(Pabaiga. Ankstesnis straipsnis čia)
Seinų ir Punsko kraštas – sūduvių etninės žemės
Sūduvos krašto Seinų, Punsko etninėse lietuvių žemėse upių ir ežerų vandenvardžiai mena baltų kultūros raidos procesus priešistorėje ir istoriniais laikais. Tai mūsų tautos gyvoji istorija, kurios nevalia nutylėti, o juo labiau užmiršti.
Jau daugiau kaip 90 metų Maros baseine gyvenantys lietuviai yra atskirti nuo savo etninės Tėvynės. Tokią jų dalią lėmė 1918–1920 m. įvykiai, kai Lenkija karinės jėgos priemonėmis, remiant didžiosioms Vakarų Europos valstybėms, atplėšė šias žemes nuo Lietuvos Sūduvos krašto pietinės etninės srities. Vėliau, 1939 m., Vokietijos–Sovietų Sąjungos slapti susitarimai ir 1945 m. Sovietų Sąjungos–Lenkijos sutartys dėl tarpvalstybinių sienų ir pokarinių teritorijų tai galutinai įtvirtino.
Bendrose krašto apžvalgose ir lokaliniuose jo arealuose liečiau etninės kultūros ištakas įvairiais priešistorės, istorijos laikotarpiais. Tačiau dėl Seinų ir Punsko krašto išskirtinumo, jo unikalumo privalu grįžti prie kai kurių jo išskirtinumo aspektų.
Seinų–Punsko vardu įvardiju teritoriją, kuri nei geografiniu, nei istoriniu požiūriu nebuvo atskiras regionas. Tai teritorija, kuri iki 1919 m. sudarė Seinų apskritį ir vėliau dėl istorinių aplinkybių, laiminant didžiosioms Vakarų Europos valstybėms, jėga buvo padalinta. Dėl to didesnioji apskrities dalis atiteko Lietuvai, o mažesnioji – Lenkijai su etninėmis Seinų ir Punsko valsčių žemėmis. Lenkijoje iki 1925 m. dar išliko Seinų apskritis kaip administracinis vienetas. Vėliau ši teritorija įjungta į Suvalkų apskritį. Nepriklausomoje Lietuvoje Seinų apskritis su centu Lazdijuose išliko iki II pasaulinio karo pradžios. Taigi kuo pasireiškia šio krašto unikalumas?
Pirmiausiai čia esančiuose vandenvardžiuose-hidronimuose slepiasi baltų materialinės ir dvasinės kultūros slėpiniai, jos raida priešistorėje. Apie Ančios ežero, Maros upės vardų kilmės prasmines šaknis jau rašyta. Papildant norisi pridėti, kad, mano nuomone, Juodosios Ančios vardas yra antrinis. Upė šį vardą gavo nuo ežero Ančia – Ancia vardo. Kiek daugiau abejonių kyla dėl Maros upės ir ežero Mara vardų kilmės chronologijos. Norėčiau pirmumo teisę priskirti ežerui, kuris senovėje, matyt, buvo gerokai didesnis už dabartinį ir buvo reikšmingas tuometiniams baltams gyvybine ir ūkine prasme – čia veisėsi maistinės žuvys, gyveno laukiniai paukščiai, aplinkinių miškų laukiniai žvėrys. Įdomu pastebėti, kad Maros upės kiekviena atkarpa, ištekėdama iš protakinio ežero, metaforiškai sakant, pasiima ir to ežero vardą. Ežerą Mara – Mario (lenkiškai – Pomorze) įvardiju dvigubu vardu, nes manau, kad Mara vardas, kaip ežerų Dusia, Obelija, Metelys, yra pirminė, senovinė vardo reikšmė, o ežero „Mario ežeras“ vardas yra naujadaras. Mara ežeras yra gana didelis, užima 297 ha plotą, jo vandens paviršius yra iškilęs 123 m aukščiau jūros lygio. Vikipedia žiniomis, senieji šių žemių gyventojai jotvingiai–sūduviai ežerą vadino Jūra. Ši žinia istoriškai visai toleruotina, matyt, todėl, kad žodžių jaura ir mara prasminė kilmė panaši: „pelkė, klampynė, balos“, o dar tokiam vardui įsigalėti senovėje galėjo padėti ir čia plytėjęs didžiulis poledyninis ežeras, kurio seklėjimo–slūgimo pasekoje likdavo ilgam laikui pelkėti, jaurėti krantai, kuriuose lankydavosi mūsų proprotėviai. Dabartiniais laikais ežeras yra beveik pasislėpęs Augustavo lygumos galingoje girioje, iš visų pusių apsuptas prie pat jo esančių devynių ežerų ir ežerėlių. Didžiausias iš jų yra ežeras Zelva. Tai taip pat senas baltiškas hidronimas, galbūt vestinas iš „zalvas, zalva“ – „žalvas“ reiškęs „jauną, valkų medį, kurio negalima perskelti“ /LKŽ XX, 291; K.B. III, p.278-279; ir A.Salys „Jotvingių metraštis, t. 2, p. 11/ .
