Jis – emigrantas, jau keleri metai su žmona gyvenantis Vokietijoje, tačiau jį ne vien Marijampolėje daugelis gerai prisimena. Taigi ir pristatyti jo nereikia. Raimundas MARUŠKEVIČIUS (g. 1964 m.) gerai žinomas gimtajame krašte daugelyje amplua: renginių vedėjas, organizatorius, viešųjų ryšių atstovas, puikus kulinaras, netgi pieno pramonės specialistas. Spalvinga šio žmogaus asmenybė ir lygiai taip pat spalvingas gyvenimo kelias, vedęs ir per bohemiškus vakarėlius, ir per oficialių įstaigų kabinetus, jau treji metai stabtelėjęs, kaip jau minėta, Vokietijoje. Kaip pats sako, jam emigracija – tai tik savanoriška tremtis – visai kaip toje A. Kaušpėdo atliekamoje dainoje: „Paslaptingoje šiaurės provincijoj, kur kalba ir lėta, ir keistoka,/ Kur nesiruošia keisti papročius žmonija dėl vargšo atvykėlio (…), Aš gyvenu, o gyvenimas neina“… Kaip supratote, emigracija šiam žmogui – joks rojus, greičiau atvirkščiai, tad nenuostabu, kad savo sieloje Raimundas gyvena tėvyne ir tuo, kas jau liko už praeities vartų, puikiai suvokdamas, kad gyvenime gali būti visaip – visaip ir būna…
Pirmieji žingsniai: darželis, mokykla
R. Maruškevičius – marijampolietis nuo pat gimimo. Iš ankstyviausių vaikystės prisiminimų jam labiausiai užstrigęs laikas, praleistas vaikų darželyje „Varpelis“, kur auklėtojos jam visuomet skirdavo pagrindinį vaidmenį kokiame nors mini etiude ar programėlėje – tai dainuoti, tai vaidinti, tai deklamuoti, matyt, įžvelgė jame įgimtus gebėjimus.
O štai pirmieji žingsniai į tuometinio Kapsuko J. Jablonskio vidurinę mokyklą buvo nekaip paženklinti. Prisimena: „Kažkokia stora moteriškė, vis taisydama bantukus savo pampučkei dukrytei, su savo subine besisukinėdama nulaužė mano tris gėles, skirtas pirmajai mokytojai. Tai buvo kažkokia tragedija: visi vaikai – kaip vaikai, o aš – nieko…“
Raimundas pripažįsta: nebuvo uolus mokinys. Skaityti ir skaičiuoti jau mokėjo dar prieš mokyklą, tad mąstė paprastai: kam mokytis ir gaišti laiką, juk būsiąs žvėrių daktaras ir dirbsiąs zoologijos sode! Be to, iki trečios klasės mokymosi laikas buvo popietinis. Rytais kiemas tuščias, žiūrėk, jau pietūs, o po jų – vėl į tą mokyklą… Prasitrini ten, vakare namų darbai, o dar ir tėvai sako: „Neparuošit pamokų, neisit žiūrėt televizoriaus!“ „Tai koks čia gyvenimas? – savęs klausdavo tuometinis mokinukas. – O dar ir rengtis visi turėjome vienodai – tokiais tamsiai mėlynos spalvos kostiumėliais. Ir tada jau pajutau, kad tai, kas brukama, man neįdomu. Užsiblokuoju ir darau atvirkščiai arba išvis nieko nedarau. Taip ir lipino mokykla visus pagal vieną kurpalių…“ Vis tik Raimondui neblogai sekėsi piešimas (vėliau braižyba), gamtos mokslai, muzika. O kai per vieną patikrą mokyklon atėjo „kažkokia teta“ ir, paklausiusi jo balso bei ritmikos gebėjimo, įrašė į tuometinio jau garsaus Lietuvoje miesto berniukų choro „Vyturėlis“ gretas, buvo laimingas be proto… „Tuometinis choro vadovas Alfonsas Uzėla buvo pirmasis mokytojas, formavęs mano muzikinį skonį ir supratimą, – prisimena Raimundas. – Juk atlikome tuo metu visai kitokius kūrinius, ruošėme net Pergolesi „Stabat Mater“ (kažkoks kosmosas!)… Uoliai lankiau choro repeticijas. Koncertai, pasirodymai renginiuose, jokios scenos baimės. Greitai tapau savo grupės seniūnu, dalyvavau 1975 m. respublikinėje dainų šventėje. Ir visa tai dariau savo noru, niekieno neverčiamas…. Ir dar pirmas gyvenime interviu tuometiniam Lietuvos radijui… Vėliau pakvietė groti mokyklos orkestre. Pramokau pūsti klarnetą ir „daužyti“ lėkštes. Žygiuodavome paraduose, koncertuodavome šventėse, grodavom laidotuvių procesijose… Su J. Jablonskio vid. mokyklos orkestru, vadovaujamu Marcinkevičiaus dalyvavau Respublikinėje vaikų ir jaunimo dainų ir šokių šventėje 1977 m.“
Kiemo „chebra“ ir gitara
Mokykliniais metais Raimundui labai svarbi buvo ir vadinamoji kiemo „chebra“.
