Pagrindinis > Kitos temos > Kūryba > Jonvabalių naktys (Tęsinys)

Jonvabalių naktys (Tęsinys)

 

33.

Nors Rytė ir gavo laisvą dieną, bet diena pasitaikė nekokia, ir iš pradžių buvo norėta išvyką atidėti, bet pagaliau visvien nutarė pavažiuoti prie netoliese esančio ežeriuko paiškylauti.

– Tik jau nesušalsim, – numojo ranka Ancė, – svarbiausia – nelyja. Užsikursim laužą, jei ką…

Kartu važiavo Šarūno draugas, gretimo rajono klebonas Viktoras. Rytei jis iš karto nepatiko, o ir Ancė, kritiškai nužvelgusi riebiu pagurkliu pasipuošusį šviesiaplaukį, burbtelėjo Rytei:

– Slidus kažkoks…

Abiems nepatiko jo saldus meilikaujantis balsas, taukais aptekę skruostai ir šaltas akių žvilgsnis.

– Kam tu jį pasikvietei? – piktai paklausė Ancė, kai atvažiavus pasivedė Šarūną į šalį.

– Tik jo dėka būsiu paskirtas klebonu į gerą parapiją, – skėstelėjo rankomis Šarūnas. – Žinai, jo pažintys daug ką reiškia. O ir mano kelionė į Romą tik jo dėka, taigi atsilyginti reikia. Vis ramybės nedavė, lindo ir lindo į akis…

– Ką gi, jei taip, tai pakentėsime, – nusijuokė Ancė ir nueidama jau sučiulbėjo Viktorui: – kunigėli, ar jums šašlykėlį ar dešrelių pakepti?

Rytė net pyktelėjo, mat niekaip neištaikė pasikalbėti su Šarūnu: kunigas Viktoras kaip prilipęs nesitraukė nuo Šarūno nė per žingsnį. Ir vis smailino akeles į Rytę, net Ancė prunkštelėjo.

– Užspringau, – vos sulaikydama juoką pareiškė, o Rytė bijojo pakelti akis, nes Viktoro žvilgčiojimai jai sukėlė net paniką. Tai pagaliau pastebėjo ir Šarūnas, iki tol įsijautęs į pasakojimą apie Italiją.

– Kas tau? – susirūpino pamatęs išrasojusią merginos kaktą.

– Ai, nieko, šiek tiek galvą skauda, nekreipk dėmesio.

– Be reikalo važiavome, – paniuro Ancė, – judu sau pliurpiat be sustojimo, o ką mudviem veikti, jūsų litanijų klausytis?

– Atsiprašau, mama, mudu per daug įsijautėme, – prikando lūpą Šarūnas. – Geriau tu, Rytele, papasakok apie savo darbą. O butu ar patenkinta? Vis ruošiuosiu užbėgti, bet kad to laiko…

– Kodėl gi, jei reikės, ir laiko rasime, abu panelę aplankysime, – šypsodamasis įsiterpė Viktoras.

– Kad mažai namuose būnu, – bandė išsisukti Rytė, – dieną darbe, vakare pas tetą. Kada, Šarūnai, išvažiuoji? – nusuko kalbą.

– Dar pora dienų, ir – sudiev, Lietuva. Bet neilgam, gal kokiam pusmečiui, o paskui bus matyti.

– Augini vaikus, augini, bet, pasirodo, ne sau, – liūdnai atsiduso Ancė. – Ir vėl liksiu tik savo mergynu, bet kad ir jos jau išsilakstė po svietą. Nei vaikus matau, nei anūkus. Laimė dar, kad Rytelė šalia, o tai susirgtum ar ką, tai nieko ir neprisišauktum.

– Ką jūs čia, mama, – nepiktai subarė Šarūnas. – Juk telefonai yra ir tarp žmonių gyvenate. Pagaliau, kaimynai, ne dykumoje gi gyvenate.

– Bet savi, tai vis savi…

34.

Išvyka nusisekė prastokai, galima sakyti, visai nenusisekė. Ancė liūdėjo, kad sūnus vėl išvažiuoja, Rytė irgi tiek daug norėjo Šarūnui papasakoti, bet varžėsi jo draugo, ir Šarūnas buvo kažkoks paniuręs, liūdnas. Maža to, važiuojant atgal, Viktoras atsisėdo gale mašinos, šalia Rytės, ir nors kiek ji besitraukė tolyn nuo jo, vis tiek jautė, kaip jai prie šono spaudžiasi jo riebi šlaunis.

– Tai, panele, gal įsvečius pakviesi? – kalbino smailai žvilgčiodamas. – Taip sakant, įkurtuves atšvęstume.

– Kad neturiu laiko įkurtuvėms, dirbu beveik be išeiginių, o vakarais dar ir siuvu, – atšovė Rytė beveik piktai.

– Kunigėliui, matyt, jaunos mergelės rūpi? – atsisuko su šypsena Ancė, nors iš pykčio net akys patamsėjo.

