mokykloje, tiesa, jau penkti metai ne tik dailės, bet ir pradinių klasių mokytoja,  be tiesioginio darbo užsiimdama daugybe kitokių darbų…

    Audimo amato subtilybes paveldėjo iš močiutės

    Mokytoja Aušra – unikalaus audimo būrelio Plutiškių vidurinėje mokykloje įkūrėja ir vadovė. Pažintis su audimu siekia gilias šeimos šaknis. Aušros močiutė buvo garsi audėja, į talką pasikviesdavusi ir anūkėlę, kuriai pamažu perdavė ir visas audimo subtilybes, tad žingsnelis po žingsnelio, ir Aušra, būdama dar tik šeštokė, jau nuaudė savo pirmąsias užuolaidas. „Esu dėkinga savo aplinkai, kuri mane užaugino, išugdė, žmonėms, kurie mane supo. Štai kad ir močiutė… Rodos, paprasta kaimo moterėlė, tačiau be galo šviesi, mokėjo švelniai visais rūpintis, netgi eilėraščius rašė, ne vien dailiai audė. O tėtis, kurio jau daugiau kaip dešimt metų nėra tarp gyvųjų… Visų galų meistras, nepaprastai nuostabus žmogus…“ – sako A.Arlauskienė, kuri savo artimų žmonių perduotą šviesą dabar skleidžia kitiems. O močiutės palikimas – gebėjimas austi – tapo tikru malonumu („Įsėdi į stakles, – sako Aušra, – visiškai laiko nuovoką prarandi“), kuriuo mokytoja užkrečia ir savo įkurto būrelio lankytojus, tiesa, daugiau mergaites, mat jos kruopštesnės, kantresnės…

    Plutiškių mokykloje yra ir audimo kabinetas, kuriam stakles padovanojo moterys iš kaimo. Trejose staklėse vinguriuoja austų juostų raštai, gobelenai, na, o pati mokytoja, be įprastų audinių: lovatiesių, užuolaidų, rakšluosčių, netgi ir tautinius drabužius audžia.

    Ir dailininkė, ir poetė, ir rašytoja

    Arlauskų namų sienas puošia Aušros tapyti paveikslai. Šis pomėgis, lydėjęs nuo mokyklos suolo, besimokant institute, tapo duona kasdienine, kurią moteris iki šiol noriai kremta: dalyvauja dailininkų pleneruose, o susikaupę darbai prašyte prašosi eksponuojami, tad ir parodą jau ne vieną surengusi. Žvelgiant į moters paveikslus, sunku patikėti, jog ta pati ranka juos tapė: stai realistinis peizažas, konkretus žvilgsnis į aplinką, o štai ir abstrakčios, įkūnytos drobėje, verčiančios susikaupti, lavinti įžvalgą, susimąstyti… Aušra – ir Kazlų Rūdos kultūros ir meno draugijos „Smėlis“ aktyvi narė. Štai jau ir šią vasarą, atostogų metu, moteris laukia ateinančio „Smėlio“ kūrėjų plenero, kurio darbai visuomenei bus pademonstruoti rudenį. Taigi apie jokius užsienius ji net nesvajoja, nes kūrėjas nuo savo kūrybos bėgti ir nenori, ir nesiruošia.

    Dailės mokytoja negali gyventi ir be žodžio meno. Ji – ir rašytoja, išleidusi dvi knygutes vaikams: „Boružiuko Taškio žygis“ ir „Pievelėje“. Kodėl vaikams? Vaikams rašyti sudėtingiausia! Kai vyresnėlis Arlauskų sūnus dar buvo lopšyje, mama jį migdydavo savo kurtas lopšines niūniuodama, pasakėles sekdama. O paskui ėmė ir užrašė visa tai – taip ir gavosi knygutės, kuriose – ir gerumo skatinimas, šviesos siekimas, gamtos pažinimas, atskleistas per vaiko akis.

    Ar rašo Aušra suaugusiems? Ji atsakytų, jog daugiau rašo sau… Nors ji ir yra Kazlų Rūdos literatų klubo „Girių versmė“ narė, nors jos eilėraščiai yra pasirodę klubo leistuose rinkiniuose, ji pati neskuba išleisti autorinės poezijos knygos. Juk eilėraštis – tokia intymi sielos savastis, komkretų pavidalą įgaunanti, kai būna, anot Aušros, „labai labai“ („Nesvarbu, ar būna labai bloga, ar labai gera, turi būti labai labai, kad galėtum prabilti eilėmis,“ – sako ji.).

    Ieškojimų diapazonas labai platus

    „Na, aš kaip tas vargšas žmogelis, kurį apibūdina liaudies patarlė: devyni amatai, dešimtas – badas“, – juokauja Aušra. Iš tiesų moters ieškojimų diapazonas be galo platus. Be minėtų jos talentų, reikia paminėti ją ir kaip žaislų siuvėją, kuri šiuo pomėgiu buvo užkrėtusi ir savo mokinius: keletą metų iš eilės Plutiškių vidurinėje mokyklos organizavo kalėdinio žaislo konkursą (vaikai kūrė žaislus ne eilutei puošti, o tokius, kuriuos galėtų padovanoti savo artimiems žmonėms: jus su meile atliktas rankdarbis – pati geriausia dovana).

    Ar jai, Barbei devyndarbei, lieka laiko sau? Paskaityti? Pasvajoti? Ji viską suspėja. Svarbiausia – suspėja būti gera mama visos trims atžaloms: Jonui (22 m.), Mildai (17 m.) ir Aleksui (16 m.). Deja, santuokos moteriai išsaugoti nepavyko – jau penkeri metai, kai jos ir jos buvusio vyro gyvenimai pasuko skirtinais keliais…

    * * *

    …Aušra sako, jog už viską, ką ji turi, ką geba, dėkojanti likimui ir Dievui, davusiam jai nuostabius žmones šalia. Savo nuopelnų ji niekur nematanti. Taip kalba įgimtas kuklumas?

     Laima GRIGAITYTĖ

    P.S. Skaitytojams siūlome susipažinti su Aušros eilėraščiais.

     

    Mano kaimas

     

    Miško glėby senos pušys sūpuoja

    Mano namus, mano kaimą.

    Tyliai rūkuose dejuoja

    Giria savo amžiną dainą.

     

    Pabėgėjęs taku skruzdėlių,

    Užsimetęs sau ant pečių,

    Panėšėti jų naštą imu.

    Juk kaimynai – gyvenam kartu.

     

    Atsiliepia, krūtinėj nurimsta

    Stirnos šnervių bailus virpulys.

    Ir pradingsta, tyliai pradingsta

    Neramus pušų ilgesys.

     

    Gervių šauksmas suplėšo rasotus

    Krūmų nėrinius, nertus vorų.

    Ir nurausta brukne ašarotas

    Aksomas minkštų samanų.

     

    Mano kaimas seniai su giria,

    Kamienai, sienojai drauge.

    Kur žmonių, kur žvėrių – nežinia.

    Esam kartu čia, pušų glėbyje.

     

     

    * * *

    Pasivaikščiočiau basa po baltą pienę.             

    Žengčiau tarp pūkinių skėčių vis gilyn.          

    Eičiau visą saulės skirtą dieną,                        

    Bet stygas užgaučiau tik mintim.                    

     

    Būčiau taip lengva, kaip tiktai moku

    Ir norėčiau pienėj pasilikt.

    Pienė džiaugtųsi, kad tyliai šoku.

    Panorėtų dviese susitikt.

     

    Aš paklausčiau pienės apie skrydį.

    Ji sakytų: „Nieko nežinau!“

    Aš ištarčiau: „Tau pavydžiu…“

    Ji atšautų: „Aš tik pabalau!“

     

    – Nepavydžiu, nepavydžiu! –

    Bėgčiau per stygas tolyn.

    Ir pajusčiau laimę skrydžio

    Su baltom, švariom mintim.

     

     

    Šiaudas

     

    Pagalvojau,

    Kad gyvenimas

    Vėl mane pasiglemš.

    Mane, aplūžusį šiaudą,

    Nuo ražienos pakėlė vaikas.

    Švyst į šalį.

    Pajutau –

    Arklio prakaito tvaikas.

    Dabar sukramtys

    Arba sumins po kojom.

    Oi, brolyčiai,

    Ką mes galvojom,

    Kai siūbavom stati,

    Kiek akys užmato?

    Sublizgėjau saulėj.

    Pamatė,

    Pasičiupo varna.

    Jaučiau juodą sparną.

    Vėl aukštai.

    Iš lizdo sienos kyšau,

    Lyg ir prasmę matau,

    Varniukus įsiręžęs laikau.

    Kaitina saulė.

    Merkia lietus.

    Supuvau.

    Žemėn kritau.

    Grūdą dirvoj užklojau.

    Vėl dygimą, kad ne jausiu,

    Tai bent matysiu, galvojau.

    Aušra ARLAUSKIENĖ

    PARAŠYKITE KOMENTARĄ

    Prašome parašykite savo komentarą
    Prašome parašykite savo vardą

    SAVAITĖS SKAITOMIAUSI

    spot_img

    SAVAITĖS CITATA

    Frydrichas Nyčė

     „Kuo aukščiau skrendame, tuo mažesni atrodome tiems, kurie nemoka skristi." Laimos Grigaitytės nuotrauka.

    RENGINIAI

    spot_img
    spot_img
    spot_img