„O buvo taip… – pasakoja jis. – Gyvenome daugiabučių apsuptyje, o pro atvirus langus jau „kaldavo“ koks rokelis. Tai kažkam iš Amerikos kažką įdomesnio atsiųsdavo, tai nelegaliai kur turguje rasdavo, taigi įsigydavo užsienio grupių ar atlikėjų vinilinių plokštelių. Pro vienus atvirus langus visu garsu „Deep Purple“, pro kitus „Pink Floyd“ ar „Uriah Heep“ kolonėles plėšo… Visu tuo gėriu stengdavomės pasidalinti pasidarydami neprofesionalius įrašus. Juk negalėjom pastoviai klausyti tą tuometinį televizinį brukalą… Kaip tik tuo metu mūsų pasienio regionas pradėjo matyti ir Lenkijos televizijos transliuojamas laidas. Tai buvo kažkas kito, naujo – pirmas atviras langas į Vakarus. Būtent per Lenkijos televiziją pirmą kartą pamačiau koncertuojančius „The Rolling Stones“, „The Police“ su Stingu priešakyje, Lenkijos muzikos grandus „Budka Suflera“, „Perfect“ ir kt. Dar labiau viskas pasikeitė, kai mums su broliu tėtis nupirko akustinę gitarą… Virš galvos gyveno toks kaimynas Jonas (buvo daug vyresnis) ir visuomet brazdindavo tą pačią dainą: „Tu vėjo paklausk…“ Kuo mes prastesni? Tą pačią dieną sutikau savo kolegą iš mokyklos orkestro – Kęstutį Jurkšaitį (dabar grupės „Rebellheart“ būgnininkas), jis „suveikė“ ant popiergalio surašytus gitaros akordus ir prasidėjo savamoksliavimas… Nebuvo labai sudėtinga derinti akordus ir harmoniją, nes brolis mokėsi muzikos mokykloje akordeono klasėje ir greitai parpratom tą instrumentą. Ar išmokome groti? Tobulybei ribų nėra!“
Kalvarijos maisto pramonės technikume
Tegul toliau pasakoja pats Raimundas. Jo gyva vaizdinga kalba leis kaip kaleidoskope iš atskirų stikliukų sudėlioti ištisą mozaiką, kurioje ne vienas skaitytojas atpažins ir laikus, jau tapusius istorija.
„Bet čia prasidėjo naujas gyvenimo etapas, – dėsto R. Maruškevičius. – Aštunta klasė jau ėjo į pabaigą. Dėl nedidelių sveikatos sutrikimų man nereikėjo laikyti egzaminų. Brolis ruošėsi baigti vidurinę ir studijuoti aukštąjį mokslą. O kokį kelią rinktis man, kai tie mokslai nelabai rūpi? Tėvai rado saliamonišką sprendimą: „Važiuok mokytis į Kalvarijos maisto pramonės technikumą, profesiją turėsi, muzika niekur nepabėgs – iš jos vis tiek duonos nevalgysi.“ Juolab kad Kalvarijoje gyveno mano močiutė ir apsistoti buvo pas ką. Įstojau. Tėtis buvo perkeltas dirbti į Prienus ir kartu su mama išvyko gyventi ten. Brolis baiginėjo mokyklą Marijampolėje. O aš tapau technikumo moksleivis ir staiga kažkoks laisvas, „bepriežiūris“. Nauja vieta, naujos pažintys, naujas etapas su pramokta groti gitara…
Jau pirmame kurse su metais vyresniais bendramoksliais sukuriame grupę. Tuo metu technikume tikrai buvo tam sąlygos: instrumentai, aparatūra, o šokiuose grodavo net trys technikumo grupės. Švelniai tariant, konkuruodavome tarpusavy – juk publikai labiausiai patikusieji gaudavo daugiau laiko groti scenoje vakarėlių ar renginių metu. Netrukus pradėjau rašyti pirmąsias dainas ir dainuoti jas šokių metu. Publikai, matyt, patikome, nes direktoriaus parėdymu mūsų grupę siųsdavo kur noks pakoncertuoti: tai vietos mokykloje (Kalvarijos vidurinėje tuo metu), tai į Kazlų Rūdos mokyklą, tai į karinį miestelį.
Besimokydamas atradau dar vieną savo savybę – puikiai sekėsi organizuoti visokius technikumo renginius, grupiokų išvykas po Kalvarijos apylinkes, šventes ir šokių vakarus. Buvau išrinktas į technikumo profsąjungos komitetą kultūrinių renginių organizatoriumi. Už aktyvią visuomeninę veiklą net buvau paskatintas nemokama kelione į saulėtą Tuapsė per mokslo metus. Kažkaip su kiekvienu kursu ir mokslo rodikliai pradėjo gerėti, atsirado kažkoks atsakomybės jausmas.
Tam, kad užsidirbtume studentiškų pinigėlių, nusprendėme penktadienio vakarais groti su savo grupe Jungėnų kultūros namuose šokiuose – buvo likusi tuščia niša (prieš tai ten grojo a.a. Gintautas Abarius su kompanija). Bet šią mūsų „aferą“ vėliau uždraudė technikumo direktorius: tarybiniam studentui negražu taip užsidirbinėti pinigų, juk gauname stipendiją, juk mes technikumo ansamblis. Bet dar kažkaip spėjome Jungėnuose padaryti pirmąjį grupės įrašą, sudėdami pačias geriausias mūsų atliekamas dainas. Buvom labai laimingi! Žinoma, įrašai neišliko, bet kai kurios dainos skamba lig šiol.
Tuos ketverius metus vertinu labai teigiamai. Nebuvo žlugdomos iniciatyvos, atradau savyje kitų gebėjimų, įgavau pasitikėjimo ir atsakomybės, išmokau dirbti su komanda. Per diplomų įteikimo ceremoniją man buvo įteikta krūva atminimo dovanų ir padėkos raštų už aktyvų visuomeninį darbą, renginių organizavimus, technikumo vardo garsinimą…“
Sovietų armijoje
„Po mokslų gavau paskyrimą į Prienų sviesto gamyklą, – toliau dalijasi prisiminimais Raimundas. – Tiek ten ir padirbau… Pašaukė tarnybon į sovietų armiją. Tai dar vienas dalykas, kurio nemėgau gyvenime. Visos liaupsės, kad čia kažkokia vyriškumo mokykla, yra „briedas“… Duodant priesaiką, dalinio vadas pasveikino visus, papildžiusius Tarybinės Rusijos karių gretas. „Tai kad aš ne rusas“, – riktelėjau iš rikiuotės. Grįžęs į kareivines po iškilmingo akto, tesuspėjau pamatyti „politruko“ kumštį, lekiantį tiesiai man į nosį. Po „atsijungimo“ supratau, kad tu čia niekas, tavo nuomonės čia taip pat nėra, jokio palaikymo ar patarimo iš nieko negausi. Šaukime tebuvom tik du lietuviai, visi kiti – pietinių „broliškų“ respublikų piliečiai. Nebuvau klusnus karys (vis per tą nuomonių išsiskyrimą), bet lietuvius kažkaip gerbė, taip pat ir estus, o tų „baltųjų“ buvome mažuma, todėl geriausios tarnybos vietos atitekdavo mums. Dirbau štabe maisto apskaitininku ir karinio dalinio meniu sudarinėtoju (juk buvau baigęs maisto pramonės technikumą), buvau vietinio laikraščio redaktoriumi (pagaliau išmokau tą rusų kalbą), orkestro vadovu (pūčiau baritoną), su tuo pačiu vieninteliu savo tarnybos draugu lietuviu ir dar vienu estu įkūrėme grupelę (estradinį kolektyvą), kur, niekam negirdint, slapčia galėdavome groti ir kurti savo muziką savame „punk-hard“ stiliuje. Per renginius, žinoma, „varydavom“ rusiškas populiarias dainuškas. Be viso to, buvau dar ir dalinio fotografas (metraštininkas). Tuo metu jokių skaitmeninių fotoaparatų nebuvo, reikėjo ryškinti juosteles. Fiksažai, didinimo aparatai, nuotraukų džiovinimas… Turėjau įtempti smegenis ir prisiminti visą eigą, kaip tai daroma – juk kažkada tėtis, būdamas jaunas, namuose nuotraukas darydavo. Sukišdavome tada snapus su broliu ir žiūrėdavome, kaip viskas vyksta…. Tas nuotraukų darymas dalinyje buvo