…Smėlis, ko gero, pirmiausiai asocijuojasi su laiku. Nereikia nė smėlio laikrodžių, kad įsivaizduotume savo dienas, mėnesius, metus srūvant kaip smėlio smilteles iš Kūrėjo delno.
Smėlis betgi gali būti ir impulsas, skatinantis žmogų didelei kūrybai. Sakysite, smėlio pilis stato ne vien vaikai, turėdami galvoje gausybę neįgyvendintų planų, į tikrovę nenusileidusių svajonių? Šįkart – ne apie tai.
Kazlų Rūdoje gyvenanti Nijolė BUSLIENĖ (g. 1955 m.), Kazlų Rūdos dailininkų draugijos „Smėlis“ narė, smėlį pasitelkusi kaip išraiškos priemonę savo pasauliui išreikšti. Jo paveikslai unikalūs ne vien dėl to, kad tokia technika kurianti ji Lietuvoje viena. Jie žavi, pakeri, tiesiog užburia ir spalvų derme, įvairove, ir vaizdais kalbančia gilia mintimi, ir ne vieną tūkstantmetį peršuoliavusia dvasia, ir legvumu – tokiu, koks būdingas tik tikram menininkui…
Dailė nedomino nuo pat vaikystės
Nijolė Buslienė, kilusi iš Panevėžio, negali pasigirti, jog nuo pat vaikystės žinojusi, kad jos gyvenimas bus susietas su menais, o kūryba bus ir duona kasdieninė. Daile nesidomėjo, jokios dailės mokyklos nelankė, tiesa, traukė rankdarbiai, ypač mezgimas, bet tik tiek.
Vos baigusi vidurinę mokyklą, iškart ėmė dirbti tuometinėje Panevėžio „Ekrano“ gamykloje darbininke. Toks pasirinkimas buvo tarsi dėsningas: kažką veikti reikia, o aiškios tolimesnių mokslų krypties kaip ir nebuvo. Darbas fizinis, sunkus, „juodas“ (iki šiol mato save tepaluotą, specialiais darbo drabužiais, kuriais vilkėdma į gatvę neišeisi), tačiau atlyginimas geras – lyg ir ko dar norėti vakarykštei mokinukei!
Didieji pokyčiai Nijolės gyvenime prasidėjo visiškai neplanuotai. Jos brolis, mokęsis Kauno St. Žuko technikume, pamatęs, kur ir kaip ji save realizuoja, ėmė įkalbinėti ją siekti studijų. Įkalbinėti ilgai nereikėjo, tad po kurio laiko ji pasekė brolio pėdomis. Studijos „atrišo“ tai, ką, ko gero, turėjo iš prigimties…
Vedant nematomai likimo rankai
Ir vėliau viskas vyko taip, tarsi N. Buslienė kūrybos keliu būtų vedama nematomos rankos. Jos vyras – keramikas, tad moteris matydama, kaip jis dirba, iš pradžių tik stebėjo, o paskui ir pati šių darbų ėmėsi. Darė molio, porceliano, akmens masės papuošalus. Gražūs glazūruoti originalūs jos rankų darbo papuošalai (o kokios vien apyrankės!) pasklido ne tik po Lietuvą – po visą pasaulį! Štai taip, įsisukus į papuošalų gamybą, prabėgo 20 metų, o tada atėjo suvokimas, kad reikia kažką keisti – papuošalus kurti nusibodo, reikia kažko kito. O tas kitas buvo lipdymas, vėliau – jos unikalioji smėlio grafika. Vėliau sakys, jog ieškoti, atrasti, kurti ją visada vedė noras turėti savo „arkliuką“ – daryti tai, ko nedaro kiti.
O ypatingu „arkliuku“ tapo smėlis (pats likimas, kaip minėta, ją vedė link to!).
Į Kazlų Rūdą – „laikinai“
…Buvo didžiųjų permainų laikai. Laikinai, kaip tuomet pati galvojo, atsikėlė gyventi į Kazlų Rūdą, čia jau buvo įsikūrę jos tėvai, tad pas juos ir apsistojo. Laikinai! Bet, kaip sakoma, nieko nėra labiau pastovaus už tą nerūpestingą „laikinai“. Permainų vėjai viską išblaškė, viskas žlugo, tad Kazlų Rūda tapo nuolatiniu prieglobsčiu, tikraisiais namais.
Nijolė pamėgo pasivaikščiojimus po mišką – tai tapo maloniu kasdieniu ritualu. Meniškos prigimties moteris atkreipė dėmesį į smėlio spalvą. Vieną kartą, kitą… Pasikasė kartą, parsinešė namo. Tuo metu jau tapė paveikslus, tad žinojo, jog smėliu galima drobę gruntuoti, o išgruntavus pasimatė graži faktūra. Tuomet ėmėsi eksperimentų. Atsinešė kitokios smėlio – šviesesnio, užžėrė… Gražu! Štai taip ir prasidėjo.