Krašto unikalumą pabrėžia ir iš vandenvardžių kilę jo centrinių gyvenamųjų vietų pavadinimai. Seinų miesto vardas – nuo ežero Seinas, Punskas – nuo ežero Punia. Apie šių ežerų vardų prasmines reikšmes yra keletas versijų, visos jos įdomios, bet beveik visos jos rodo, kad tai labai archajiški hidronimai, turintys indoeuropiečių prokalbės reliktų, nors jų vokalizmas kažkiek yra pakitęs, atsiskyrus vakarinių baltų prokalbei. Jų reikšmės, beveik nepakitusios, iki mūsų laikų atėjo per čia gyvenusią baltų tautą sūduvius.
Šį teiginį remiu Kazio Būgos /Rinktiniai raštai. I, p.523/, Simo Karaliūno /„Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė“, P.182–183/ moksliniais darbais. Taigi, ežero vardas Seina – Seinas yra išlaikęs senovinį dvibalsį ei, turi būti įvardijamas sūduvių areale sukurtu, čia gimusiu hidronimu. Ir kaip vienu iš prasminių variantų galėtų būti kildinamas iš šaknies sei- reiškusios sūduvių-prūsų kalboje „čia“ ir antro jos dėmens na, no reiškusio sūduvių-prūsų – „ant, prie“. S. Karaliūnas knygoje „Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė“ p. 182-183, atseka žodžio sei- sąsajas su žodžio šešėlis kilme. Jo teigimu ide. prolytė *sek-e/o(l)- baltų kalbos dirvoje dėsningai davė *seše/ol-, kuris vėliau lietuvių kalboje dėl s – š>š-š asimiliacijos pasikeitė į šešėl- . Tuomet Sei+na → Seina reikštų: čia ant ežero vandens paviršiaus, vandens veidrodžio matomi atspindžiai šešėliai, čia ežeras , ant kurio atsispindi prie jo pasaloje medžiojamų žvėrių siluetai, medžių šešėliai, prie šio ežero (tokios prasmės galėtų reikšti: prie Seino ežero rengsim stovyklavietę, lauksime sugrįžtant iš medžioklės, kursime gyvenvietę, gyvensime, medžiosime, gaudysime žuvis, rinksime ančių kiaušinius ir t. t.). Gal būt jo pirminė lytis galėjo būti Sajno /K.B. Rinkt. Raštai. I, p. 523 ir S.Karaliūnas 1987, p. 183/.