tikros aukso kasyklos. Valdžia priperka reikalingų medžiagų, fotopopieriaus, aprūpina viskuo, kad tik tas metraštis gražus būtų. Metraštis gražus, karininkai turi kuo pasididžiuoti, bet nežino, kad liūto dalį pasiimdavome mes su tarnybos draugu… Minėjau, kad kiti šauktiniai buvo iš pietinių kraštų. Na, kaip čia dabar „fotkės“ į namus nenusiųsti, o kaip dar albumą be nuotraukų „Pamet o službie“ padaryti? Čia ir prasidėjo mūsų „biznis“. Dieną – „slūžba“, naktimis – nuotraukas „kepam“. Tiesa, dėl tos nuomonės, požiūrio į esamą padėtį, įsitikinimų, savo teisybės ir aikštingo būdo jau buvau papuolęs į „politskyriaus“ sąrašus ir tik per plauką neištrėmė „dezbatan“ į Sibirą…“
„Pienininkystė – ne mano kelias“
„1985 m. trumpam grįžau į savo darbo paskyrimo vietą Prienų sviesto gamykloje gamybos meistru, – tęsia Raimundas. – Per tą laiką dar pagrojau gamyklos estradiniame ansamblyje. 1986 m. vedžiau. 1987 m. draugų įkalbėtas persikėliau į Alytų į naujai pastatytą pieno kombinatą. Čia, be tiesioginio darbo, sukūriau ir vietos teatriuko trupę, organizavau sąskrydžius ir vakarėlius. 1987 m. gimė sūnus Tadas. Per gan trumpą laiką Alytuje susipažinau su to meto vietos kultūros lyderiais (bohema), sutikau daug jaunų kūrybingų žmonių. Supratau, kad pienininkystė – ne mano kelias ir savo karjerą toje srityje baigiau amžiams. Buvau pakviestas kartu su gerai žinomais alytiškiais (režisieriumi Gintaru Nasutavičiumi, renginių vedėju, pirmosios lokalios radijo stoties įkūrėju Liudu Ramanausku) organizuoti pirmąjį grožio konkursą „Mis Dzūkija“, vėliau jaunųjų atlikėjų konkursą „Trys lelijos“, kitus renginius. Vieną sezoną vaidinau garsiajame tuo metu „Vežimų teatre“. 1989 m. gimė dukra. Toks „gastroliavimas“ nepridėjo pliusų šeimai, ir grįžome į Prienus. Žmona įsidarbino mokykloje, o aš – Prienų kultūros centre vyriausiuoju metodininku laisvalaikio ir renginių organizavimui. Čia įsiliejau į nuostabų kolektyvą, su kuriuo pavyko įgyvendinti daugybę puikių iniciatyvų, renginių.“
Naujas atradimas – darbas radijuje
„Bet nutariu grįžti į Alytų ir pradedu darbą tuometiniame Alytaus radijuje (dabar FM 99), – prisiminimais keliauja toliau R. Maruškevičius. – Darbas radijuje – naujas atradimas. Viskas gyva, betarpiška. Turi būti „pasikaustęs“ visose srityse („jausti pulsą“), gerai išmanyti muziką, būtina gera dikcija. Taip pat reikalingos ir naujos idėjos, ir begalinis entuziazmas. Dirbau laidų vedėju ir radijo reklamos skyriaus vadovu. Papildomai vėl kalnai renginių, programų, festivalių ir pasirodymų. Per tą laikotarpį sutikau daugybę įdomių žmonių: aktorių, muzikantų, politikų, menininkų, verslo atstovų… Juolab kad mano „mokytojas“ buvo šios radijo stoties siela, bene geriausias senosios kartos radijo laidų ir programų vedėjas Lietuvoje Liudas Ramanauskas. Ir dar. Alytus tuomet buvo kažkokia roko grupių „meka“, su dauguma muzikantų iš tų laikų palaikau ryšį ir dabar…“
Marijampolėje
„Marijampolėje kuriama nauja radijo stotis, – tęsia Raimundas. – Steigėjai skubiai ieško marijampoliečių, šios srities specialistų radijui „įsukti“. Susiranda mane Alytuje (minėjau, kad pažinčių ratas buvo labai didelis) ir pasiūlo programų direktoriaus darbą „Kapsuose“. Po poros mėnesių jau dirbu ten. Tobulinu radijo žurnalistikos žinias Danijoje „Baltic Media Centre“.
