Priklausomybių konsultantai Lietuvoje palyginti nesena pareigybė, gyvuojanti vos keletą metų, tačiau pagal atitinkamų institucijų ir žmonių atsiliepimus, galima spręsti, jog yra labai reikalinga, mat jie geba atpažinti problemą, padeda pamatyti ją turinčiam žmogui ir motyvuoti jį lipti iš duobės.
Būti priklausomybių konsultante – viena iš Dianos VARNAGIRYTĖS, Marijampolės savivaldybės visuomenės sveikatos biuro specialistės, pareigų.
Tuomet, kai priklausomybę (šiuo atveju – alkoholizmą) turinčio žmogaus gyvenimas rieda į pakalnę, nešdamasis ir jam artimus žmones, labai svarbu, kad pats žmogus pamatytų jį ištikusią problemą, kad būtų motyvuotas ją spręsti – gydytis, mat alkoholizmas – liga. „Tokiems žmonėms labai svarbus yra supratimas ir palaikymas, – sako specialistė, – nes jų pačių savivertė dažniausiai jau būna sutrypta. Žmonės konsultacijose nusiima įtampą, išsikalba ir, gaudami palaikymą, renkasi grįžimo į gyvenimo kelią.“
Pirmiausiai padėjo sau
Diana Varnagirytė Vilniaus pedagoginiame universitete studijavo sveikos gyvensenos pedagogiką. Toks jos pasirinkimas nebuvo atsitiktinis.
Ją visą gyvenimą domino, kaip išlaikyti sveikatą, be to, į priekį vedė ir noras padėti šiais klausimais ir kitiems. Nuo pat mažens, ji ateityje save matė kaip mokytoją, savo darbą dirbančią iš pašaukimo. Tiesa, jau bebaigiant vidurinę mokyklą, būta svyravimų: ekonomika, vadyba – specialybės tuomet buvusios „ant bangos“, tačiau vis gi nugalėjo noras siekti žinių, kurios leistų pirmiausiai sau padėti ir, žinoma, kitiems. Diana anksti suvokė tiesą: kai galėsi padėti sau, galėsi padėti ir kitiems. Ji neklydo: žinios, praktikos leido jai „sustyguoti“ savo pačios emocijas, sustiprinti dvasinę būseną.
Pasak Dianos, visos mūsų psichologinės problemos kyla iš mūsų įsisenėjusių nuostatų, įsitikinimų, požiūrio į gyvenimą ir reakcijų į gyvenimo įvykius. Kai visa tai savyje pakeiti (požiūrį, nuostatas, įsitikinimus), sprendžiasi ir, rodės, neišsprendžiamos vidinės problemos, kurios įtakojo gyvenimo aplinkybių kūrimą. Iš savo asmeninės patirties, specialistė pastebi, jog jai taip pat tekęs ne menkas iššūkis: atsikratyti savo, kaip aukos pozicijos, dėmesį fokusuoti ne į neva nepalankias aplinkybes, netgi likimą, o į save. Tai suveikė. Atsisukusi į save, pastebėjo, kad viskas ir aplink keičiasi, nes patys esame tų aplinkybių kūrėjai.
Gyvename socialioje aplinkoje. Tai neišvengiama. Taigi ir santykiai su aplinkiniais žmonėmis yra didžiąja dalimi kiekvieno iš mūsų psichinės sveikatos pagrindas. Anot Dianos, būtina įsivertini, ar tie santykiai bent jau tavęs, kaip asmenybės, nežlugdo. Įvairiausi prisirišimai, gyvenimas dėl kitų, kai nėra mainais jokio palaikymo, – tai visiškas savo poreikių atsisakymas, kuris ilgainiui priveda prie vidinės tuštumos jausmo. Kai dėmesį koncentruojame į kitus, nepaisydami savo poreikių, tais kitais tenorime tą vidinę tuštumą užpildyti, taip patekdami į užburtą ratą, kai pametame save, nebegirdėdami savo vidinio savirealizacijos šauksmo.
Išsiaiškinti savo vidinius skaudulius, reikia labai daug žinių ir gilinimosi į save, tačiau to nepakanka, norint sau padėti, reikia dar suvokti, kad tai yra reikalinga gyvenimo patirtis, kad ir kokia ji skaudi bebūtų, nes kai ją priimame su dėkingumu, ji gali būti atspirties tašku, norint pakeisti savo gyvenimo kokybę ir savijautą. Suvokus, kad esi savo gyvenimo kūrėjas, atsiranda didžiulis ryžtas imti ir keisti savo įsisenėjusius įpročius, mąstymo modelį, elgesį ir aplinkybes. Taip perimame gyvenimo vairą į savo rankas, o ne einame į aukos poziciją, kurioje vengiame atsakomybės už savo gyvenimą. Juk ne veltui sakoma, jog pats sunkiausias darbas – tai darbas su pačiu savimi. Bet verta įdėti pastangas, nes tai atsiperka puikia gyvenimo kokybe, gera sveikata ir mokėjimu džiaugtis kiekviena diena.
