Eilinė viešnagė Lietuvoje JAV gyvenančiam Stasiui GOŠTAUTUI (g. 1939 m. sausio 3 d. Kaune), žinomam Lietuvos meno ir literatūros tyrinėtojui, daktarui, dažnai būna ir tiesioginis pasivaikščiojimais po blausiais prisiminimais gaubiamos ankstyvos vaikystės žemę. Tą jis, Makauskų dvaro (Kalvarijos sav.) paveldėtojas, galėjo pasakyti ir kartu su kalvarijiečiu istoriku Algimantu Babecku vaikštinėdamas po tas vietas, kurios prisidėjo prie jo nerimastingos sielos, vedusios jį per nepaprastai turiningą gyvenimą, formavimo. Šiuo metu iš buvusios dvaro didybės išlikę tik pastatai – „kašarai“, kuriuose gyveno dvi kumečių šeimos, 80 hektarų S. Goštautui priklausančios žemės ir, atgavus paveldėjimo teisę, klausimas (tiesa, šiuo metu jau nebeaktualus): o ką daryti su visa šia pirmiausia dėl praeities brangia nuosavybe? S. Goštautas, ispanų literatūros ir meno specialistas, tuomet leido sau garsiai pasvajoti: pastatytų buvusio dvaro valdose 100 vėjinių malūnų – ech, ir elektros prigamintų, ir duoklę mylimo ispanų rašytojo M. Servanteso herojaus Don Kichoto atminimui atiduotų (tačiau realybė buvusi kitokia: kaip pats teigia, dvaras parduotas jau prieš porą metų, mat nutarus, kad iš taip toli jo prižiūrėti neįmanoma, be to, „užsikrovus“ mokesčiams ir S. Goštauto vaikams buvus per sudėtinga rūpintis juo, tad geriausia išeitis buvo parduoti tam, kuris jį nuomojo nemaža metų, atitikdamas S. Goštauto tėvo norus: auginti pašarą gyvuliams ir užsiimti tuo, ką mūsų žemdirbiai per tūkstančius metų taip gražiai darė…).
… Bet kur tik nenuneša laki šio žmogaus vaizduotė, persipynusi su imliu protu, niekada neišduodančia atmintimi bei garbingos giminės, kurios šaknys siekia net Barboros Radvilaitės pirmąjį vyrą, aura! Kita vertus, visas šis „nekilnojamas turtas“ S. Goštautui leido iki šiol išsaugoti don kichotiškais nuotykiais bei don kichotiška išmintimi persunktą sielą, gyvenimo džiaugsmą bei jėgą teigti nepaisant vis didėjančios metų naštos…
Emigrantu tapo būdamas vos penkerių metukų
Stasys Goštautas buvo vienturtis Liucijos ir Vaclovo Goštautų sūnus. Motina, kilusi nuo Liubavo, Makauskų dvaro savininko Stanislovo Skotnickio dukra, tėvas, kilęs iš Žemaitijos, po vedybų tapo ne tik dvaro šeimininku, diegusiu naujus ūkininkavimo metodus, bet ir aukštu valdininku: buvo Vilkaviškio, Marijampolės apskrities viršininku. 1940 m., rusams okupavus Lietuvą, okupacinė valdžia V. Goštautą suėmė ir uždarė į Marijampolės kalėjimą, o 1941–1944 m., vokiečiams atėjus, vėl sugrįžo ir į savo dvarą, ir buvusias Marijampolės apskrities viršininko pareigas. Artėjant rusų armijai, 1944 m., V. Goštauto sprendimu, visa šeima pasitraukė į Vokietiją ir apsigyveno Miunchene. Mažajam Stasiukui tuomet nė penkerių nebuvo…
Apie savo vaikystę Lietuvoje S. Goštautas neką teprisimena, tačiau tie prisiminimai visam gyvenimui atmintin įsirėžę. Gyvenamoji aplinka lėmė, kad dar visai mažas būdamas mokėjo kalbėti penkiomis kalbomis: rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų ir, žinoma, lietuvių (deja, išskyrus gimtąją kalbą, kitos kalbos, laikui bėgant, pasimiršo). Stasys atmena ir išvykimą iš Lietuvos. Važiavo vežimu, traukiamu arkliais, sėdėjo ant Magdalenos Gavėnienės (šiandien JAV gyvenančios Marijampolės garbės pilietės Magdalenos Stankūnienės) kelių…
Atsidavė literatūrai ir menui
Vokietijoje Goštautų šeima išgyveno penkerius metus, po persikėlė į Kolumbiją. Baigęs gimnaziją, S. Goštautas studijų universitete objektu pasirinko ispanų literatūrą ir meną, pradėdamas aktyviai reikštis ir kaip žurnalistas, rašantis pirmiausia literatūros, kultūros temomis. Polinkis menui, pasireiškęs nuo vaikystės (atsimena: buvo gabus ne tik literatūrai, bet ir dailei, muzikai, tik vėliau šių polinkių nevystė), meilė savo šaknims lėmė tai, kad dar nebaigęs universiteto ispanų kalba parašė knygą apie lietuvių meną, kuri Pietų Amerikoje buvusi labai populiari. „Dabar to nepadaryčiau – nedrįsčiau“, – sako S. Goštautas, pats stebėdamasis savo drąsa.