Pokyčiai gyvenime tęsiasi.
Su radiju atsisveikinu. Esu „TeleSatpressa“ reklamos agentūras direktorius. Paleidžiu į šviesą savo idėją – reklaminį laikraštį „100 procentų“ po Kosto Kyno leidybos įmonės vėliava. Redaktoriauju. Šeimoje lūžis – įvyksta skyrybos… Be tiesioginio darbo redakcijoje, organizuoju ir vedu įvairius renginius. Puiki draugystė su Marijampolės aeroklubo vadovu Alvydu Danilaičiu atveria galimybes vesti aviacijos renginius beveik visoje Lietuvoje.
2010 m. mano dukra tampa „Mis Lietuva“ (tikrai nieko neprotegavau)…
Po skyrybų pakeičiu gyvenamą vietą į Kalvarijos savivaldybę, Gulbiniškių kaime įsigydamas nameliuką. Pereinu dirbti į autopervežimų įmonę Marijampolėje reklamos ir paslaugų projektų vadovu. Mano nelaimei, įmonė po pusmečio bankrutuoja…
Kalvarijoje
Pagalbos ranką ištiesia tuometinis Kalvarijos meras Jonas Ščeponis – pradedu darbą Kalvarijos savivaldybėje vyr. specialistu ryšiams su visuomene, žiniasklaida ir užsieniu. Įsiliejau į Kalvarijos vietos veiklos grupės gretas. Sukuriu naują šeimą, žmona – Genovaitė… „Pragyvenu“ du merus, su trečiuoju nerandu bendros kalbos… Tampu bedarbiu. Kiek klausiu, prašau buvusių draugų, kolegų pagalbos – visi atsuka nugaras…
Supratau, kad mieste (Marijampolėje), kuriame nereikalinga kitokia nuomonė, kur klesti nepotizmas, kur kažkodėl nereikalingi žmonės, turintys milžinišką patirtį, nebus ir neatsiras vietos man. Toks jausmas, kad visi piktdžiugiškai šypsosi ir „linki sėkmės“ bedarbio karjeroje… Dar bandau laimę pas buvusį savo grupioką (seni draugai – tikri draugai) – dirbu prie baldų dizaino… Sumažėjus darbo apimtims, tenka palikti ir šią darbo vietą…
Emigracijoje
Belieka vienas kelias – nešdintis į visas keturias puses. Pasirenku vieną iš tų pusių – Vokietiją. Taigi tapau emigrantu.
Prieš beveik 3 metus išvykstame su žmona į tą Vokietiją. Žinojau, kad nuvykęs iškart turėsiu darbą: Hamburge gyvena žmonos dukra su šeima…
Su čia gyvenančiais lietuvaičiais nepalaikau jokio ryšio (čia galioja taisyklė: būtinai apgauk kitą lietuvį ar padaryk jam kuo didesnės žalos). Vokiečių kalbos taip ir neišmokau, nors laisvai kalbu kitomis keturiomis kalbomis ir dar suprantu daugelį slavų kalbų dialektų. Čia, Vokietijoje, mano paslaugų (renginių organizavimo, vedimo) niekam nereikia, gitara dulka paguldyta ant spintos (juk niekam čia tos muzikos nereikia…).
