Kasdien mes pasisveikiname ir atsisveikiname daugybę kartų. Ar visada tai darome vienodai? Tikrai ne. Kokiais žodžiais mes sveikinamės, kokia sveikinimosi metu būna mūsų mimika, balso intonacijos, priklauso nuo mūsų santykio su kitu žmogumi, nuostatos, nuo mūsų nuotaikos ir nuo situacijos. Vienaip sveikinamės su tais, kuriuos mylim, kitaip – su tais, kurie mums dėl kažko nepatinka, dar kitaip – su pirmąkart matomais. O ir žodžių sveikinimuisi turim nemažai.
Dažniausiai sveikinamės sakydami „Labas!“ („Labas rytas“, „Laba diena“, „Labas vakaras“), „Sveikas!“ arba „Sveika!“ „Sveiki!“, o atsisveikinam – „Viso gero!“, „Iki pasimatymo!“, „Labos nakties!“ („Labanakt!“).
Dalykinėje komunikacijoje dažniausiai sveikinamasi „Laba diena!“, o atsisveikinama žodžiais „Pagarbiai“ arba „Su pagarba“.
Vyresniosios kartos žmonės dar gerai prisimena, kai pagrindiniai sveikinimosi žodžiai buvo „Garbė Dievui!“, „Tegul bus pagarbintas!“, „Skalsink, Dieve“, „Padėk, Dieve!“, o atsisveikinant – „Su Dievu!“, „Sudiev!“. Šie sveikinimosi ir atsisveikinimo žodžiai ir šiandien gyvuoja religinėje aplinkoje, o kasdieniniame gyvenime juos dažniau išgirstame kaimuose, mažuose miesteliuose, šeimose, kuriose gyvena nuo vaikystės taip sveikintis įpratę senoliai.
Kasdieninėje šnekamojoje kalboje galima išgirsti ir tokių pasisveikinimų ar atsisveikinimų: „Labukas!“, „Labučiukas!“, „La!“, „Chai!“, „Sveikutis!“, „Viso!“, „Iki!“, „Ik!“, „Ikiukas!“, „Bai!“, „Ate!“, „Būk!“, „Saldžių sapnų!“. Jie tinkami mūsų kasdieninei aplinkai, tinka vartoti tarp artimųjų, draugų rate. Tačiau oficialioje dalykinėje kalboje, viešojoje komunikacijoje jų geriau vengti.
Įvairūs ne tik sveikinimosi žodžiai, bet ir formos (išraiškos priemonės). Dažniausios iš jų: rankos paspaudimas, kepurės nukėlimas, nusilenkimas, galvos linktelėjimas, apkabinimas, bučinys. Jos priklauso nuo kultūros, subkultūros, tradicijų, laiko (dienos, ryto, vakaro meto, nakties), laikmečio, mados ir kitų veiksnių. Vykstant į svetimus kraštus vertėtų tuo ypač pasidomėti, nes kas priimtina ir įprasta mums, kitos kultūros žmonėms gali būti svetima ir net sukelti priešiškumą.
O kaip sveikinasi mūsų artimiausi kaimynai? Kaip šiandien su kaimynais ir bendradarbiais sveikinasi mūsų artimieji, draugai ir pažįstami, išvykę ieškoti sėkmės į kitas šalis? Įvairiai, tačiau žodis „Labas“ taip pat dažnas.
Mūsų artimiausi kaimynai latviai sveikinasi paprastai – „Sveika“ arba „Sveiks“, priklausomai nuo to, į vyrą ar moterį kreipiamasi. Lenkai linki geros dienos „Dzień dobry“; į artimus bičiulius dažniau kreipiasi „Cześć“ (tariama “Češ”) – „Labas“. Baltarusiai (gudai) sako „Вiтаю“ (tariama „Vitaju“), o tai reiškia – „sveikinuosi“. Estų pasisveikinimas itin trumpas „Tere“–„Sveikas“.
Anglai turi ne vieną pasisveikinimo formą. Populiariausi: „How do you do?“ („Kaip jūs gyvenate?“), „Good Morning“, „Good Afternoon“, „Good Evening“ (palinkėjimai gero ryto, geros dienos ir gero vakaro). Airiai išsaugojo savo protėvių sveikinimąsi „Dia duit“ (tarti „Dya–gwič“) senąja kalba tai – „Tegul Dievas būna su jumis“. Vokiečiai linki geros dienos –„Guten tag“, o neoficialiai sveikinasi– „Hallo!“ ir „Tag!“. Prancūzai sveikinasi „Bonjour“ (tarti „bonžūr“–„Laba diena“).
Mūsų pamėgtojoje Turkijoje, kur pratęsiame vasarą, turėtume sveikintis „Merhaba“ („Sveiki“). Na, o šventojoje žemėje, Izraelyje, sveikinsimės tardami „Sholem aleikhem“ (tarti „Šalom aleikhem“) – „Tebūnie ramybė su tavimi“.
Kalbos tvarkytoja Zina Eklerienė