Novelė
Pradžioje buvo tyla. Ne paprasta – o tokia, kurioje, rodos, sustingsta oras, laikas, kvėpavimas. Tyla, kurioje ima drebėti daiktai viduje, tyla, per kurią veržiasi kažkas daugiau nei garsas.
O paskui – šuns kauksmas. Perskrodęs dangų, suvirpinęs žemę, kiaurai perrėžęs širdį. Tai nebuvo atsitiktinis garsas. Tai buvo signalas – tarsi gamta pati būtų pajutusi nelaimės nuojautą.
Parašiutininkus, vos tik atsiplėšusius nuo lėktuvo, pasitiko iškart pasikeitusi situacija – didelis vėjas, turbulencija. To lėktuvo pakilimo metu, kai dangus mainėsi kaip moters nuotaika – ramybę perplėšė netikėtas vėjo šuoras, o stichija tapo nevaldomu žirgu, – Nojus kartu su kitais parašiutininkais kilo į orą. Patyręs parašiutininkas, šimtus kartų šokęs, lyg ir jautė: kažkas ne taip. Bet lėktuvas jau skrodė dangų, jau reikėjo šokti, jau nebebuvo laiko abejoti.
Ir jis šoko.
Parašiutas išsiskleidė. Viskas, rodos, buvo kontroliuojama. Tačiau akys – nebe danguje. Jos nuslydo šonan – link Vilijos, šuolyje kovojančios su vėju. Vos akimirka, vos žvilgsnis – ir Nojus prarado balansą. Parašiutas ėmė elgtis lyg laukinis žirgas, staiga išsigandęs raitelio. Trenkė. Nusviedė. Ir… žemė.
Toliau – tarsi filme: greitosios sirena, krauju pasruvusios akys, silpnas balsas – „Man skauda…“, ir vėl tyla. Tik dabar – kita. Nebebuvo šuolio, nebebuvo oro, tik žemė ir skausmas.
***
Spurga – paprasta šuo-kiemsargė. Gal niekieno, gal visų, nors tikrieji savininkai – šalia aerodromo gyvenantys ūkininkai. Ji buvo ten visada – aerodrome, šalia parašiutininkų, tarp entuziastų ir poilsiautojų. Miela, draugiška, visur suspėjanti.
Nojų, einantį į lėktuvą, Spurga palydėdavo. Neramu jai būdavo ypač tada, kai lėktuvas pajudėdavo, o ji likdavo atskirta nuo parašiutininko. Kai lėktuvas kildavo, Spurga keisdavosi. Ji bėgdavo paskui, tarsi norėtų spėti kartu, paskui sunkiai stabtelėjusi apsisukdavo ir grįždavo.
Ten, parašiutininkų pasiruošimo šuoliams ir poilsio erdvėje, kur šurmuliavo ir oro žmonės, ir ekstremalių pojūčių gerbėjai, Spurga jausdavosi sava. Ji mielai leisdavosi glostoma, kalbinama stabteldavo, netgi draugiškai prisiglausdavo prie ištiestos rankos.
Bet tik trumpam. Nežinia, kaip, bet ji pajusdavo, kada lėktuvas pasiekia trijų kilometrų aukštį. Tą akimirką, net ir būdama glostoma ar glaudžiama, Spurga lyg kulka išsprūsdavo, nerdavo į laukus, link aerodromo pakraščio – ir laukdavo. Pakėlusi galvą, įtempta, budri, žvelgdavo į dangų.
Tuomet iš dangaus pradėdavo kristi mažučiai taškeliai – laisvojo kritimo parašiutininkai. Jų parašiutai skleidėsi lyg gėlės, nutūpdami lengvai, it spalvotos plunksnos. Spurga žiūrėjo, sekė, laukė. Bet tik vieno – Nojaus.
Kartais klysdavo. Štai jau pribėga, bet tuoj pat lekia toliau – ne Nojus. O kai jau pagaliau pribėgdavo prie nusileidusio Nojaus – Spurga džiaugdavosi tarsi vaikas. Jie grįždavo dviese: Nojus ir Spurga.
Kol Nojus rodydavo šuolio įrašus, Spurga ilsėdavosi po stalu, lyg sakydama: „Aš per daug išgyvenau. Leiskit man pabūti.“
***
Po nelaimės aerodromas sustingo. Uždaros parašiutininkų socialinių tinklų grupės tuo metu buvo persunktos nerimo, net maldų: kaip galime, kaip tikime, melskimės už Nojų… Tame pačiame ore tvyrojo nežinia. Ir niekam tuomet visiškai nerūpėjo, kad lyg pažeista stirna po aerodromą siuva paprasta šuo-kiemsargė. Jos žvilgsnyje buvo nerimas, kažkoks gyvūniškas liūdesys, kurio nesuprato niekas. Ir vis dėlto ji buvo – čia, šalia. Ji neišėjo. Nes laukė.
Ir Nojus grįžo.
Lėtai, kiekvienas žingsnis – per skausmą, per prisiminimą. Jis ėjo lyg iš naujo bandydamas prisiminti, kaip būti gyvam. O Spurga – šoko prie jo. Lyg išgirdusi negirdimą šauksmą. Prišoko, sustojo. Laukė. Tik tada, kai Nojus pašnibždėjo: „Mažute, čia tu…“, ji šoko jam ant kelių. Ir jis ją apkabino.
Ilgai. Be žodžių. Be pasiteisinimų ar klausimų. Tai buvo susitikimas, ne su šunimi – o su ta dalimi savęs, kuri liko gyva, kai visa kita buvo beprasmiška.
Nojus tyliai ištarė:
– Jei tikėčiau reinkarnacija… galvočiau, kad tu – mano mama. Vienintelė, kuri mylėjo besąlygiškai…
Spurga atsiduso. O gal tai buvo pirmas tikras šio pasaulio atodūsis po ilgos tylos.