Pasinėrus į smėlio magiją
Atrado, kad jei dar smėlį prie drobės sutvirtinus lipalu, galima „žaisti“ smėlio spalvomis bei atspalviais, taip vinguriuojant atrasti neįprastą smėlio spalvų paletę, kurią turint galima leistis į nuostabiausius eksperimentus. Sumanymas įsišaknijo Nijolės sąmonėje, su didžiuliu užsidegimu smėlį ji vilko į namus iš miško, tempti ėmė iš visur, kur tik galėjo jo rasti – vienokios spalvos, kitokios… O ir visi draugai gabeno jau smėlį iš visos Lietuvos – taip pat visokių spalvų. Tų spalvų, atidžiai tyrinėjant, buvo užtektinai, kad prasidėtų paveikslai. O toliau – technologijų paieškos. Beje, didžiausias pagalbininkas, kuriant paveikslus iš smėlio, tapo… paprasčiausias dantų krapštukas.
Štai taip Nijolė su didžiu entuaziazmu „įpuolė“ į smėlį (nenuostabu, kad vienas iš ryškiausių jos darbų vadinasi „Laikas“!).
Smėlio paveikslai buvo sėkmingi ir finansine prasme. Visko užteko, iš meno puikiausiai buvo įmanoma išgyventi. Dabar net juokauja: jos sūnus ir mokslus smėlio dėka išėjo! Geri buvo tuomet laikai, kuriuos Nijolė vadina „tokia programa“. Mat atėjo laikas, ir į smėlį net pažiūrėti negalėdavusi. Kaip tik tuo metu sūnus baigė universitetą, o kūrėja pasinėrė į kitas sritis. Mezgimas, mekrame, šilko tapyba, paskui vėl lipdymo era… Vėl ėmė ieškoti būdų savirealizacijai, mokykloje keramikos mokė vaikus… Bet smėlis kūrėjos neruošia paleisti!
Išgryninta idėja ateina bedirbant
„Kai imi domėtis, – sako kūrėja, – pradeda daugiau ir matyti.“ Daug mato ji ir smėlio spalvų: tamsiai raudona, ruda, gelsva, geltona, balta… – suskaičiuoja ne mažiau kaip 25 spalvas su atspalviais! Kurdama smėlio paveikslus, jokių dažų nenaudoja, tačiau smėlį maišo kaip dažus, taip pati išgaudama naujus atspalvius, o kadangi juodo smėlio Lietuvoje nėra, o juoda spalva labai reikalinga, naudoja paprasčiausius suodžius. Buvo iškilusi problema: nežinojo, kaip smėlį „švarų“ padaryti, išgauti dar kitokių spalvų. Sumąstė! Reikia smėlį uždegti! Temperatūros dėka smėlis keičia spalvą, tad smėlio spalvų paletė jau itin turtinga!
Nijolė kurdama nežino, ką darys, jokių eskizų nedaro. Iš suodžių vedžiojant kontūrus, pradeda kažkas ryškėti. Nežino, kas ją veda, o išgryninta idėja ateina bedirbant. Reikia labai daug kruopštumo, kantrybės, ir įvairiaspalvės smiltelės susijungia į neapsakomą harmoniją – paveikslą.
Smėlio paveikslų N. Buslienė sukūrusi daug, dešimtimis galėtų juos skaičiuoti. Kūrinių tematika įvairi, tačiau dominuoja kosminiai siužetai, apipinti baltiškojo prado simbolika.
Kūryba – atsakymas į klausimus
„Žmogaus gyvenimą tikrai veda kūryba, paverčia jį įdomiu“,– įsitikinusi kūrėja. Nors, kaip sako, pastoviai pati dviratį išradinėja, negali paneigti, jog gyvenime viskas būna sustyguota, yra sistema (galime sakyti – Dievas), pagal kurią žmogus yra vedamas. N. Buslienė privalėjo kurti, nors ir tą vedimą pajutusi ne iš karto. Panašiai kaip ir jos tėvas Limba Jonas, tą vedimą pajutęs dar vėliau. Žmogus tik 54 m. amžiaus pradėjo tapyti aliejiniais dažais, o paskui dar 20 metų tapė!
„Kūryba – atsakymas į klausimus, – sako N. Buslienė. – Kai turi tikslą, užsiėmimą, gera gyventi“. O tas tikslas ir yra kūryba, jau būties smėlį sijojanti sielos ugnimi.