Nesaikingas alkoholio vartojimas – ne priežastis, o pasekmė
Nuo 2014 m. Diana dirba su žmonėmis, turinčiais priklausomybių – lydėdavo juos į priklausomybių ligų gydymo centrą, kuriame buvo taikomas gydymo būdas „kodavimas-torpedavimas“, kuris nuo 2018 m. sveikatos apsaugos ministro įsakymu yra oficialiai uždraustas dėl šio gydymo efektyvumo ir šalutinių poveikių mokslinių tyrimų trūkumo. Diana pritaria šiam draudimui, nes šis gydymo būdas nėra ligos priežasties gydymas, o tik laikinas pasekmių šalinimas baimės jausmu. O dabar, kaip minėta anksčiau, ji – priklausomybių konsultantė, turinti tą patį tikslą – padėti priklausomybę turintiems ar žalingai vartojantiems alkoholį ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas asmenims bei jų artimiesiems, kurie, gyvendami vartojančių aplinkoje, papuola į ko-priklausomų santykių pinkles.
Nesaikingas alkoholio vartojimas, pasak Dianos, ne priežastis, o pasekmė. Pasekmė pačių įvairiausių traumų, stresų, likusių žmoguje netgi nuo pat ankstyvos vaikystės. Kai žmogus ilgą laiką nesusitvarko su savo vidinėmis problemomis, kai nemoka išreikšti savo jausmų, įtampa kaupiasi. Visos kada nors (kad ir ankstyvoje vaikystėje) patirtos vidinės traumos lieka žmogaus viduje, jos beldžiasi išeiti, tačiau būna, kad jos lydi žmogų ir visą gyvenimą.
Kita vertus, aplinka, kurioje žmogus auga, taip pat turi įtakos. Tarkime, alkoholikų šeimoje augusiam žmogui jau nuo pat mažumės formuojasi tam tikros savybės: išmoksta jis manipuliuoti kitais, nepasitikėti savimi, meluoti, slėpti. O užaugęs jis nevalingai prie savęs pritraukia ir kitą pusę – lygiai tokią pačią kaip ir jo tėvai (ar vienas iš tėvų): tai būna tokie patys priklausomi asmenys, arba pats pradeda gerti.
Tai lėtinė liga, kurią būtina gydyti
Priklausomybė alkoholiui yra lėtinė liga, kuriai, kaip ir visoms kitoms ligoms, reikalingas gydymas. Visuomenėje paplitę stereotipai, anot specialistės, tokie kaip valios nebuvimas, „nerūpi artimieji“, renkasi lengviausią gyvenimo kelią, rodo, jog į alkoholizmą nežiūrima kaip į ligą. Tokius žmones linkę kaltinti, mat nemato ligos, kurią reikia gydyti.
Alkoholizmo, kaip ligos, gydymo efektyvumas priklauso nuo paties žmogaus suvokimo, kad jis serga (pradeda pripažinti tik tada, kai jau pamato pasekmes). Vis tik labai dažnai jis pats nepripažįsta, kad serga. Juk iš pradžių jis galėdavo sustoti, save kontroliuoti! Tačiau po truputį, nuolat vartojant alkoholį, savikontrolė yra naikinama – pažeidžiamas smegenų centras, atsakingas už tą savikontrolę. Be to, alkoholis smegenis paveikia negrįžtamai, jose susiformuoja priklausomybės ligos mechanizmas. Tai liguistas polinkis kartoti tą patį veiksmą ar vartoti tą pačią medžiagą neribotą kiekį kartų, siekiant pasitenkinimo jausmo, nepaisant numatomų ar akivaizdžių neigiamų padarinių pačiam individui ar jo aplinkai.
Ką sako standartiniai alkoholio vartojimo vienetai?
Alkoholio vartojimas matuojamas standartiniais alkoholio vartojimo vienetais. Vienas alkoholio vartojimo vienetas – 10 gramų gryno (100 proc.) alkoholio. Tarkime, 100 ml vyno taurė (joje yra 10 g 100 proc. alkoholio) – 1 alkoholio vartojimo vienetas.
Vyrams ir moteris alkoholio rizikos matai yra skirtingi, o matuojami per savaitę.
Moterims:
žemas rizikos laipsnis – 0–14 standartinių alkoholio vartojimo vienetų;
vidutinis rizikos laipsnis – 14–27 standartiniai alkoholio vartojimo vienetai;
aukštas rizikos laipsnis – 28–43 standartiniai alkoholio vartojimo vienetai;
labai aukštas rizikos laipsnis – 44 ir daugiau standartinių alkoholio vartojimo vienetų.
Vyrams:
žemas rizikos laipsnis – 0–28 standartiniai alkoholio vartojimo vienetai;
vidutinis rizikos laipsnis – 29–42 standartiniai alkoholio vartojimo vienetai;
aukštas rizikos laipsnis – 43–69 standartiniai alkoholio vartojimo vienetai;
labai aukštas rizikos laipsnis – 70 ir daugiau standartinių alkoholio vartojimo vienetų.
Esant labai aukštam alkoholio vartojimo rizikos laipsniui, prasideda įvairios sveikatos rizikos, vystosi kitos rimtos ligos. Toks alkoholio vartojimas jau gali reikšti priklausomybės ligą.
Reguliariai vartojant alkoholį (pvz., per savaitę vartojama tris kartus kad ir nedideliais kiekiais), įvyksta tolerancija alkoholiui, kitaip tariant, smegenys ne tik pripranta gauti alkoholio, tačiau pamažu jo reikia vis didesnės dozės. Taigi iš pradžių, rodos, visiškai nekaltas dalykas, pamažu išsivysto į lėtinę ligą, kurios gydymas – tik ligos progresavimo sukontroliavimas ir didelio potraukio alkoholiui suvaldymas. Alkoholio dozių suvartojimo mažinimas – tai tik saviapgaulė, kuri anksčiau ar vėliau baigiasi problemos uždelstumu. Tai reiškia, jog žmogus, kuris serga alkoholio priklausomybės liga, saikingai alkoholio vartoti išvis negalės: jei žmogus serga ar sirgo kada nors priklausomybe, saikingo vartojimo nėra ir negali būti, nes tai veda į ligos paūmėjimą – atkrytį.
Apie atkryčius
Alkoholizmas, kaip ir visos priklausomybių ligos, turi vadinamuosius atkryčius, arba būsenos paūmėjimus. Atkrytis – kai žmogus gana ilgai (bent pusmetį) nevartojęs alkoholio su gydymo pagalba, staiga pradeda vėl vartoti alkoholį – taip save apsaugodamas nuo ištikusio streso, skausmo, nesėkmių, prastos emocinės būsenos ar klaidingo įsitikinimo, kad nuo šios ligos pasveiko.
Pirmiausiai būna vidinis stresas, kuris prasiveržia atkryčiu. „Ieškome priežasties, – kalba Diana, – kodėl? Stresas, trauma, žmogus savęs neišpildo, dėl įtampos smegenyse „įsijungia“ susiformavęs priklausomybės ligos mechanizmas ir žmogaus ankstesnė patirtis, kad su stresu reikia tvarkytis alkoholio pagalba. Taigi todėl ta patirtis pakartojama.“ Tiesa, kol alkoholis vartojamas, žmogus jaučiasi ramus – visi stresai dingsta, tačiau paskui – savigrauža, kaltės jausmas, sąžinės priekaištai, o kur dar aplinkinių kaltinimai… Žmogus „nurašomas“ kaip bevalis… Tačiau reikėtų visiems atminti, kad dėl centrinėje nervų sistemoje įvykusių pokyčių asmuo, sergantis priklausomybės liga, jaučia stiprų potraukį vartojamai medžiagai ar veiklai ir jo galimybės valdyti šį sutrikimą yra ribotos, panašiai kaip turintis padidėjusį kraujospūdį asmuo be specialistų pagalbos ir priemonių turi ribotas galimybes jį reguliuoti.
„Pirmas žingsnis, – sako specialistė, – suvokti, kad alkoholizmas – liga. Tik tai suvokus galima ir pagalba.“
Pirma alkoholizmo stadija, kai žmogus nepripažįsta, kad turi problemą, o saikingas alkoholio vartojimas jau būna reguliarus. Jei žmogus nepripažįsta to, jam padėti labai sunku. Kai jau yra suvokimas, kai yra didžiulė motyvacija spręsti problemą, kai yra milžiniškas noras keisti požiūrį į gyvenimą, daug lengviau suvaldyti ir stresą, ir pačią ligą.
