…Šiandien ji turi labai daug ir labai mažai. Pati užaugino 7 vaikus ir 2 anūkus (susilaukta iš viso 14), sulaukusi jau ir 16 proanūkių bei vienos proproanūkės. Pati palaidojo 2 vyrus, tėvus, vyrų motinas, du anūkus, du sūnus. Gyvenimas atseikėjo gražų amželį, kupiną visko: ir laimės akimirkų, ir neišmatuojamo skausmo bedugnės. Šiandien ji, 87-erių metų moteris, jei ir bandytų, ko gero, nelabai išpainiotų sudėtingo likimo kamuolio, kuris buvo pradėtas vytis dar gerokai prieš jos pačios gimimą… Viena aišku – tame painiame kamuolyje ne paskutinė vieta žmogiškosioms aistroms, atėjusiomis net iš užpraeito šimtmečio, vienaip ar kitaip prišaukusiomis netikėtus likimo vingius, tapusiomis net tragedijų priežastimi…
Želsvos kaime (Marijampolės savivaldybė, Liudvinavo seniūnija) gyvenančios Emilijos BENDORIENĖS, tos pačios „likimo kamuolio painiotojos“, atmintis daugelio dalykų tiksliai tiesiog nesugebėjo išsaugoti. Datos, įvykių chronologija kaip tie upės nugludinti akmenėliai išsidėliojo keista mozaika, prie kurios, metams bėgant, vis dažniau sugrįžtama. Dėl tos pačios priežasties – suvokti, išsiaiškinti, ką ilgi gyvenimo metai ir likimo vingiai tyliai kuždėjo dar šarma nepasidengusiems smilkiniams…
Tėvas dukterį grandinėmis užplakė
…Senis Radžiūnas, Naujienos kaimo ūkininkas, XIX a. pabaigoje buvo kortomis pralošęs savo namus, ūkį. Tūlas Surdokas, grįžęs iš Amerikos, parsivežęs gražaus pinigo, nupirko tą praloštą ūkį (per 40 ha žemės) ir vedė Radžiūnaitę Marytę, to paties Radžiūno dukterį. Susilaukė jie vaikų… Vyriausia duktė, tada dar aštuoniolikmetė Marytė, draugavo su kaimynu Bubnių Antanu. O jos brolis Vincas draugavo su Magde, Antano seserimi. Bubniai pareikalavo iš Marytės „geležinės karvės“ – išlaikymo iki gyvos galvos. Per didelė pasirodė šeimyninės laimės kaina, tad Marytės ir Antano draugystė nutrūko (vėliau Marytė ištekės už našlio ir susilauks tragiškos lemties: skaudūs pokario metai krauju jų šeimos vardą įrašys istorijos puslapiuosna – visą šeimą iššaudys „miško broliai“, palikę gyvą tik seną Marytės anytą ir vieną dukterį…). „Tuomet įsiutę Bubniai, – pasakoja Emilija, – uždraudė draugauti ir Magdei su Vincu. Jie nepaisė. Vincas savanoris buvo, išėjo į kariuomenę, Magdulė buvo nėščia – pareis Vincas iš kariuomenės ir tuoksis. Nespėjo pareiti, kai Magdutė pagimdė sūnų“. Tėvo įsiūčio neįmanoma žodžiais nupasakoti. Nebuvo čia džiaugsmo, kad į namus atėjo nauja gyvybė. „Merga su vaiku“ – koks pažeminimas namams! Dar neatsigavusią nuo gimdymo tėvas dukrą puolė su grandinėmis – tomis pačiomis, kuriomis karvės rišamos ganykloje, ir plakė nusidėjėlėje dukters nematydamas. Kai atsitokėjo, buvo per vėlu. Magdutė į trečią dieną numirė, palikdama vargšą vaikelį vieną…
Daug vargo teko tam vaikeliui patirti. Vincas, jo tėvas, sukūrė šeimą, susilaukė vaikų (viena iš jų – Emilija), bet Kaziuko (toks vaikučio vardas) nepamiršo. Nors jo ir neaugino, padėjo jam ir mokslus baigti, ir į gyvenimą išeiti… Šiandieną jau ne tik Vinco, bet ir Kaziuko nebėra, nežino Emilija, nė kur jo vaikai po pasaulį išsibarstę…
Pralošęs pinigus, nusišovė
…Matas Bendorius, Lietuvos savanoris, gavo daug žemės ir pinigų (visiems namams nupirkti būtų užtekę). Su Maryte draugavo, buvo dar nevedę, bet ketino tuoktis. Marytė jau laukėsi. Nors meilė ir pridėjo Matui sparnus, jis negalėjo atsisakyti savo aistros kortoms. Visas gyvenimas jaunam vyrui atrodė gražia pasaka: mylima mergina tuoj taps žmona, pakeliui į šį pasaulį – kūdikis, jų meilės vaisius, pinigų yra, nusipirks gražų ūkį, žemės turi – ko dar benorėti? O kai taip viskas puiku, ko neatsipalaidavus su vyrais prie kortų stalelio? Juolab kad pas Paulionį įprasta vyrams palošti – ten nuo seno rinkdavosi vyrai kortuoti iš pinigų. Bet laimė, matyt, trumpai žmonėms šypsosi. Nepajuto Matas, kaip visus tuos pinigus kortomis pralošė… Taigi sudie, gražios svajonės… „Atėjo jis tada pas Bendorių (savo brolį) ant kiemo ir ulyčiukėj nusišovė“, – pasakoja Emilija. Sielvartas dėl pralošto gyvenimo Matą palaužė… Marytė, Mato sužadėtinė, pagimdė sūnų, būsimąjį Emilijos vyrą.