Ežero vardas Punia galbūt senovėje galėjo būti ir Pune, Puna. Kazys Būga straipsnyje „Apie senovės prūsų ir lietuvių tikrinius vardus“ / Rinktiniai raštai. I, p. 426/ yra rašęs: „Lietuvių ar latvių bendriniai vardai maža kuo tesiskiria nuo prūsų bendrinių vardų: jie pirštu prikišamai rodo, jog šių tautų esama kuo arčiausių“. Lietuvoje yra nedaug hidronimų su šaknimi pun-. Arčiausiai mūsų yra nedidelė upė Punelė – Punia, Nemuno dešinysis intakas, tekanti pro Punios piliakalnį – legendinio didvyrio Margirio pilį, Vytauto Didžiojo žiemos medžioklių pilį. Vienareikšmės ir išbaigtos vardo etimologijos nepateikia nė vienas leidinys, ar tyrinėtojas, todėl pasiremsiu tik galimomis vardo kilmės versijomis, greičiau spėjimais. Kazys Būga /I, p. 332/ žodžio „pūnė“ prasmę aiškina rytų aukštaičių dialekto reikšme „kaip kiaušinio gale esančią ertmę pučka“, latvių kalboje reiškiančią „gumbą, sakų telkinėlį, konkorėžį“ ir Rinktinių raštų antrame tome, p. 525, aiškina, kad rytų aukštaičių žodžio „pūnė“ lietuvių – latvių kalboje pirminė reikšmė buvo „krūva“ – krūva šiaudų, krūva pelų, krūva mėšlo, o vėliau reiškė „daržinę, tvartą“. Pasiremiant čia pateiktomis žodžių reikšmėmis, galima būtų spėti, kad ežero areale įsikūrę gyventojai, nedidelio – 16,41 ha ploto, ežero įvardijimui, jo vietos ar to laiko žmonių pastebėtų ežero išskirtinių savybių nusakymui, galėjo panaudoti krūvos – pūnės, reiškiančios erdvėje iškilusio daikto – krūvos, statinio, pastato prasmę. Ežeras yra ištirpusio ledo luisto suformuotame duburyje, kurį iš visų pusių supa keiminės kalvos su nužemėjimu į ežero pusę. Senovėje jų papėdės šlaitai buvo apsupti nemažų pelkių, raistų, kur polaidžių metu kaupdavosi vandenys ir jis, matyt, polaidžių metu didėdavo, kildavo į viršų – pūnijosi. Tokių pelkynų plotų išlikę iki mūsų laikų. Kitą vertus, neatmestina ir „pučkos“ versija, juk žiūrint į ežerą nuo jį supančių kalvų viršaus, nedidelis, beveik apvalainas jo vandens veidrodis, galėjo žmonių vaizduotėje sudaryti tokį įspūdį.
Bet, manau, kad galime daryti dar vieną labiau patikimą prielaidą, kad ežero vardo Punia, Punė prasminė kilmė gali būti kilusi iš senovėje sūduvių, baltų turėto žodžio „pūnė“ – reiškusio būda, palapinė /S.Daukanto „Vertimai ir sekimai“, p. 480/. Beje, ir pagal K. Būgą „pūnia“ reiškia statinį. Juk galėjo tas vardas gimti, dar tais amžiais, kai baltai gyveno Pamarių kultūros klestėjimo laikais – prieš 5000–4000 m., ir lengvi vasaros medžiotojų, maisto rinkėjų stovyklaviečių būstai būdavo rengiami iš aplink esančių medžių, krūmų. Tai gal ir „pučkos“ terminas, panašus, nors miniatiūroje, į senovinę palapinę, statinį, būtent kilo iš „pūnė, pune“. Žodžio šaknis pūn– yra indoeuropiečių kalbų grupės. Šios šaknies etnonimų, vietovardžių randame ne vieną: pūnai [lot. puni, poeni], finikiečiai, gyvenę Leiptis Magnoje, Kartaginoje, Utikoje ir kitose Finikijos Šiaurės Afrikos kolonijose; pūnų vardu vadinami Romos ir Kartaginos karai; Pūna – miestas Indijos vakaruose; mūsų tėvynėje – Punia miestelis, Punelė upė, Puntukas akmuo ir dar beveik dešimt vietovardžių su šia šaknimi. Įdomu tai, kad žodis „punktas“ turi šaknį pun– su įšoku siu k ir žymi prasmes, reiškiančias kuriuo nors požiūriu svarbią vietą, specialią vietą, patalpą.
(Pav. – paleolitinio tipo būstai-palapinės-punios pagal R. Rimantienę).
Seinai – senas lietuvių miestas. Apie jo įsikūrimą, istoriją gausu medžiagos ir čia nieko naujo nepasakysiu, todėl akcentuosiu, mano nuomone, tik kai kuriuos esminius istorijos, kultūros reiškinius. Tiesa, pasigendu šios vietovės apylinkių archeologinės medžiagos ir tuo grindžiamos priešistorės. Išlikę reliktiniai sūduvių hidronimai leidžia teikti, kad šiose vietovėse – Seinų ežero areale – civilizacijos procesai vyko chronologiškai su gretimose vietovėse vykusia civilizacija. 1962 m. Prano Kulikausko vadovaujama ekspedicija Paveisininkų piliakalnio gyvenvietės plotuose rado paleolitinių strėlių antgalių, o piliakalnio kaimynystėje aptiko kelias akmens amžiaus gyvenvietes. Tais pačiais metais Rimutė Rimantienė prie Zapsės upės aptiko titnago dirbinių. 1992–1997 m. marijampolietis archeologas Vygandas Juodagalvis Zapsės upės rajone atliko plačius septynių senovės gyvenviečių tyrimus, rasti radiniai yra iš akmens, žalvario ir geležies amžių, kurių datos nustatytos radiokarboniniu metodu. Šie archeologiniai paminklai, galima sakyti, yra visai greta Seinų – tiesia linija nuo Zapsės upės iki Seinų ežero – apie 1,2 km, o nuo piliakalnio – 1,8 km.
2001 m. V. Juodagalvis žvalgomųjų archeologinių kasinėjimų būdu prie Maros upės Lietuvos pusėje, pasienyje, aptiko akmens amžiaus radimvietę – gyvenvietę, pavadinęs ją Mara 1. Čia rasta titnaginių radinių – retušuotų skelčių, nuoskalų, dirbinių fragmentų, skaldytinių su kultūriniu sluoksniu /V. Juodagalvis 2010, p. 42-44/.
(Pav. – Maros akmens amžiaus gyvenvietė: 1 – prie trijų valstybių sienų sankirtos, 2 – Maros gyvenvietės vaizdas iš pietų, 3 – titnaginis skaldytinis in situ – buvimas savo vietoje, 4 – kultūriniai sluoksniai).
Šios etninės Sūduvos – Lietuvos žemės per savo ilgus amžius patyrė didelių skriaudų, įvairių valdžių ir etninių žemių netekčių. Po trečio Lietuvos padalinimo Sūduvoje sukurtoji Naujoji Prūsijos provincija gyvavo neilgai. 1805 m. Napoleonas nugalėjęs Austriją , sutelkė jėgas prieš Prūsiją ir 1806 m. spalio 14 d. prie Jenos-Aueršteto sumušęs Prūsijos-Saksonijos kariuomenę, užėmė Berlyną ir okupavo didesniąją dalį Prūsijos. Tuo metu, pagal keturių valstybių – Didžiosios Britanijos, Prūsijos, Rusijos ir Švedijos 1806 m. spalio mėnesio IV antiprancūzišką koalicinę sutartį, Prūsijoje buvo apie 56 tūkstančius Rusijos armijos karių. Napoleonas puikiai valdė savo armijas ir naikino koalicijos valstybių kariuomenes atskirai, neleisdamas joms susijungti. 1807 m. birželio mėnesį į Karaliaučių žygiuojanti rusų kariuomenė persikėlė per Alnos upę ir puolė prancūzų korpusą, apie 26 tūkst. karių, kuris 9 valandas atkakliai gynėsi, kol atskubėjusi maršalo M. Nėjaus vadovaujama 65 tūkst. karių armija privertė rusus trauktis. Prie Frydlando (Friedlando) miesto (dab.Pravdinskas) rusų armija buvo apsupta ir sumušta. Laimėję šį mūšį prancūzai be kovų užėmė Karaliaučių, nes ten buvusį Prūsijos 25 tūkst. karių armija be mūšio pasitraukė iš miesto. Po Rusijos kariuomenės pralaimėjimo Rusija, norėdama apsaugoti savo teritorijas nuo prancūzų įsiveržimo, paprašė taikos ir birželio 21 d. buvo pasirašytos vieno mėnesio paliaubos. Paliaubų liniją ėjo nuo Nidos Kuršių mariomis į Nemuno žiotis, paskui Nemunu iki Gardino, toliau Bebro, Narevo upėmis iki Prūsijos ir Rusijos sienų. Tuo pačiu laiku buvo sudarytos ir Prancūzijos– Prūsijos paliaubos. 