Ko-priklausomų santykių pinklėse
Su nuo alkoholizmo kenčiančiu žmogumi gyvenantiems artimiesiems išsivysto ko-priklausomi santykiai. Tai prisirišimas prie priklausomybę turinčio žmogaus, kuris skatina išsivystyti tam tikroms savybėms, pagaliau ir priklausomybę tokiems santykiams. Ko-priklausomi asmenys, patys to nesuvokdami, nieko nenori pakeisti (net pasąmoningai bijo, kad artimasis pasveiks nuo priklausomybės), mat bijomasi, kad nebus žmogaus, kurį galės kontroliuoti (traukti žmogų iš išgertuvių vietos, jį sekti, drausti vartoti alkoholį, išpylinėti jį) ir, kitaip tariant, nebus ko kaltinti už savo problemas. Ko-priklausomuose santykiuose esantis žmogus priklausomybe sergančiam artimajam dažnai daro meškos paslaugą, įvilkdamas ją į rūpesčio rūbus (palaikymo, kaip komforto suteikimo, neturi būti). O pats ligonis, būdamas komforto zonoje, tuo tik naudojasi, nieko nereikalaudamas iš savęs, be to, įpranta, jog pažadai (gąsdinimai, grasinimai) taip ir lieka tik pažadais: jei atleidai vieną kartą, atleisi ir visus kitus kartus. Priklausomybę turinčio žmogaus artimasis – auka, kuri dažniausiai savo pažadų iš esmės kažką keisti nevykdo. Paprastai auka pati turi daug skausmingų psichologinių problemų, į kurias nesigilina, nepasitiki savimi, tad dėmesį nuo savo baimių nukreipia į priklausomą žmogų, jį kontroliuoja.
Kelias atgal į gyvenimą sunkus
Daugiausiai klientų pas specialistę atsiunčiami per vadinamąją atvejo vadybą iš Vaiko teisės apsaugos skyriaus: mat probleminių šeimų, turinčių problemų dėl alkoholio vartojimo, tėvams privaloma lankytis pas konsultantą – šios srities specialistą.
„Mano, kaip šios srities specialistės, tikslas – padėti žmogui pamatyti jį kamuojančią problemą,“ – sako Diana. Jei žmogus pamato, kad problema iš tikrųjų yra, priklausomybių konsultantas nukreipia pas kitus specialistus, kurie padeda tą problemą spręsti.
Tokių konsultacijų reikia mažiausiai trijų (užmegzti pirmąjį kontaktą, įgyti pasitikėjimą, atpažinti, ar žmogus turi alkoholio vartojimo problemą, ir parodyti ją jam, motyvuoti spręsti ją ir padėti žmogui pasirinkti tinkamiausią gydymo būdą). Kadangi priklausomybių ligų konsultantas nėra gydytojas, tolesniam grįžimui į gyvenimo kelią reikalinga specializuota pagalba, kuri teikiama Respublikiniame priklausomybių ligų centre ar reabilitacijos centruose. „Tai ilgas procesas, – sako Diana, – trunkantis bent pusę metų. Būtent tik per tokį ilgą laiką susiformuoja nauji įpročiai, keičiasi įsitikinimai, nuostatos, įsitvirtina kitoks gyvenimo būdas. Deja, labai mažai žmonių sutinka vykti į reabilitacijos centrą tokiam ilgam laikotarpiui, paprastai sutinka tik tie, kurie jau viską praradę ir jau nebeturintys nieko prarasti… Todėl dažniau renkamasi viena iš trumpesnių, bet irgi veiksmingų gydymo būdų – „Minesotos“ programa, kuri yra pirmas žingsnis į sveikimo kelią.“ Ir vis tik specialistė neabejoja savo darbo prasmingumu: jei ne iš karto žmogus priima pagalbą, tai bent pasėji jame sėklą, kuri anksčiau ar vėliau sudygsta reikiamu kriziniu momentu, ir priklausomybių turintys žmonės žino kur sugrįžti, kad gautų reikiamą palaikymą ir pagalbą, o kartais reikia leisti rinktis žmogui ir skausmingą patirtį, kad vėliau ją įvertinę su dėkingumu grįžtų į kokybišką gyvenimą…
Priklausomybių ligų konsultantų konsultacijas galima gauti kreipiantis į Marijampolės savivaldybės visuomenės sveikatos biurą. Informacija teikiama telefonu (8 343) 59 213 arba informaciją rasite http://www.marijampolesvsb.lt/.
Autorės nuotraukoje – Diana Varnagirytė.