Darbas Vokietijoje fizinis, dirbu ne pagal amžių – esu vyriausias visoje firmos sistemoje. Net nežinau, kaip ilgai „trauksiu“… Bet čia bent turiu ką valgyti… Vokietija nėra ta stebuklų šalis, kur galima „užkalti“ krūvas pinigų, viskas labai brangu, milžiniški mokesčiai už būsto nuomą, šildymo paslaugas. Elektros energijos kaina čia didesnė penkiskart. Taigi tapau čia pigia darbo jėga, kaip ir dauguma emigravusių tautiečių. Darbdaviai apgaudinėja kaip įmanydami, moka minimumą, jokių priemokų už šventines ar savaitgalio dienas, jokių atostogų… Nukerta: jeigu nepatinka, nedirbk… Net nepamenu, ar buvo laisvas nors vienas sekmadienis per tą laiką… Bet kitos išeities neturiu… Vienas pliusas – daug keliauju, todėl tenka daug ką pamatyti. Tas laisvas dieneles sėdam į automobilį ir šaunam kokį miestelį apžiūrėti, pafotografuoti ir kitiems papasakoti. Tūlas vokietis tiek tikriausiai nėra matęs savo Vokietijos, kiek pamatėme mes su žmona. Taigi savanoriška tremtis į Vokietiją dar vienas dalykas, kurio savo gyvenime nemėgstu… Vienintelė paguoda – ryšys su draugais, fotografavimas. Tuo lyg ir primenu, kad aš dar nemiręs, dar egzistuoju – vis šiokia tokia kūryba…
… Mano širdis čia būnant dar plaka, o „dūšia“ numirė…“
Darant vis tas pačias klaidas
Klausantis Raimundo prisiminimų, sekant jo gyvenimo viražais, nejučia kyla klausimas: kaip tai nutiko, kad dabartinė jo gyvenimo stotelė – tai, ko jis tikrai nemėgsta, ten, kur „širdis dar plaka, o „dūšia“ numirė“?
„Negi čia saviplaka užsiimsiu? – bando juokauti pašnekovas ir tuoj pat surimtėja. – Kai baiginėjau aštuonias klases, buvo reikalinga charakteristika. Vienas sakinys atminty išliko iki šiol: „…besistengiantis, klusnus mokinys, bet vis darantis tas pačias klaidas…“ Gal mano būdas toks – ne „pyragėlio“ (nors visi mes – ne „pyragėliai“)? Visuomet norėdavosi kažko naujo, dar neišbandyto, neįprasto… Ir, kai, rodos, jau „įsivažiavai“, likimas vis pakišdavo koją – visų situacijų analizuoti nesinorėtų. Dar prisidėjo kai kurių „asabų“ nužmogėjimo procesai, susvetimėjimas, pavydas, neapykanta ir t.t., kuri galiausiai, kai tau tikrai blogai, tegu ne garsiai, bet su pasimėgavimu išsiveržia: „Negyvo šuns niekas nespardo“…
Man patiko būti pionieriumi, pramušti sieną ir stverti daryti vėl kažką naujo. Smagu, kad lig šiol kapsi „Kapsai“, kad tiražuojamas mano sumanytas laikraštukas, kad savo žinias perdaviau kažkam kitam…. Smagu, kai atidirbi tūkstantinės minios renginyje ir tau už tai padėkoja…“
„Iš akies“ ir neskaičiuojant kalorijų
Raimundas – puikus kulinaras, kurio pasidalintais receptais džiaugiasi ir „Mūsų savaitės“ skaitytojai. Iš kur jame šis polinkis?
„Mokėjimas gaminti maistą atsirado iš šeimos, – pasakoja dabartinis emigrantas. – Dar man besimokant mokykloje, kai eidavau į popietinę pamainą, pirmas mano darbas buvo išvirti (užkaisti puodą) nuskustas bulves. Vėliau bulves reikėdavo ir nuskusti, ir išvirti įdėjus druskos. Pirmas patiekalas, kurį išmokau pasigaminti, buvo virti varškėčiai, liaudyje „tinginėliais“ vadinami. Tais gūdžiais laikais juk parduotuvėse maisto produktų būdavo nekas. Bet tėtis iš vakaro visuomet virdavo sriubą, gamindavo „jūreiviškus makaronus“ (virti makaronai su nuo kauliukų nugramdyta virta ir po to pakepinta mėsyte), o jo virti cepelinai dar ir dabar skaniausi pasaulyje! Mama taip pat gerai gamino valgį – gebėjo iš kirvio sriubą išvirti. Be to, kepdavo visokius sausainius ir „baronkėles“ (net „grybukus“ ir proginius tortus padarydavo). Geresnių mokytojų už mano tėvus šioje srityje ir nesurasi! Kai mokiausi technikume, valgyt turėjau pasigaminti pats (močiutė, pas kurią gyvenau, dažnai būdavo išvykusi į Marijampolę pas sergančia dukrą, mano tetą). Taip iš lėto pramokau šį tą pasigaminti – taip lietuviškai, sočiai. Daug pamačiau visokių patiekalų vėliau, keliaudamas po svečias šalis. Kodėl nepasigaminus namuose kažko panašaus? Taigi ir eksperimentuodavau. Nesu kažkoks kulinarijos „asas“ – viską darau „iš akies“, neskaičiuoju kalorijų ir negaliu ruošti valgį, kai kas nors maišosi po kojomis – dukart druskos į sriubą gi nedėsi… O mėsytės „grilinimas“ ant žarijų – tikriausiai kiekvieno vyro pareiga.