Žmonės kalbėjo, kad Mato nuotaka, taip ir netapusi jo žmona, prakeikusi tuos kortuotojų namus, kad tokia lemtis ištiko jos dar negimusio vaiko tėvą…
Prakeiksmas išsipildė?
Dievo pirštas ant tų namų nusileido praėjus nemažai laiko. Senukai Paulioniai sulaukė ilgo amžiaus, bet po jų mirties giltinė plačiu mostu įsisuko į tą giminę. „Per pora metų išmirė visi: Paškauskas Petras, žentas, kokių 56 m. mirė, – pasakoja Emilija, – paskui dukra Teofilija, 54 m. (Teofilija su Petru sugyveno dvynukus, tačiau vienas vaikutis mirė vos gimęs), sūnus Vincas, 67 m., sūnus Julius, 38 m., ežere prigėrė. Vienintelis Leonas, Petro sūnus, paskutinis palikuonis, rodos, išvengė šeimos tragedijos, gyveno vienas kaip pirštas. Vėliau sukūrė jis šeimą, susilaukė dukrelės, tačiau nespėjęs savo vaiko užauginti buvo pats pakirstas žiaurios mirties – jį elektra nukrėtusi“.
Tuomet, kai tuose namuose buvo vienas po kito laidojami tų namų gyventojai, kaimo žmonės nebegalėjo nemąstyti apie prakeiksmo išsipildymą. O gal tai dar viena to likimo kamuolio gija, nutrūkusi, kai atliko savo užduotį?
Dukart našlė
Vincas (g. 1925 m.), Emilijos pirmas vyras, Mato sūnus, iš savo tėvas, kurio niekada nematęs, paveldėjo aistrą kortoms: net paskutinę gyvenimo dieną lošė. Prie kortų sėdęs nejausdavo laiko: po kelias paras iškortuodavo, ir niekas jo negalėjo sustabdyti. Jaunieji Bendoriai išgyveno tik pusšeštų metų: Vincas, vos sulaukęs Kristaus amžiaus (33 m.), staiga ir netikėtai mirė, palikdamas 29 m. žmoną našle. Našlaitėmis liko penkerių metų Marytė ir pustrečių metukų Nijolė. Likimas pasikartojo. Kaip Vincas niekada nebuvo matęs savo tėvo, taip ir pats paliko šį pasaulį neišvydęs savo sūnaus – Emilija tuomet laukėsi. Gimusį sūnų mirusio tėvo garbei pavadino Vincuku… Jauna našlė, likusi su trim mažais ant rankų, paguodą rado savo anytėlės širdyje. Būtent Vinco motina per sūnaus laidotuves nevedusiam Bendoriui Petrui (g. 1920 m.), Vinco pusbroliui, liepė padėti Emilijai vaikus užaugint. Nežinia, ar anytėlės įkalbinėjimai, ar vėlgi likimo valia, tačiau Emilija antrą kartą tapo Bendoriene – ištekėjo ji už Petro. Gimė su juo Benius, Irena, Vytenis, Irena, Birutė. Petras prieš 40 metų mirė palikdamas Emiliją antrą kartą našle. Ištekėti trečią kartą moteris net negalvojo – rūpėjo tik vaikus užauginti, į mokslus išleisti, gyvenimo pamatus padėti susikurti…
Mirčių ir gimimų ratu
Gausi dabar šeima, gavusi pradžią iš Emilijos Bendorienės. Dukra Marytė 7 vaikus pagimdė, Nijolė – 3, Irena – 2, Birutė – 2. Yra jau, kaip minėta, 16 proanūkių, net 1 proproanūkė! Užaugo ir Beniaus dukrelė. 1991 m. Benius, tada 32 metų (beveik kaip ir pirmasis Emilijos Bendorius), motociklu važiuodamas, žuvo avarijoje, palikęs 10 mėnesių dukrelę, o savo motinos širdy – iki šiol negyjančią žaizdą, kurią paitrino ir neseniai miręs sūnus Vytenis, gyvenęs kartu su mama. 2000 m. nelaimingos meilės kančių neištvėręs iš gyvenimo savo noru pasitraukė Emilijos anūkas, dukters Nijolės sūnus. Teko moteriai ir penkiolikmetę anūkę, Marytės dukrą, laidoti – mergaitė tvenkiny nuskendo… Aštuoniems žmonėms Emilija – krikšto motina…
* * *
Gyvena dabar Emilija globojama vaikų, anūkų. Ramus būtų gyvenimas po tiek darbų (41 m. kolūky karves melžė), vargų ir išbandymų, tik jau sveikata nebe ta… „Mergaitės dar mažos buvo, kai pirmą kartą mane pakirto infarktas, – pasakoja Emilija. – Buvau labai silpna, jaučiausi mirsianti. Atvedė kunigą, kad suteiktų paskutinįjį patepimą. Sakau tada: „Dieve, aš mirsiu, bet kas mano vaikus augins?“ Ir nuo tos akimirkos vis geriau ir geriau ėmiau jaustis, kol visiškai pasveikau. Štai kokia Dievo ranka!“
Neprarandanti optimizmo, gyvenimo, Dievo meilės (o kas daugiau leido tiek ištverti), Emilija lieka ištikima vieninteliam principui – suprasti. Žinoma, žmogų – likimo vingiai, kad ir kaip jie būtų susipynę, deja, dažnai lieka nesuprantami. Nors to likimo kamuolio ir iki galo neišsiaiškins, Emilija tvirtai žino – svetimų likimų nebūna: kiekvienas likimas yra tegu ir mažytė dalelė tavojo…
P.S. Emilija Bendorienė šį pasaulį paliko 2016 m. rugpjūčio mėn…
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotrauka.