Netikėtai iš gyvenimo, darbų sūkurio mirtis išplėšė vilkaviškietę Mariją DANILAITIENĘ (1944–2017). Ne tik Vilkaviškis – visa Lietuva – neteko audėjų audėjos, Vilkaviškio kultūros centro Audimo artelės audėjos, mokytojos, patarėjos, už austas tradicines suvalkietiškas kaišytines prijuostes 2010 metais pelniusios aukščiausią meistro įvertinimą – „Aukso vainiką“ konkursinėje respublikinėje parodoje, už sijonų audinius – antrą vietą tarptautinėje parodoje Lenkijoje. Audėjų audėjos, iki pat pabaigos jau neįsivaizdavusios savo gyvenimo be audimo staklių, nors audimo paslaptys jai atsivėrusios brandžiame amžiuje, nepaisant to, jog visa tai buvo tiesiog genuose įrašyta, tik ilgai teko laukti, kol galų gale išvys dienos šviesą…
Daug metų viena, bet ne vieniša
Marija Danilaitienė buvo Vilkaviškio krašto vaikas. Gimusi ir užaugusi Grajauskų kaime, po vidurinės mokyklos baigimo darbo ieškoti patraukė į Vilkaviškį – čia nugyveno visą gyvenimą.
Gyvenimas audėjų audėjos per daug nelepino: teko išgyventi ir pačius juodžiausius laikus – ankstyvą sūnaus Virginijaus, vos 22 metų vyruko, mirtį, vyro netektį. Iš pačių artimiausių žmonių buvo likęs tik Marijos tėviškėje su šeima ūkininkaujantis sūnus Juozas, anūkai (Juozo ir mirusiojo Virginijaus vaikai). Rodos, viena gyvenusi moteris turėjo ir vieniša jaustis, tačiau M. Danilaitienė tikrai tokia nesijautė: gyvenimas „Aukso vainiko“ nugalėtojai buvęs be galo įdomus, nes kupinas kūrybos, perduotos iš amžių glūdumos.
Pirmasis darbas – sudėtingo rašto servetėlės
M. Danilaitienė augo šeimoje, kurioje buvo devyni vaikai: 5 broliai ir 4 seserys. Mama buvusi nepaprasta audėja, meną šiam amatui paveldėjusi iš savo mamos, taip pat garsios audėjos. Kaip kalbėjusi M. Danilaitienė, vos jai ir seserims prakutus, mama bandė dukras mokyti audimo, tačiau nė viena net nemanė to imtis – ir pati M. Danilaitienė purtėsi šio amato, net nenumanydama, kad laikui bėgant viskas pakryps kita vaga.
Pirmasis ženklas buvo, kai Vilkaviškio audėjų audėjos mama, jau gan silpnos sveikatos, viena gyventi nebegalėjo. Į dukters Marijos namus atsikraustyti sutiko su vienintele sąlyga: “Ateisiu pas tave gyventi, jei ir stakles priimsi.” Kas beliko – tik sutikti su šia sąlyga.
Nors namuose ir atsirado audimo staklės, M. Danilaitienė iš pradžių net nesirengė išmokti jomis naudotis. Po kurio laiko šį požiūrį vis dėlto teko pakeisti. Lemtingas atsitiktinumas šįkart buvo nauja Marijos darbovietė. 2000 m. moteris įsidarbino kavinėje, kurios savininkė prasitarė norinti lininių servetėlių. M. Danilaitienė darbdavei atnešė parodyti savo mamos austas servetėles. Savininkei jos patikusios ir užsakiusi išausti. Deja, Marijos mamos, tuomet sulaukusios 82 metų, sveikata darbo neleido tobulai atlikti, be to, ir servetėlių raštas buvęs itin sudėtingas. Teko senajai audėjai į pagalbą kviesti kitą žinomą audėją Valę Babinskienę, kuri patalkino, tačiau kažkam jau reikėjo darbą iki pabaigos „pritempti“. „Nagi aš išausiu“, – netgi sau netikėtai ryžosi Marija. Tiesa, nedrąsiai pirmąkart sėdo į stakles, kruopščiai klausydamasi visų nurodymų, o kai jau prisėdo, tai ir „atsirišo“ – lyg ji visada būtų audusi, taip gerai sekėsi.
