Prieš daug, daug metų išgirdęs, kad Preiloje atsiras uostas jachtoms, susidomėjau. Patyrinėjęs gylius pagal Kuršių marių jūrlapį, pabandžiau aplankyti šią vietovę su jachta „Sūduva“. Pavyko priartėti prie pat kranto, kur krante ir vandenyje stovėjo žvejų DORĖS, yra neilgas lieptas. Vos sušlapę kojas išlipome ant pakrantės smėlio. Kaip žinote, Kuršių marios didesnės grimzlės laivams turi tik porą uostų. O reikėtų, kad kas keli kilometrai visose Kuršių marių pakrantėse būtų prieglobstis laivams, jachtoms, kaip kad yra vakarų šalyse. Pvz., Danijoje, Bornholmo, saloje tik šiaurės rytų pakrantėje yra apie 8 uosteliai, o į porą jų galima įplaukti esant bet kokios krypties ir stiprumo vėjui.
Atvykę į Preilos žvejų uostelį su grupe marijampoliečių radome stendą su nupieštu uostu, pirsais žvejų laivams ir jachtoms ir užrašu: čia pagal projektą „Sabonis ir Co“ statomas poilsio kompleksas su 29 statiniais. Aplink plušo darbininkai: vieni iš blokelių statė, kiti žaliai dažytomis lentelėmis dengė namelių sienas, dar kiti kaladėlėmis grindė aikšteles. Šalia buvo stumdomas atvežtas smėlis, kuris iš juodo, purvino šabakštyno, uodyno darė plotą, kuriame bus statomas administracinis uosto tarnybos ir paslaugų pastatas.
Tada mūsų tikslas buvo atplaukus jachta pėsčiomis nuvykti iki mūsų žemiečio Gintaro Paulionio kelionės atminimo simbolio, pastatyto pajūryje. Pasirodo, atstumas pėsčiomis nuo Preilos iki jūros yra gana didelis. Užsibrėžtą tikslą tada pasiekėme, tačiau atvykus kitais kartais ten neiname, o tik aplankome Preilos miestelį. Paminklą Gintarui Paulioniui lankome važiuodami į Nidą automobiliu, o kartą su Irenos Paulionienės „Vienišo keliautojo klūbo“ nariais buvome atplaukę iš jūros pusės.
Nuo pirmo apsilankymo, daug kartų plaukiodamas Kuršių Mariose su įvairiomis komandomis (moksleiviais, turistais, lenktynininkais), jei vėjas ne iš rytų, aplankau šį uostą. Įgulai visuomet paaiškinu, kaip gerai padaryta, atitinka senovinę žvejų architektūrą, nenukirstas nė vienas medis, nameliai įsiterpę tarp medžių, pasislėpę želdiniuose. Pavaikščiojęs pastebėjau, kad šią įlanką gamta suformavo lyg žinodama, kad pakrantėje reikalingas uostelis. Pietų pusėje, gana toli nuo kranto, tęsiasi seklumos juosta. Neįtikėtina, kad tai gamtos darbas. Galvoju, kad tai dirbtinė smėlio damba, sauganti uostelį nuo pietinių bangų. Pirsas giliausioje įlankos vietoje sudarytų galimybę Preiloje lankytis jachtoms ir kitiems laivams, kurių grimzlė virš 2 m be rizikos užsėsti ant seklumos. Tai būtų dar vienas ramstis Lietuvos kaip Jūrinės valstybės pastatui.
Paskutiniais su „Sūduva“ plaukiojimo metais atplukdyti į šį uostelį kolegos stebisi ir nesupranta, kas inicijuoja veiksmus, siekiančius nugriauti taip kvalifikuotai rengiamą tvarkingą poilsiavietę. Dauguma pritaria, kad čia suveikia lietuviškasis pavydas – jei ne man tai ir ne kitiems. Pastebėjau, kad žolės aplinkoje būdavo pašienautos, tačiau „gyvybės“ jokios.
Niekas manęs neįtikins, kad čia pažeidžiamas Neringos miesto gamtosauginis statusas, kad tokia urbanizacija kenkia europiniams standartams. Visuomenės interesas, kad mariose reikia daugiau uostų, yra ne tik turtingųjų piliečių noras, tai yra ir argumentas.
Neapleidžia mintis, kad Lietuvoje daug kas sprendžiama neteisingai. Teismams pateikiama ne visa informacija, nagrinėjami ne visi, kartais tik vienašališki argumentai, o paskui šaukiama – teismų nutarimus reikia vykdyti.
Prieš dešimtmečius TV sklido informacija, kad uostelio administracinio pastato statyba sustabdyta, o iš kitų šaltinių girdėjosi, kad šio pastato nebaigtos statybos net užkonservuoti neleista. Tokie atvejai dažnėja, gal teisingų sprendimų reikia ieškoti pasitelkus pagalbą iš kitur.
Užpernai, vos ne po dešimtmečio, čia jau porą kartų užsukau su jachta „Vilnis“. Nustebau: statyto administracinio pastato sienų net pėdsakų nėra, o toje vietoje stovi šiuolaikinis juodas „kluonas“. Apžiūrėjus matosi, kad tai garažas ir kitokios paskirties patalpos.
Sutikta poilsiautoja trumpai paaiškino, kad buvęs susivienijimas „Sabonis ir Co“ jau seniai neegzistuoja. Jis suskilo į kelias statybos ar statybos medžiagų įmones. Savo laiku jos iniciatyva, lėšomis, darbu ši pelkėta teritorija sutvarkyta, apgyvendinta poilsiniais nameliais, kurie dar vykstant darbams buvo išparduoti. Esu įsitikinęs, kad tokį aplinką ir gamtą tausojantį poilsiavietės projektą padaryti galėjo tik žinomas landšafto teritorijų projektuotojas Vladas Stauskas. Gal paneigs matę popierius.
Dabar tik du nameliai priklauso buvusio susivienijimo vienai įmonei, kiti privačių savininkų. Pašnekovė paminėjo, kad naujame pastate dar šeimininkauja statybininkai, o toliau į šiaurę Neringos savivaldybė daro automobilių sustojimo aikštelę.
Prie dabar plaukiančio neilgo pirso yra apie dešimt bojų katerių švartavimui. Su „Vilnimi“ kurios grimzlė 1,7 ,m su vargais pavyko priartėti tik prie pirso galo. Matyt, tuo laiku buvo žemas vanduo.
