Su liūdesiu ir pagarba atsisveikiname su iškilia, šviesia ir žmonėms artima asmenybe – Birute Kižiene (1934–2025), kurios gyvenimas buvo neatsiejamas nuo meilės savo kraštui, nuoširdaus rūpesčio žmogumi ir ištikimybės vertybėms.
Birutė paliko ryškų ir prasmingą pėdsaką Marijampolės gyvenime. Tai buvo išsilavinusi, jautri, širdimi visuomenininkė, kuriai rūpėjo ne tik istorinė tiesa, bet ir kiekvieno šalia esančiojo kasdienybė. Ji nuoširdžiai dirbo ir gyveno dėl kitų – buvo Suvalkiečių draugijos „Suvalkija“ pirmininkė, „Gelbėkit vaikus“ Marijampolės skyriaus Vaiko dienos centro tarybos narė, aktyviai prisidėjo prie literatų klubo „Sietynas“ veiklos.
2011 m. Birutei Kižienei buvo apdovanota Šv. Jurgio – Marijampolės globėjo ordinas, kaip padėka už jos indėlį ginant nuo genocido ir represijų nukentėjusiųjų interesus.
Savo gyvenimą ji paskyrė bendruomenei. Išrinkta į Marijampolės miesto savivaldybės tarybą, Birutė rūpinosi tuo, kas svarbu kiekvienam – žmonių kasdieniais reikalais, bendruomenės balsu, socialiniu teisingumu. Jos darbuose visada jautėsi žmogiškumas, gilus supratimas ir atsakomybė už kitus.
Birutė Kižienė paliko ir neįkainojamą dvasinį paveldą – savo parašytas knygas: „Mes „netrenkti“, mes tikrai ištremti!“ ir „1941 01 10. Prievartinė Suvalkų krašto gyventojų deportacija“. Jose – ne tik istorinė atmintis, bet ir gyvas, neišdildomas liudijimas tų, kuriems ji suteikė balsą.
