Šeštadienis, 8 vasario, 2025
Daugiau
    PagrindinisToli - artiKelionėsRimantas Dovydaitis pasakoja XXVI: Šiaurės jūra su Norvegijos fiordais

    Rimantas Dovydaitis pasakoja XXVI: Šiaurės jūra su Norvegijos fiordais

    Seniai svajojome su „Sūduva“ išlįsti toliau Kopenhagos, tai yra pasiekti Šiaurės jūrą. Klaipėdos, Kauno kapitonai jau seniai vedė jachtas iki šiaurės ledjūrio. Dabartinė mums atitekusi „Vilnis“ 1974-76 m. su kapitonais ir įgulos nariais Algimantu Zaviša, Jurgiu Vilemu, Romualdu Tupčiausku, Rimu Gelgota, A. M. Brazausku su dukromis ir kitais pasiekė Barenco ir kitas šiaurės jūras.

    Vėliau buvo įgulos nario Sauliaus Menkevičiaus pasiūlymas 1991 m. nuplaukti iki Reikjeviko su padėka p. Hanibalsenui už Lietuvai labai reikšmingą jo sprendimą, kai Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Įvertinus to laiko leidimų, vizų gavimą ir kitus kelionės aprūpinimo klausimus, vien gerų norų neužteko.

    Po daug metų padėką Islandijai pareiškė ten nuplaukusi Valdemaro Vizbaro jachtos „Rėja“ įgula. Ši keturių etapų iš dalies keičiant įgulą kelionė taip pat verta dėmesio.

    Jachtą „Sūduva“ dėl aktyvaus plaukiojimo ir nedidelių remontų po 15 m. plaukiojimo reikėjo atnaujinti. Sulaukusi moralinės ir materialinės pagalbos iš klubo veteranų Norimanto Stankevičiaus, Audriaus Stanulevičiaus, Tado Mažeikos, Ričardo Kuznecovo, Sigito Karvelio, Eduardo Rūsteikos, Arvydo Brusoko, Edmundo Šitkausko ir kitų, „Sūduvą“ visiškai „išlukštenom“, o 2003 metų rugpjūtį nuleidom į vandenį. 

    Nors 2005 m. liepoje Klaipėdoje vyko gražūs „Baltic sail“ renginiai, 07-24 pradėjome kelionę link Norvegijos pramonės miesto Stavangerio.

    Komandą sudarė jachtos remonto ir eksplotavimo kompanionai: kapitonas Arvydas Brusokas, padėjėjai ir vairininkai Tadas Mažeika, Edmundas Šitkauskas, Rimantas Dovydaitis ir Tomas Vainikonis.

    Nesitrukdėme atskirų uostų lankymu, o tik  Svaneke ir Skagen sustojome papildyti atsargas ir trumpai pasisvečiuoti. Šeštą parą atsidūrėme mūsų kelionės tolimiausiame taške už Stavangerio Lyse fiordo gale.

    Lietui pasibaigus, išvydome kaimelį su turistų kempingų, skraidyklininkų klubais, monumentais žuvusiems ginant ir išlaisvinant fiordo hidroelektrinę antrojo pasaulinio karo metais.

    Įspūdingas eksponatas – pirmosios vandens turbinos,  pastatytos 1974 m., darbo ratas. Tai nerūdijančio plieno gaminys su įmantrios formos mentėmis.

    Įspūdingiausia tai, kad dabar šioje hidroelektrinėje, esančioje akmeniniame sienos tunelyje, yra įrengtos 36 turbinos, gaminančios po 40 ir daugiau megavatų elektros energijos. Iš kilometro aukštyje esančių ežerų į jas vamzdžiais ateinantis vanduo didžiuliu slėgiu suka galingas, kurių viena kaip pusė Kauno hidroelektrinės, turbinas. Čia gaminama 70 % visos Norvegijos elektros energijos poreikio. Vandens nepritrūksta ir per šalčius.

    Plaukėme visiškai įdiegę kompiuterinę GPS navigaciją. Nuotraukose matosi, kaip atrodo praeitas kelias ekrane. Toks laivo vedimas labai patogus, bet nelieka ieškojimo, nežinojimo intrigos, tačiau Kolumbo laikų navigacijos metodų dėl daugelio priežasčių, tokių kaip galimų technikos gedimų, palydovų dirbtinų ar natūralių sutrikimų, užmiršti nevalia. Mūsų nuostabioje kelionėje visa tai su kaupu pasiteisino.