– O ką, kunigai – irgi žmonės, – akiplėšiškai nusišypsojo Viktoras. – Mes į kiekvieną gražų žmogų, kaip į paveikslą žiūrime. Be to, manau, kad kiekvienai jaunai merginai ne pro šalį kunigo patarimai.

– Tai kad ji turi patarėją, kiek reikia, Šarūnas pataria, – atšovė Ancė. – Be to, savas, tai vis ne svetimas.

Išleidęs prie namų abi moteris, Šarūnas dar šnipštelėjo Rytei:

– Užbėgsiu rytoj. Laikykis, sesut.

– Na, ir fruktas, – gūžtelėjo pečiais Ancė, kai jos užlipo į Rytės butą.

– Ko Šarūnas su juo tąsosi? – pyktelėjo ir Rytė.

– Žinai, nuo jo ir Šarūno karjera priklauso, – atsiduso Ancė, – priverstas tąsytis. Tai bjaurus žmogus, nors ir kunigas. O ką darysi, reikia taikytis, kitaip nieko gero nepasieksi. Va, gi pati dirbai pas Zuzaną, ar nesitaikei… Patinka ar nepatinka, o kartais reikia kęsti dantis sukandus.

 Kitą dieną į darbą užbėgo Šarūnas.

– Maniau, kad galėsiu ilgesniam laikui ištrūkti, tačiau niekaip nepavyko, tai, galvoju, nors užbėgsiu atsisveikint, – skėstelėjo rankomis Šarūnas. – Neliūdėk, Rytele, neilgam išvažiuoju, gal dar ir anksčiau teks sugrįžti.

– Taip gaila, taip gaila, kad negali ilgiau pabūti, – Rytės akyse pasirodė ašaros.

– Na, ką tu, raminkis, Rytele, juk turi kompiuterį, susirašysime. Be to, aš neilgam, – ramino Šarūnas. – Viskas bus gerai, tik neliūdėk.

Išėjus Šarūnui Rytė dar nubraukė vieną kitą ašarą, tačiau pradėjo rinktis klientai, teko pamiršti, nustumti tolyn savas bėdas ir šypsotis.

Vieną dieną visai netikėtai pasirodė Alvina. Atėjo kartu su kažkokia drauge peroksidu nubalintais plaukais ir iššaukiančia suknelės iškirpte. Pati Alvina atrodė kažkokia tarsi išblukusi, netekusi savo buvusio ryškumo, suglamžytas trumpas sijonėlis atrodė taip, tarsi su juo miegota.

– Va, kur tu pasislėpusi! – piktdžiugiškai šūktelėjo net nepasisveikinusi. – Niekas nežino, kur tu dingai, bet aš vis tiek išknisau…

– Neturiu dėl ko slėptis, o kam reikia manęs, žino, kur rasti, – atšovė Rytė. – Reikėjo ko nors?

– Galvojau, kad Arą čia rasiu, – piktai nusišaipė Alvina. – O tai vis svajojo, kaip tave į lovą pasiguldyti, tai dabar, kai pavijau jį šalin, gal pas tave atšliaužė. Ieškau, nes pinigų man dar skolingas. Už abortą, kurį jo dėka teko darytis ir, žinoma, savais pinigais. O žadėjo atiduoti, bet dabar slapstosi tikriausia. Tai ir pamaniau, kad gailestingai priglaudei, juk visą laiką akis ant jo pakabinus buvai, visus juokinai.

Alvina beveik šaukė, bet kuo ji labiau tūžo, tuo labiau Rytė rimo. Tylėdama dėliojo gėles, rišo puokštę, tarsi abiejų draugių lyg ir nebūtų čia.

– Ko tyli, varna, tu? – beveik spiegė Alvina, net draugė, dažytoji blondinė, paėmė už rankos, mėgindama ją nuraminti.

– Aro nemačiau nuo to laiko, kai išėjau iš jūsų, – ramiai pareiškė Rytė. – Viskas, daugiau nieko negaliu pasakyti. O kad pabėgo nuo tavęs, nieko keisto, kas tavo isterijas gali ištverti, – pridūrė.

– Einam, einam, – sugriebusi už rankos draugė tempte išsitempė besispyriojančią ir berėkaujančią Alviną.

– Kas per diegas? – į parduotuvę įėjo Ieva. – Čia klientė siautėja?

– Oi, ne, čia tik mano pažįstama. Pasirodo, jaunikis pabėgo, tai ir siautėja, pas kiekvieną pažįstamą ieško, – piktai pareiškė Rytė. – Taigi pati matote, kokia pasiutusi isterikė, kas gi gali pakęsti tokią ilgai? Aš pas juos tarnavau, tai gerai žinau, kas ji per diegas.

– Tai kad ir aš žinau, kas ji tokia, juk ją pusė miesto pažįsta, – nenustebo Ieva. – Tik galvojau, kad atėjo gėlių pirkti, na, o jau jeigu klientė, reikia su viskuo taikytis. Ši panelė negražiai garsėja, tąsosi su kuo papuola, nežiūri, ar jaunas, ar senas, ar vedęs, ar ne. Sakai, jaunikis pabėgo, betgi kas ją ir pristot galėjo? – pakraipė galvą. – Turbūt koks šleivas kreivas… Šiaip pana ir iš veiduko nieko, ir figūrėlę turi, tik kad apsileidusi baisiai, visa susiglamžiusi…

Peržvelgę gėles, nutarė, ką reikia papildyti, dar išgėrė kavos, ir Ieva išskubėjo pro duris. O Rytei vėl sukilo visos mintys apie Arą. Ji nenorėjo jo niekuo kaltinti, teisino, kad vyrai visada naudojasi tuo, kas lengvai prieinama, bet vis dėlto širdį gnaibė lengvas skausmas, mąstant, kad gal ir ne toks jis geras, kaip ji įsivaizduojanti.

Mintis išsklaidė po darbų užplūdę pirkėjai. Rytė stebėjosi, kad anksčiau net nenumanė, kiek žmonės gėlių perka. Juk jos miestelyje jų niekas nepirkdavo. Reikia, nubėgai pas kurią nors kaimynę ir bet kuri suskins tau didelę puokštę nemokamai. Arba kur paupiuose ievų pasilaužai ar pievoje ramunių pasiskini, ir viskas. Bet pinigus mokėti, tai jau ne…

35.

Rudenėjo. Prasidėjo lietūs, kažkaip vasara labai staigiai išėjo, palikdama tik saulėtų dienų prisiminimą. O šį kartą ruduo nebuvo nei saulėtas, nei šiltas. Rytė, šiek tiek žvarbdama darbe, pargrįžusi namo skubėdavo į lovą, pasiėmusi užrašus, šiltai apsiklojusi skaitydavo iki vėlumos. Jau prasidėjo įžanginė sesija, tačiau į visas paskaitas ji niekaip nesuspėdavo, nes padaugėjo darbo gėlių parduotuvėje ir Ieva maldaudavo, kad nors pusę dienos ji galėtų dirbti. Kažkokiu būdu sužinojusios apie gabią siuvėją pristodavo moterys su prašymais pasiūti išskirtinį rūbą. Kol kas Rytė tokių darbų kratėsi, paprasčiausiai trūko laiko. Nuovargis darė savo, vėl pradėjo svaigti galva, kartais net susvyruodavo iš įtampos. Laimė, kad Ancė nepaleido jos iš savo globos, mat mergina pamiršdavo ir pavalgyti. Žiūrėk, vakare jau ir beatbėganti su lėkšte karštos sriubos, o dažnai po darbo grįžusi Rytė ant stalo rasdavo vakarienę, suvyniotą į storą rankšluostį, kad neatvėstų. Džiaugėsi davusi Ancei savo raktus, nes kartais tiesiog nebūdavo jėgų pakilti dar vieną aukštą. Pasiilgo visų pažįstamų žmonių, pasiilgo savo mažo dulkėto miestelio, pati baisėjosi ją apėmusia apatija.

Su sesija susitvarkė greitai, atmintį turėjo gerą, tad pasiskolinusi pas bendrakursę Živilę užrašus net ir darbe juos persirašinėjo. Žinoma, nuovargis darė savo, tad pamačiusi ją svyrinėjančią Ieva griežtai prisakė darbe nesirodyti visą savaitę.

– O tai abi mes čia bėdos prisidarysime, – nepiktai bambėjo. – Eik, pailsėk, nes matau, kad vos kojas pavelki.

Važiuoti pas Gražiną apsisprendė staiga, sėdėdama prie stalo, nenoriai knaibydama Ancės išvirtą grikių košę. Tarsi pajutusi per atstumą Rytės norą netikėtai paskambino pati Gražina.

– Žinau, kad baigėsi tavo sesija, ir žinau, kad gavai visą laisvą savaitę, todėl vyniokis greitai, Jonas rytoj ryte atvažiuoja tavęs paimti, – neklausydama jokių prieštaravimų pareiškė Gražina. – Visi tavęs pasiilgome, mamelė ir ta neduoda ramybės, kada tu atvažiuosi.

– O aš kaip tik ir galvojau jus aplankyti. Sakytum, lyg telepatija kokia, – džiugiai nusijuokė Rytė.

– Jokia ne telepatija, tiesiog pažįstu Ievą ir susiskambinau su ja, tai ji man viską ir išdėstė. Sakė, kad pasidarei lyg ta smilga vėjyje, net svyruoji eidama. Nieko, pastatysime tave ant kojų. Beje, žinios apie Betą visai nekokios, na, kai pasimatysime, viską ir papasakosiu. Būk pasiruošusi, apie devintą Jonas paims tave.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 27 (31), 2013 m. liepos 6–12 d.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE