Itin dažnai įvairiose kasdienėse situacijose susiduriame su bendravimo ir supratimo problemomis. Tikriausiai kiekvienas iš mūsų bent kartą yra patyręs sunkumų bendraujant tarpusavyje. Neretai bendravimo sunkumai atsiranda dėl vienas kito supratimo stokos, tačiau dar dažniau šios problemos arba nenoras bendrauti pasireiškia, kai susiduriame su negalių turinčiais asmenimis. Žmonės tarsi nemoka neįgaliųjų priimti kaip lygiaverčių bendruomenės narių, palaikyti su jais nuolatinių socialinių santykių, sudaryti vienodų mokymosi, tobulėjimo sąlygų. Siekiant šias problemas spręsti yra labai svarbu tinkamai ugdyti visuomenę, formuoti bendravimo kultūrą ir tai daryti dar ankstyvame amžiuje.
Dėl šios priežasties Marijampolės jaunimo organizacija „Jaunimas YRÀ“ įgyvendina neeilinį projektą „I’m possible“, kurio metu griaunami nusistovėję stereotipai apie mažiau galimybių turinčius žmones. Projekto metu kuriama daugiau galimybių bendrauti tarpusavyje, diskutuoti, keistis patirtimi ar užsiimti bendromis fizinėmis veiklomis. Organizatoriai siekia, jog įvairios socialinės grupės visapusiškai įsilietų į bendruomenės gyvenimą bei būtų ugdomas tarpusavio supratimas, bendravimo kokybė. Organizacijos nariai – jauni žmonės – todėl jiems įdomu išgirsti ir profesionalo – psichoterapeuto – įžvalgas apie išankstinį nusistatymą ir visuomenės požiūrį. Projekto „I’m possible“ metu kalbinamas psichoterapeutas Dainius Jakučionis.
Kaip manote, su kokiomis problemomis susiduria visuomenė komunikuodama su mažiau galimybių turinčiais asmenimis?
Aš̌ galvoju, kad kartais mes susiduriame su savo beviltiškumu, kuris kyla bendraujant su mažiau galimybių turinčiais asmenimis. Tas beviltiškumas atsiranda, nes mes negalime nieko pakeisti, o tai sunkokas jausmas. Iš̌ čia kyla noras (beje, nesuvoktas) nejausti beviltiškumo ir tada mes atsitraukiame emociškai. Būname šaltesni jiems, ne visada atrandame, ką pasakyti, ir kaip tai pasakyti. Bijome įžeisti ar įskaudinti.
Kokiais būdais, Jūsų nuomone, būtų galima sugriauti kuriamus stereotipus ir sumažinti egzistuojančią diskomunikaciją tarp šių socialinių grupių?
Bendrauti bei padėti. Apie tai kalbėti vaikams dar ankstyvame amžiuje. Mes turime išmokti, jog būti kitokiu yra normalu, tai nėra kažkas baisaus. Tiesiog skirtingos socialinės grupės turi skirtingų savybių, bet tai nedaro jų išskirtinėmis ar mažiau vertingomis. Tai bruožai, kuriuos galime priimti kaip faktus ir neapipinti jų interpretacijomis ar klaidingomis prielaidomis.
Ar pritariate, kad viena iš pagrindinių nelygybę skatinančių problemų yra negebėjimas į neįgalų žmogų žvelgti neturint išankstinio nusistatymo?
Ir taip, ir ne. Mes į visus žmones žiūrime su išankstiniu nusistatymu, tad sunku būtų žiūrėti kitaip. Bet mes galime pabandyti pakeisti išankstinį nusistatymą neutralesniu ar pozityvesniu.
Ar negalią turintiems žmonėms gali sukelti diskomfortą pagalba, kurios kartais gali būti net per daug?
Manau, kad kai kuriems žmonėms gali, o kai kuriems ne. Nesuplakčiau visų negalią turinčių žmonių į vieną visumą. Kiekvienas žmogus turi savo charakterį ir savo istoriją. Mes skirtingai augome ir įveikėme skirtingus sunkumus, tai padėjo susiformuoti mūsų požiūriui į pasaulį ir kitus žmones. Dėl to kartais, kai žmogus jaučiasi nevisavartis, jis atstumia pagalbą, nes tai tik dar labiau parodo, koks bejėgis jis yra. O kitais kartais, kai žmogus jaučiasi labiau visavertis, jis į pagalbą reaguoja dėkingumu. Ir tai tik keli reagavimo būdai.
Ar „gailesčio žvilgsniai“ turi įtakos negalią turintiems asmenims? Ir ar jie gali skatinti nevisavertiškumo komplekso atsiradimą?
Mano nuomone, iki suaugystės patiriami „gailesčio žvilgsniai“ ir neturėjimas atramos artimoje aplinkoje gali skatinti nepilnavertiškumo jausmą. Bet vėlgi, tai priklauso nuo asmenybės, kaip ji formavosi. Negalima sakyti, kad kiekvienam tokie žvilgsniai kels rūpesčių, bet vaikystėje, paauglystėje, tai dažniausiai būna problema. O kai žmogus suauga su nevisavertiškumu, tai toliau ir reaguoja į tuos žvilgsnius. Čia slidi riba tarp per didelio gailesčio ir visai empatijos neturėjimo. Neįgalieji yra visaverčiai visuomenės dalyviai, kurie skiriasi tik savo išvaizda ar gebėjimais, tačiau tai jų nepadaro prastesniais piliečiais. Žmogiškoji vertė neskirstoma pagal žmogaus gebejimus ir kompetencijas, o tie kas taip skirsto yra neteisūs.
Ar žmonės turi būti ugdomi nuo vaikystės, kad ateityje neiškiltų problemų komunikuojant su negalią turinčiais?
Taip, vaikai turėtų išmokti bendrauti su visais vienodai, atsižvelgiant į kitų žmonių sugebėjimus. Jie turėtų mokytis pagarbos ir vertės pavyzdžių, kad suprastų, jog visi mes esame vienodi, tik gal ne visi galime viską vienodai daryti. Ir tai mūsų neatskiria, o tik daro pasaulį įdomesniu.
Su komunikacijos problemomis susiduria kiekvienas iš mūsų, todėl svarbu neišskirti žmonių į atskiras kategorijas, neturėti išankstinio nusistatymo. 2017 metų statistikos duomenimis Lietuvoje buvo 250 tūkst. neįgaliųjų (iš jų 14,8 tūkst. vaikų), iš jų 15 proc. turi proto ar (ir) psichikos sutrikimų. Kasmet šie skaičiai didėja, todėl turime atkreipti dėmesį į šią problemą ir pradėti ją spręsti. Ugdymo bei švietimo apie žmones su negalia procesas turėtų būti vykdomas nuo pat vaikystės. Privalome išmokti bendrauti tarpusavyje, neturėti neigiamų išankstinių nuostatų, ugdyti tolerantiškumą bei stengtis suprasti vieni kitus.
Žmogiškąja prasme mes visi esame vienodi, tik kiekvienas iš mūsų turime kiek skirtingus gebėjimus ir patirtis. Svarbiausia suvokti, kad esame svarbūs ir reikalingi vieni kitiems. Kaip teigia Antuanas de Sent-Egziuperi: „Matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.“
Projektas „I’m possible“ dalinai finansuojamas Europos solidarumo korpuso programos.