(Pav. – Napoleono ir Aleksandro I susitikimas Nemune prie Tilžės 1807 06 25).
1807 m. liepos 7 d. Tilžėje Rusija ir Prancūzija pasirašė taikos sutartį. Pirmas Prancūzijos imperatoriaus Napoleono ir Rusijos imperijos caro Aleksandro I susitikimas įvyko 1807 m. birželio 25 d. ant puošnaus plausto Nemune, kurį prancūzų kariai paskubomis tam susitikimui pastatė. Tolesni susitikimai vyko pačioje Tilžėje, kurioje po pergalės prieš Prūsiją buvo apsistojęs Napoleonas. Tuo metu, Kidulių dvare prie Nemuno (Šakių rajonas), laukė susitikimo su Napoleonu Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I su žmona Liuiza. B.Dundulio teigimu, Prūsijos karalius ir caras Aleksandras I birželio 24 d. iš Tauragės, kad būtų arčiau pasitarimų vietos, persikėlė į Piktupėnus (Šilutės rajone), priešais Tilžę Klaipėdos krašte, kuris dar buvo likęs Prūsijai. Prie Klaipėdos esančiame dvare buvo apsistojusi karaliaus žmona Luiza, kurią karaliaus patarėjai ryžosi pasiųsti pas Napoleoną Prūsijai gelbėti, tikėdami, kad jos grožis ir graudulingi prašymai sušvelnins jo valią ir pavyks išprašyti Prūsijai bent Magdeburgą. Luiza liepos 6 d. buvo Napoleono priimta Tilžėje, bet Napoleonas savo nusistatymo nepakeitė. Savo žmonai Žozefinai jis rašė, kad Prūsijos karalienės Luizos žavumas nutekėjo nuo jo, kaip nuo žąsies vanduo.
Pagal taikos sutartį, buvo sudaryta politiškai ir kariškai susieta su Prancūzija Varšuvos kunigaikštystė, valdoma Saksonijos karaliaus, Varšuvos kunigaikštystės kunigaikščio Frydricho Augusto, ištikimo Napoleono sąjungininko. Sukurta nauja valstybė apėmė apie 103 tūkst. km2 teritoriją ir joje gyveno apie 2,5 mln. gyventojų. Sudaryto teritorinio-valstybinio darinio pavadinimas Varšuvos miesto vardu kelia nuostabą, bet tai tiesioginis įrodymas, kad Napoleonas nebuvo toks nacionalinių teritorijų išlaisvintojas kokiu dėjosi. Vardan savo tikslų jis aukojo ne tik savo armijas, bet ir valstybes – Lenkiją, Lietuvą, darė nuolaidą carui, kuris išsiderėjo iš Napoleono neminėti Lenkijos kaip valstybės vardo. Sukurtos Varšuvos kunigaikštystės teritoriją sudarė iš Prūsijos atimtos Lenkijos žemės be Baltstogės apygardos, kuri atiteko Rusijai, ir Lietuvos dalis – Sūduva, esanti kairiajame Nemuno krante. Kunigaikštystė buvo padalinta į šešis departamentus.
Lietuvos teritorija – Sūduva, Dainava (visa Užnemunė) įėjo į Lomžos departamento šiaurinę dalį, kurioje kaip ir Prūsijos laikais išliko – Augustavo, Seinų, Kalvarijos ir Marijampolės apskritys, vadinami 
distriktais-pavietais. (Pav. – Lietuvos Užnemunė – Sūduva Varšuvos kunigaikštystėje ir Lenkijos karalystėje 1818 – 1915 m.)
