Marijampolės pataisos namuose (PN), administracijos pastate, jau ne pirmi metai veikia buvusio nedidelio sandėlio patalpose įkurtas muziejus. Jame – įvairūs eksponatai, liudijantys šios įkalinimo įstaigos istoriją. Kai kurie eksponatai lankytojams kelia slogius sovietmečio prisiminimus, kai kurie – ilgam pralinksmina.
Toks muziejus yra kol kas vienintelis Lietuvos įkalinimo įstaigose. Jis atviras visuomenei (iš anksto susitarus su PN vadovybe).
Marijampolės PN direktoriaus pavaduotojo Zenono Kuncos teigimu, sumanymas įstaigoje turėti muziejų brandintas ne vienus metus. Eksponatai „patys suėjo į rankas“ – tai nuo 1931-ųjų išlikę baldai, aliumininiai indai, kalinių apranga, įvairūs dokumentai, kodeksai ir kitos knygos, o bene daugiausia – iš nuteistųjų atimtų draudžiamų daiktų.
Tarp įvairių dokumentų – ir 1947 metais NKVD rašyta ir iki šių dienų įstaigoje išsaugota pažyma. Ji surašyta ant žemėlapio kampo. Tai liudija, kad po karo labai trūko popieriaus.
Iš draudžiamų turėti „zonos“ gyventojams daiktų muziejaus lankytojus domina ne tik iš nuteistųjų atimti pačių pasigaminti degtinės varymo aparatai ar taip pat savadarbės tatuiravimo mašinėlės, bet ir slėptuvės draudžiamiems daiktams laikyti (daugiausia – telefonams).
Bene didžiausią muziejaus lankytojų dėmesį patraukia ir ne tik stebina, bet ir kone iki ašarų prajuokina eksponuojami kalinių pasiaiškinimai dėl tvarkos ir drausmės pažeidimų. Su klaidomis užrašytuose pasiaiškinimuose – keiksmažodžiais ir žargonu išsakytos kalinių mintys. Viename jų – ne žodžiai, o piešinys (taip paaiškinti kaliniui buvę paprasčiau): sučiuptas nuteistasis tik piešiniu sugebėjo paaiškinti, kur jis buvo aptariamu momentu, ką matė, ką darė.
PN darbuotojai tokių – net nešvankybėmis pateiktų – pasiaiškinimų negali nepriimti ir neregistruoti. O ar tokie „dokumentai“ parašyti tyčia, ar tik liudija apie kalinių žemą išsilavinimo lygį arba beribę jų fantaziją, galima tik spėlioti.
Štai viename muziejuje saugomame nuteistojo pasiaiškinime užrašyta: „Prašau leisti likusią bausmės dalį atlikti karštame taške – Irake. Noriu padėti arabų žmonėms integruotis į visuomenę.“ Kitame „dokumente“ arešto bausme nubaustas nuteistasis yra parašęs: „Prašau gerb. direktorių mane išleisti trumpam į Marijampolės turgų, nes noriu apsipirkti bulvių ir taip užvalgyti. Kadangi mano organizmas nepratęs prie tokio maisto, kokį duodate šioje įstaigoje. Prašau mano prašymą patenkinti. Dėkoju.“ Beje, šis prašymas parašytas be gramatinių klaidų.
„Vieni lankytojus stebinantys „dokumentai“ išduoda, kokio žemo išsilavinimo lygio būna dauguma nuteistųjų, kiti – kad jokios pagarbos savo aplinkai nejaučia dažnas įkalintas žmogus, – sakė Z. Kunca. – Su tokiu kontingentu mums reikia dirbti.“
Didžiausias PN darbuotojų nerimas – dėl itin sparčiai jaunėjančio „zonos“ kontingento. Anksčiau Marijampolės PN būdavo daugiausia 35–40 metų vyrų, teismo nuosprendį išgirdusių nebe pirmą kartą, o pastaruoju metu už grotų gyvena daugiausia 25–30 metų nuteistųjų. Dauguma jų – net nebaigę pagrindinės mokyklos. Ir dėl to nebaigę, kad augo be priežiūros, ir dėl to, kad gebėjimai tiesiog nebeleido mokytis.
Vida KARALIŪNAITĖ
Autorės nuotraukos.
Tokie kalinių indai – jau tik muziejaus eksponatas.
Gultas – įprastas kalinių kambario atributas.
Pieštas pasiaiškinimas: kaliniui buvo lengviau taip išdėstyti mintis.
Toks paprastas „aparatas“ naminukei – ne tik eksponatas įstaigos muziejuje.
Muziejaus lankytojai visada pasvarsto, ar buvo geriau, kai nuteistieji dėvėdavo vienodas uniformas.