    Kai apie 1981 m. išmokau su VEF radijo imtuvu gaudyti radijo švyturius, tai buvo didžiulis navigavimo jūroje palengvinimas. Per tuos dešimtmečius dalyvauta didžiausiose regatose, atliktos tolimos išvykos, įvyko daug gražių susitikimų.

    Norvegijos krantus Šiaurės jūroje įsivaizdavau esant labai stačius ir aukštus, tačiau tik kai kurie statūs kalnų šlaitai yra sulindę tiesiai į vandenį. Yra daug gražių įlankų su daugybe salyčių, be abejo, ir su povandeninėmis uolomis. Kas kita fiorduose, ten yra vietų, kur vertikali siena siekia kilometro aukštį. Atslinkęs debesėlis pridengia uolos tarpsnį, viršūnė ir apačia  neuždengtos.

    Pasisvečiavę Lyse lankytinose vietose, apgailestaudami, kad nėra galimybės aplankyti hidroelektrinę (tik savaitgalį tai daryti galima), išvykome namo.

    Iš toliau pamatę aukštame šlaite ganomas karves, o krante iš akmenų sukrautą mums tinkamą prieplauką, nutarėme pamatyti čiabuvius. Po valandėlės komanda grįžo prisirinkusi įvairių grybų, bet kaimelio nepasiekė, nes kai kas pavargo, kai kam avalynė suplyšo.

    Tvarkingai pasimaudę kelionę tęsėme. Daug uolų ir skardžių atrodė tarsi juda, kaip gyvi, išmarginti įvairiomis spalvomis,  priklausomai nuo augmenijos, apšvietimo ir akmenų spalvos.

    Šiuose puskilometrio pločio plyšiuose tikriausia yra vertikalios oro srovės, nes matėme grupę skraidyklininkų, kurie šuolius pradeda uolos viršūnėje ir, ko gero, neblogai laikosi ore. Jie turi katerį tiems, kurie nusileidžia į vandenį.

    Nenuostabu, kad norvegai pagauna daug žuvies. Nors jų kraštuose yra daugiau žuvų ir jų rūšių, čia į žuvų veisimą žiūrima kitaip. Kas keli ar keliolika kilometrų yra įrengtos žuvivaisos  stotys, o ramiose fiordo įlankose net po kelias. Tai apvalūs, kartais šimto ar daugiau metrų ilgio plaukiantys įrenginiai, nuo paukščių apdengti tinklu. Yra namelis darbuotojui ir žuvų pašarui laikyti.

    Išplaukdami iš Lyse fiordo, užsukome pasipildyti degalų. Gerai, kad pasitaikė kurą bepilantis automobilio vairuotojas, kuris mums pasakė, kurį klavišą spausti, kad bėgtų žaliai dažytas, skirtas traktoriams ir laivams dyzelinas, kainuojantis 5,99 Nkr.

    Stavangerį pasiekėme vėlų vakarą, sustojome miesto pusėje, prie judrios gatvės. Besidairant atsirado jaunikaitis, kuris pasiteiravo apie mus ir mūsų planus, po kurio laiko grįžęs informavo, kad galime stovėti, kiek panorėsime, nemokamai.

    Nors Stavangeris – iš vienas didesnių pramonės ir kultūros centrų, mus nustebino reklamos kuklumas, tiesiog jos nebuvimas. Gal tokios tradicijos egzistuoja visoje Norvegijoje, juk tai be naudos išmesti milijonai. Kai praeivio paklausiau, kur čia rasti artimiausią marketą, parodė į gretimą namą, kur tik automatinės durys skyrė jį nuo paprasto namo. Uosto, kur stovėjome, akmeniniame dugne daugybė įvairių žvaigždžių ir kitokių jūros gyvūnų, kuriais susidomėjo Tomas, nardė ir nešė mums šiuos padarėlius, planavo juos džiovinti. Pusantros dienos svečiuojantis nežinomame mieste labai mažai ką gali pamatyti.

    Egerzundą pasiekėme vidurnaktį. Jachtų daug, krante  koncertų ar cirko dengta aikštė. Tualetai šviesūs, šilti, vos neišėjau rankų nenusiplovęs, nes niekur neradau čiaupo vandeniui paleisti. Taip begrabaliojant apie maišiklio vamzdį atsirado tekėjimas, mat mano plaštaka netyčia pateko į plovimosi vietą. Mieste viskas tvarkinga ir kuklu.

    Aplankę Egersundo įdomesnes vietas, plaukėme į Flekke ir Feda fiordus, gaudėme žuvį. Per pusvalandį trimis meškerėmis prigaudytas pilnutėlis kibiras skumbrių. Matėme, kaip kasamas tunelis ir statomas tiltas per Feda fiordą. Tai ne žemesni kaip penkiasdešimt metrų aukščio keltuvai – kranai, įspūdingai aukštos grakščios atramos ir sunkiai suvokiama visa tilto statybos technologija. Įdomu tai, kad iškastas tunelio gruntas – uola čia pat pastatytais trupintuvais susmulkinama, savaeigėmis baržomis išvežama kaip statybinė medžiaga. Pastebėjome senovišką kelio krypčių žymėjimo sistemą, kur medinis ar metalinis skydas, panašus į rankos kumštį su ištiestu smiliumi ta kryptimi, kur reikia pasukti – paprasta ir labai aišku. Toks kelio ženklas suprantamas be navigacijos mokslų, čia stovi nuo vikingų laikų.

    Pernai jachtoje pastatytas „volvo penta“ variklis iki šios kelionės tarnavo  pakenčiamai, tačiau dar nepriplaukus toliausio taško, mums teko apie jį pašokinėti. Galutinai šeštą kartą jį ardydami atsisakėme vieno, išrūdijusiu pakraščiu cilindro paslaugų.  Hermetiku ir tarpinės gabalais užsandarinę vandens ir tepalų pratekėjimus, išmetimo vožtuvą pakėlę, kuro tiekimą į purkštuką nukreipę atgal į kuro baką, sėkmingai plaukėme puse variklio. To pakako lygiame vandenyje judėti trijų mazgų greičiu.

    Besiruošiant išplaukti iš Skageno, priėjęs netoli stovinčios jachtos kapitonas paklausė, ar turiu lietuvišką vėliavėlę, nes jis ruošiasi aplankyti Klaipėdą. Suradęs naują gražią mūsų šalies vėliavą padaviau jam sakydamas: „This prezent for you, velkome too Klaipėda“.

    Tuomet jis parodo ant jo jachtos gulinčią pripučiamą valtį ir liepia ją paimti, klausiame kiek tai kainuos, o jis sako, nieko, tai dovana mums. Malonu pasidalinti tokiomis dovanėlėmis. (Tada tokia valtis mūsų parduotuvėje kainavo 2450 Lt).

    Skagene, prisiskaitęs reklaminių leidinių, įsitikinau, kad Jyllando salos pakrantės nenusileidžia mūsų Neringos gražumui, išmetamais gintarais, paplūdimių smėlio smulkumu ir šviesumu.

    Ruošiamės išplaukimui link Kopenhagos bei namų. Toliau skaitykite kitame straipsnyje.

    Grįždami aplankėme kitą fiordą Egersundą Šis debesėlis nei per aukštai, nei per žemai kilometrinių kalnų fone Pamatęs karvių bandą jaunimas ėjo susitikti su Kalnų šlaitai spalvoti lyg gyvi Norvegijos fiorduose žuvivaisos įrenginiai kas kelintas kilometras Fedafjorden žuvivaisos įrenginiai Išplaukiant iš Egezundo mus palydėjo plaukikė. Taip atrodė “Sūduva” didžiojo remonto metu 2001 m. kovo mėn. Taip atrodė „Baltic sail“ šventės dalyviai  ukrainiečiai Išplaukiant jachtos „Sūduva“ įgulos nuotaika puiki Falsterbo kanale prasilenkėme su  tikriausiai į Klaipėdą Išplaukiant jachtos „Sūduva“ įgulos nuotaika puiki Šeštą plaukimo parą Lyse Energy kaimelis mus pasitiko lietumi. Ilgai dirbusios vandens turbinos darbo Darbo rato įmantrios formos mentės (kaušai), nerūdijančio plieno sudėtingas gaminys Stavangeris, čia mes miesto centre nemokamai stovėjome ir nakvojome Čia nakvojome, o Tomas dugne rinko žvaigždes sudžiovinimui. Iki Stavangerio centrinės gatvės vos 20 metrų lightbox gallery phpby VisualLightBox.com v6.1

    PARAŠYKITE KOMENTARĄ

    Prašome parašykite savo komentarą
    Prašome parašykite savo vardą

    SAVAITĖS SKAITOMIAUSI

    spot_img

    SAVAITĖS CITATA

    Horacijus Džeksonas Braunas

    „Mūsų mintys lemia mūsų reakciją į gyvenimą. Mes nesame pasaulio aukos. Kiek valdome savo mintis, tiek valdome ir pasaulį“. Jolantos Nejuvienės nuotrauka. 

    RENGINIAI

    spot_img
    spot_img
    spot_img