Departamentams valdyti karalius kunigaikštis skirdavo prefektus, distriktams – paprefekčius. Miestai ir kaimai sudarė atskirus administracinius vienetus – bendruomenes arba gminas. Septyniuose didesniuose miestuose valdžia priklausė pagal turto cenzą renkamai miesto tarybai, o kituose miestuose bei miesteliuose prefekto buvo skiriamas burmistras-meras. Kaimo bendruomenėms vadovavo vaitas ir jo pavaduotojas seniūnas-šaltyšius. Aukštąsias įtakingas vietas, naujai sukurtame biurokratijos aparate, nuo ministrų iki paprefekčių, kaip ir Žečpospolitoje užimdavo aristokratai. Kaimo bendruomenių vaitu dažniausiai pasilikdavo dvaro ponas arba administratorius.
1807 m. liepos 22 d. Napoleonas patvirtino Varšuvos kunigaikštystės konstituciją. Ja panaikino baudžiavą, visus gyventojus įstatymiškai padarė lygius, vykdomoji valdžia buvo atiduota kunigaikščiui, jis iš aristokratų skirdavo ministrus ir per juos valdė kraštą. Sudarytą seimą sudarė Senato ir Atstovų rūmai. Po Prancūzijos karo su Austrija, prie kunigaikštystės buvo prijungti dar keturi departamentai ir 1810 m. joje buvo 4,33 mln. gyventojų. Napoleono įkurta kunigaikštystė teikė žmonėms vilčių, kad bus atkurta valstybė, bet Napoleonas tokių planų nepuoselėjo ir naudojo ją savo kariuomenės aprūpinimui, jos papildymui žmonėmis ir ėmė kontribuciją. 1808 m. Kunigaikštystėje buvo iškilmingai įvestas civilinis kodeksas vadinamas Napoleono kodeksu, praktiškai tai buvo Prancūzijos civilinis kodeksas, kuris Sūduvoje su pakeitimais išsilaikė iki 1940 metų. Kodeksas paskelbė visišką luomų lygybę. Bet konstitucija valstiečio nepaskelbė žemės savininku, tuo pačiu jis negalėjo naudotis įvesto kodekso teisinėmis nuostatomis, kurios globojo tik savininkus. Valstiečius baudžiamosiose bylose kaip ir anksčiau teisė ponas. Konstitucija skelbė katalikų religiją valstybine, bet kartu leido laisvai ir viešai išpažinti bet kokį tikėjimą. Napoleono kodeksas apribojo bažnyčios teises bei privilegijas Lenkijoje, įvedė 
civilinę santuoką, leido skyrybas, bet civilinės įstaigos nebuvo sukurtos. (Pav. – Napoleono armijos dalinys Lietuvoje).
Ekonominė Varšuvos kunigaikštystės padėtis dėl karų ir didžiulės kariuomenės naštos buvo sunki, kurią dar blogino kontinentinė blokada. Uždraudus išvežti iš žemyno žemės ūkio ir kitus gaminius į Angliją, labai sumažėjo palivarkų pajamos, o mokesčiai augo, įvežtos iš Anglijos prekės buvo konfiskuojamos. Tuos sunkumus labiausiai jautė valstiečiai, bet pramoniniai verslai taip pat merdėjo, išskyrus ginklų ir audinių gamybą. Dauguma miestų ir miestelių, smukus pramonei, amatams vegetavo, beveik visi miestų gyventojai vertėsi žemdirbyste.
1810 m. lietuviškoje kunigaikštystės dalyje – Sūduvoje, pagal statistikos duomenis, gyveno 230 tūkst. gyventojų, iš kurių 180 tūkst. arba 78,3% visų gyventojų buvo lietuviai. Čia buvo 31 miestas ir miestelis, kuriose buvo 4650 gyvenamųjų namų ir juose gyveno 32097 gyventojai, tai sudarė 13.95 % visų gyventojų. Atskirai pateiksiu Seinų apskrities miestuose – miesteliuose buvusį gyvenamųjų namų ir gyventojų skaičių 1810 metais:
Miestas Gyvenamųjų namų Gyventojų
————————————————————————
Seinai 233 1619
Lazdijai 262 1219
Seirijai 253 1690
Miroslavas 44 233
Meteliai 54 338
Veisiejai 83 508
Leipalingis 43 371
Beržininkas 55 259
Krasnapolis 207 990
Punskas 77 436
Vižainys 186 1218
Pylipavas 183 1213
Peraslis 184 982
Bakalariava 94 614
———————————————————–
Iš viso : 1958 11690
Pagal B. Dundulio „Lietuva Napoleono agresijos metais 1807–1812“, 34 p.
XX a. pradžioje Seinai tapo vienu iš lietuvių tautinio, kultūrinio ir politinio veikimo centrų. 1822 m. Seinuose įsikūrė vyskupijos kapitula, o 1826 m. atidaryta kunigų seminarija, kuri pagrinde ruošė kunigus Sūduvos bažnyčioms. 1835 m. iš 33 seminaristų tik 2 buvo lenkai. Čia, nuo 1897 m. iki mirties 1902 m., Seinų vyskupu dirbo Antanas Baranauskas, kuris pirmasis pradėjo sakyti pamokslus lietuvių kalba. Atgavus spaudos laisvę buvo įkurta leidybinė bendrovė „Laukaitis, Dvaranauskas, Narijauskas ir Bendrovė“, kuri įsteigė Seinų spaustuvę. 1906 m. kovo 18 (30) d. dienos šviesą išvydo pirmasis savaitraštis „Šaltinis“ su priedais vaikams „Šaltinėlis“, jaunimui – „Vainikėlis“. Iš seminarijos auklėtinių tarpo vėliau iškilo nemaža aukštų bažnyčios pareigūnų, valstybės ir visuomenės veikėjų, rašytojų sūduvių – Vincas Kudirka, Antanas Tatarė, Motiejus Gustaitis, Vincas Mykolaitis Putinas, lietuvybės „apaštalas“ pagal K. Grinių Petras Kriaučiūnas.
Seinai nuo 1807 m. iki 1919 m. buvo Seinų apskrities centras, tačiau per 112 metų didesnės plėtotės neįgavo. Tą byloja žemiau pateikiami duomenys apie miesto gyventojus.
Pagal Prekybos ir pramonės ministerijos 1920 m. statistikos leidinį „Statistikos žinios apie Lietuvą ligi karui 1914 m.“ Seinų mieste skaičiuojant tūkstančiais buvo gyventojų:
1904 m. iš viso – 3,8 (vyrų – 1, 9; moterų – 1,9)
1910 m. iš viso – 4,3 (vyrų – 2,2; moterų – 2,1)
1912 m. iš viso – 4,7 nėra duomenų
1914 m. iš viso – 6,0 (vyrų – 3,2; moterų – 2,8)
Pagal TLE. T.3, P .644, 1983 m. iš viso – 4,7 gyventojų, apie vyrus ir moteris nėra duomenų.
Pagal statistikos žinias, 2008 m. iš viso – 5,87 (vyrų – 2,8 ; moterų – 3,07); iš bendro gyventojų skaičiaus apie 30 % buvo lietuvių tautybės.
Seinų, kaip vieno lietuvybės centro pastangos, gaivinant lietuvių tautos daigus, rado atgarsį kraštiečių sąmonėje. Du krašto gyventojai – Motiejus Simonaitis iš Punsko ir Juozas Katilius iš Smalėnų kaimo – buvo Lietuvių konferencijos parengimo organizacinio komiteto nariai. Organizacinis komitetas savo 1917 m. rugpjūčio 1–4 d. posėdžiuose nutarė siekti nepriklausomos demokratinės Lietuvos etnografinėse ribose. Lietuvių konferencijos Organizacinis komitetas Petro Klimo siūlymu 1917 m. rugpjūčio 4 d. priėmė tokį sprendimą dėl konferencijos dalyvių atrankos: „Organizacinis komitetas pažymi, idant jie būtų dori, susipratę, tvirti ir inteligentiški lietuviai, visokio luomo ir srovių, ne jaunesni kaip 25 metų.“ / A. Tyla. Lietuva prie Vasario 16 – osios slenksčio, P. 16/. Tarp konferencijos dalyvių iš Seinų buvo 10 dalyvių, tarp jų iš Seinų miesto 5, iš Punsko parapijos Vaitakiemio – 1 ir Berznykų – 1, po vieną iš Pilypavo, Seirijų ir Veisiejų, kurie kartu su kitais 222 konferencijos dalyviais 1917 m. rugsėjo 21 d. išrinko Lietuvos Tarybą iš 20 asmenų. Išrinktoji Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. priėmė Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo aktą.