Kolumbijoje gyveno iki 1962 m. Tais metais persikėlė į JAV, čia baigė studijas (studijavo Fordhamo, Harvardo universitetuose). Dar šiek tiek faktų ir skaičių:1964–1966 m. dirbo UPI žinių agentūroje, 1966–1968 m. – Niujorke Lotynų Amerikai ispanų kalba leidžiamo žurnalo „Vision“ redakcijoje. Nuo 1966 m. bendradarbiavo Encyclopaedia Britannica redakcijoje. 1968–1977 m. dėstė ispanų kalbą ir Lotynų Amerikos literatūrą Niujorko universiteto „Wellesley“ kolegijoje, 1977–1980 m. – Bostono universitete, 1981–1982 m. – Lafajeto (Ystonas, Pensilvanijos valstija) kolegijoje. 1972 m. jis – mokslų daktaras, 1982–1984 m. Teksaso universiteto literatūros vertėjų sąjungos ALTA vykdomasis direktorius, žurnalo „Translations Review“ vienas iš redaktorių, o 1999 – 2000 m. – vienas iš Kauno VDU dėstytojų.
S. Goštautas nuo 1979 m. PEN klubo Emigrantų centro JAV valdybos narys, atstovavęs lietuvių rašytojams PEN suvažiavimuose: 1979 m. Brazilijoje, 1983 m. Venesueloje. Taip pat bendradarbiavo žurnaluose „Aidai“, „Metmenys“, „Amerikos lietuvis“, „Kultūros barai“, laikraštyje „Draugas“, parašė knygų apie dailę ir literatūrą, anglų kalba išleido rinktinę apie M. K. Čiurlionį. Beje, S. Goštautas, ko gero, vienintelis mūsų tautos pasididžiavimo – M. K. Čiurlionio ir jo kūrybos – profesionalus propaguotojas JAV!
„Senieji“ ir „naujieji“ išeiviai iš Lietuvos labai skiriasi, bet…
Šiuo metu S. Goštautas su šeima gyvena netoli Bostono (turi tris vaikus, penkis anūkus), į Lietuvą atvyksta gana dažnai. Traukia jį čia ne tik sentimentai gimtajam kraštui. Veikliam žmogui įdomu stebėti gyvai Lietuvos kultūrinį gyvenimą, aplankyti parodas, susitikti su bičiuliais, kurių Lietuvoje jis turi išties daug.
S. Goštautas, kalbėdamas apie išeiviją, sutrinka: tai jam – sunkus klausimas. „Kuo skiriasi? – svarsto jis. – Ir, aišku, kurie išeiviai: naujieji ar senieji? Dabar viskas yra gana stipriai susimaišę… Senoji išeivija, daug davusi Lietuvai, ir be jos nežinia, ar būtų išvis išlikusi Lietuva, baigia išmirti, o naujieji išeiviai yra ne politiniai, bet ekonominiai. Tai nieko blogo, bet jų pagrindinis interesas yra rūpintis tik savimi ir savo šeima… Tačiau paskutiniu metu pastebima tarp naujųjų išeivių daug lietuviškumo puoselėjimo tendencijų: veža vaikus į šeštadieninę mokyklą, kartais net 30 km, dalyvauja vaikų rengimuose, taigi JAV lietuviai dėka tu naujų ateivių staiga pagyvėjo.“
„Visą gyvenimą dariau tai, ką norėjau“
Į aštuntą dešimtį įkopusiam S. Goštautui išties galima pavydėti energijos, optimizmo ir meilės gyvenimui. Kokia viso to paslaptis? „Visą gyvenimą dariau tai, ką norėjau“, – atvirauja JAV gyvenantis lietuvis. Kiek save prisimena, nebuvo linkęs susitaikyti su primestais standartais, drąsiai vijosi svajones, nebijodamas ir rizikuoti dėl jų. Štai, pavyzdžiui, jam tebuvo vos vienuolika metų, kai jis, prisiskaitęs nuotykinių grožinės literatūros kūrinių (ypatingas poveikis buvęs D. Defo „Robinzono Kruzo“), pabėgęs iš namų į… džiungles. Visa Kolumbija mažojo „Robinzono“, panorusio išbandyti visiškai savarankišką gyvenimą, tuomet ieškojo…
Daug keliavęs, pažinęs daug žmonių, kultūrų, S. Goštautas liko ištikimas savo principui: ne vien domėtis menu, literatūra, bet ir skleisti ją. Tad jo žurnalistinė, literatūrinė kritinė veikla – iki šiol didysis stimulas judėti pirmyn. Vienas iš paskutiniųjų didelių jo darbų – knyga apie M. Servantesą jo mirties 400-ųjų metinių proga. Ne tam, kad išaukštintų su vėjo malūnu besirungusį Liūdnojo vaizdo riterį – kad dar kartą būtų pašlovintos laikui nepavaldžios humanizmo idėjos…
Laima GRIGAITYTĖ
Asmeninio albumo nuotraukoje – Stasys Goštautas.