Audimas buvo ir duona kasdienė, ir ramybės oazė
Po sėkmingo pirmojo audimo darbo M. Danilaitienė kuriam laikui vėl paliko ramybėje stakles, tačiau neilgam. Vilkaviškio kultūros centro entografės Nijolės Skinkienės, sukūrosios kultūros centre Mažąją audimo artelę, paskatinta, į audimą jau rimtai „įsivažiavo“. Tiesa, vien prigimtiniais gabumais šiam amatui neapsiribojo: lankė Vilniaus etninės kultūros centro organizuotus kursus Rumšišėse (suvalkiečių bei dzūkų tautinių rūbų audimo subtilumo mokėsi), Palangoje (žemaičių tautinius rūbų audimo specifiką “perkąsti” stengėsi), o vėliau – audimas audimas audimas. Audė tautinius sijonus, juostas, prijuostes etnografiniams kolektyvams (kiek jų išausta, ko gero, jau ir pati nebūtų suskaičiavusi). Audėjai labiausiai prie širdies buvęs prijuosčių audimas: nors darbas reikalauja itin daug kruopštumo, kantrybės, tačiau ir daug kūrybose jame, kuri pražysta nepaprastu grožiu.
Mažojoje audimo artelėje M. Danilaitienė audė pagal patentą. Čia jau darbas priklausęs nuo turimų užsakymų: tiksliai reikėjo laikytis raštų, kolorito, kad išaustas drabužis autentiškai atspindėtų vieną ar kitą regioną. Audė audėja ir namuose mamos staklėse. Senoji audėja, Marijos mama, šį pasaulį paliko laiminga, kad pagaliau perdavė dukrai savo amatą… O ir dukra buvo laiminga, kad perėmė šią dovaną: smagu, kad tokiu būdu galėjo žmonėms parodyti, ką Dievas davė, kad mūsų tautos paveldas nelieka vien muziejuose dūlėti.
Nors audimas reikalauja begalinės kantrybės, šis darbas įnešdavo ir daug ramybės širdin. „Kai susikoncentruoji, – sakiusi audėja, – niekam kitam minčių nelieka. Didžiulis malonumas jausti tą ramybę ir kartu matyti, kaip milimetras po milimetro gimsta audinys, ima mirgėti raštai jame.“
„Paliko viską, ką turėjo savyje vertingiausio“
„(…) parašysiu dar apie vieną jos savybę – meilę žmonėms ir dėkingumą jiems, – mintimis apie Amžinybėn išjusią audėją dalijosi Vilkaviškio kultūros centro etnografė Nijolė Skinkienė. – Džiaugdamasi savo sėkme, Marija visada paminėdavo vyresnę audėją Valę Babinskienę. „Tai mano draugė ir mano Mokytoja. Ji daug ko mane išmokė. Ir, aišku, mano mamutė. Iš jos aš ir paveldėjau tą norą austi“. Paskui mintys nubėga į ateitį. „Gerai, kad dar Emilija spėjo išmokti audimo, net ir prijuosčių. Ir mokslus eit reikia, bet ir išmoktas amatas gyvenime praverčia.“ Čia Marija kalba apie savo anūkę, kitų vaikaičių vardus mini, jų ateitį bando įsivaizduoti. Visi jai rūpi.
Vilkaviškio kultūros centre veikiančioje Audimo artelėje Marija buvo patarėja, klaidų taisytoja, staklių remontuotoja, siūlų žinovė – buvo viskuo. „Artelės inžinierė“ taip mes ją pavadindavom. Begalės pažįstamų, būrys draugų. Kiekvienam po žodį, jeigu reikės išties ir pagalbos ranką. Be jokio gailesčio ar pavydo mokė audimo kitas moteris. Ir vis sakė, kad reikia perduoti viską, ką moki, ką išmanai. Kad negalima vertingų dalykų išsinešti išeinant.
Išėjo darbšti, kūrybinga, sąžininga, nuoširdi, veikli moteris – Mama, Močiutė, Audėja, Draugė, Mokytoja… Bet mums paliko nuostabius audimo raštus, gražiausius prisiminimus, žmogišką gerumą, šilumą, jautrumą, meilę. Paliko viską, ką turėjo savyje vertingiausio.“