Svarbiausia gaminant maistą – nebijoti ekspermentuoti, atsipalaiduoti ir, žinoma, turėti iš ko ir kur gaminti!“
Apie keliones
Jau buvo užsiminta, jog Raimundas – aistringas keliautojas. Pasirodo, ši aistra – taip pat iš šeimos atėjusi. „Kai jau buvome su broliu pradinukai, – pasakoja jis, – šeima įsigijo automobilį „Moskvič 408“. Štai tada viskas ir prasidėjo. Susėsdavome visa šeima į automobiliuką, pasiimdavome palapinę, valgio, patalynę ir – į kelionę. Tokiu būdu tuo metu aplankiau Pskovą, Novgorodą, Sankt Peterburgą, Taliną, Lvovą, Užhorodą, Kišiniovą, Odesą, vėliau net ir Maskvą. Prie jūros važiuodavome ne į Palangą, o į Jūrmalą. Ir praktiškai visuomet „turisto režime“: apsistodavome kempinguose ar kokioje gražesnėje nuošalioje vietoje, patys pasigamindavome valgyti (primuso ir trikojo pagalba) ir kitą dieną jau į kitą vietą važiuodavome. Taip gal ir atsirado tas kelionių pomėgis. Vėliau teko pabuvoti Gruzijoje, o prasidėjus „perestrojkai“, pirmą katrą pavyko išlėkti užsienin į tuometinę Čekoslovakiją. Praha tiesiog „nukirto“ – gražesnio miesto pasauly nebuvau matęs… Vėliau viskas gavosi savaime. Lenkija, Slovakija, Čekija, Austrija, Vokietija tapo lankomiausios šalys. Pasiruoši planą, „užsibukini“ viešbučius iš anksto ir pirmyn su savo automobiliu. Taip kur kas įdomiau nei su ekskursiniu autobusu. Kur nori, ten pasuki, kur nori – sustoji ar pakeiti maršrutą. Smagu pamatyti, kaip kiti gyvena, susipažinti su kitokia vietove ar prisiliesti prie to krašto istorijos. Taip su automobiliu išmaišiau pusę Europos.
Kelionių noras išliko. Šiuo metu naudojamės proga, gyvendami su žmona čia, Vokietijoje, kuo daugiau pamatyti taip pabėgdami nuo rutinos ir beprotiško didmiesčio Hamburgo tempo. Visa tai stengiuosi užfiksuoti, aprašyti… Gal kada nors tai bus kam nors reikalinga? Ir jei kas pagalvoja, kad nieko jis ten, Vokietijoje, neveikia, tik trankosi visur (gali susidaryti toks įspūdis, stebint įkeltas nuotraukas iš Vokietijos vietovių į interneto portalus), atsakau: norint kur nors išvažiuoti, reikia čia arti neištiesus nugaros, juk dvi laisvas dienas per savaitę darbdavys suteikė tik prieš pusmetį (būdavo tik viena), o šventinių dienų ar savaitgalių nėra išvis niekada. Tenka laisvą laiką derinti su žmonos laisvomis valandomis, kuri nuo nuovargio darbe taip pat vos velka kojas, tačiau vis tiek kažkaip mums pavyksta išvykti trumpon kelionėn. Per tuos trejus metus neliko neaplankyto nė vieno Vokietijos miesto kokiu 250 km spinduliu!“
* * *
O kaip dažnai Maruškevičiai grįžta į Lietuvą? „Deja, tik liūdnomis progomis, – atsidūsta Raimundas. – Grįžome, kai mirė žmonos tėtis, kai buvo jo mirties metinės, kai labai sirgo mama… Kaip jau minėjau, išvažiuoti man yra labai sunku – turiu papildomai atidirbinėti kaip arklys.“
Apie ateities planus, ketinimus grįžti iš emigracijos su Raimundu nekalbame – aišku viena: gyvenimas dažnai planuoja už patį žmogų…
Asmeninio R. Maruškevičiaus archyvo nuotraukos.