Lenkija, siekdama atkurti jungtinę valstybę, ignoravo lietuvių tautos norą turėti savo Nepriklausomą Valstybę ir, palaikoma to laiko didžiųjų Europos valstybių, ginkluota jėga atplėšė Seinus, Punską su gretimomis etinėmis sūduvių – lietuvių žemėmis nuo Lietuvos. Lietuvai nepakako jėgų kovoti keliuose frontuose ir teko sutikti su skaudžiomis netektimis. Prasidėjo agresyvus valstybinis nutautinimo procesas visose gyvenimo srityse.
Punsko valsčius – tikra lietuvybės atrama Seinų ir Punsko krašte, kurios šaknys įsitvirtinusios sūduvių etnoso etninės kultūros kloduose. Punsko miestelio vardo prasmės atėjusios iš mezolitiniais laikais čia gyvenusių žmonių, kalbėjusių vienu iš baltų prokalbės dialektų, kuris laiko tėkmėje išsivystė į sūduvių kalbą. Amžių tėkmė lėmė, kad Punsko gyvenamoji vietovė pateko į galingesnių civilizacijos centrų įtakos žemes. Tiesia kryptimi į rytus, maždaug už 8 km nuo Punsko, gyvavo stambus žemės centras – Kirsnava (dabartinis Rudaminos piliakalnis). Į šiaurę nuo Punsko maždaug už 6,5 km yra Eglinės piliakalnis ir šalia jo buvusi stambi gyvenvietė, datuojami III–IV ir XIII–XIV amžiais. Į vakarus nuo Punsko – Šiurpilio, į pietus – Drebulinės – Osinkų senovės centrai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais vyko nemaža prekyba su Prūsija per Vižainio miestą, toliau keliu einančiu per Punską į Merkinę ir Vilnių. Tai skatino miestelio kaip aplinkinių žemių prekybos centro, augimą, tačiau vėliau pasikeitus istorinėms aplinkybėms miestelio augimas nutrūko ir 1852 m. prarado miesto teises. Įdomu tai, kad 1597 10 27 bažnyčios donacijos rašte po dovanų įvardijimo įrašytas reikalavimas, kad bažnyčios klebonas būtų lietuvis arba lietuviškai kalbantis kunigas.
Reikia tarti didelį pagyrimo ir padėkos žodį Seinų miesto, Punsko miestelio ir Punsko valsčiaus bei Seinų apskrities lietuvių bendruomenėms, kurios per visus 90 su viršum atskyrimo nuo pagrindinės Tėvynės metų neprarado lietuvio tautinės dvasios, išugdė eilę iškilių krašto kultūros, istorijos, mokslo, meno žmonių, sugebėjo sukurti, ypač Punsko valsčiuje, tvirtas tautines bendruomenes, plėtojant jų kultūrą, švietimą ir stiprinant lietuvybės dvasią. Ypač didelis vaidmuo puoselėjant lietuvybę, krašto kultūrą ir švietimą tenka Punsko ir Seinų gimnazijoms. Čia su pasiaukojimu dirba šiame krašte gimę, augę, mokslus išėję lietuviai. Išvardinti visus būtų sudėtinga, be to, ir šio darbo turinys, jo plėtotė yra kitos krypties. Tačiau iš širdies norisi pasidžiaugti čia dirbančių žmonių vaisingais darbais, jau penkiasdešimt metų žadinančių lietuvišką dvasią.
Kęstutis SUBAČIUS
Nuotraukoje – Kęstutis Subačius.