…Šilkalnyje (Vilkaviškio raj.), dar kitaip vadinamame Gižų Rūda, nuo seno tai buvusi gražiausia sodyba kaime. Ir dabar yra kuo čia ir žavėtis, ir stebėtis. Senieji Rudzevičiai savo užgyventą turtą (ir namus taip pat) padalijo trims sūnums. Vaikai liko ištikimi tėvų tradicijoms – ir dabar jų sodybos pavyzdinės.
Irenos (g. 1956 m.) ir Vido (g. 1953 m.) Rudzevičių su meile puoselėjami namai – sodyba, apjuosta savomis rankomis pasodintu mišku, atrodo lyg natūraliai įsiliejusi į gamtą, o kartu – lyg apgalvotas kūrinys, kuriame kiekvienas medis ir kiekviena gėlė turi savo vietą ir prasmę. Čia viskas iš pirmo žvilgsnio primena ramybės oazę, bet kiekvienas kampelis byloja ir apie ilgametę istoriją, gilias šaknis ir nuoširdų atsidavimą žemei.
Nuo miesto triukšmo – į gamtos prieglobstį
Vidas ir Irena didžiąją dalį savo gyvenimo praleido Marijampolėje – čia dirbo, augino vaikus, gyveno bute šalia bibliotekos, netoli Vytauto parko. Ir vis dėlto, kaip prisipažįsta, miesto niekada nelaikė sava vieta. „Miestas mums buvo lyg kalėjimas,“ – sako Vidas. Širdis visada traukė atgal – ten, kur tėvų palikta žemė, kur vaikystėje su mama ravėjo gėlynus, kur gamta alsuoja kitaip, tad vos galėdami – važiuodavo į tėviškę: tvarkė, gražino…
Dabar abu pensininkai, tad tėviškės sodyba, kurią puoselėjo nuolat važinėdami čia iš miesto, tapo jau tikraisiais namais, čia rado savo ramybę.
Gėlių mylėtojų rojus
Vidas – gėlininkas iš prigimties. Nuo mažens su mama ravėdavo gėlynus, padėdavo močiutei, kuri dar tais laikais, kai niekas apie estetinę aplinką negalvojo, aplink namus kūrė darželius ir puošė palanges gėlėmis. Šiandien tas augalų pasaulis – išsiplėtęs, išgražėjęs, tačiau išlaikęs tą patį jausmą. Rudzevičiai iš pradžių skaičiavo, kiek rūšių augalų čia pasodino, vėliau ir skaičių pametė, žino tik tiek, kad dabar jau reikėtų skaičiuoti ne dešimtimis, o šimtais… Džiugu, kad visas šeimininko idėjas palaikydavo ir palaiko žmona.
Nepaisydamas aukščio baimės, Vidas drąsiai lipa karpyti visžalių augalų (kaip meniškai, skoningai, meistriškai sodyboje apkarpyti spygliuočiai!), rūpinasi kiekvienu kampeliu.
Anksčiau sodyboje gyveno povai, dabar – tik balandžiai. Sparnuoti gyventojai čia – lyg simbolis laisvės, kurios taip ilgėtasi mieste.
Meilė, gimusi „bulvių vagoje“
O žmoną Vidas, kaip visada juokaudamas pasakoja, radęs… bulvių vagoje. Tuomet, dabar tai, rodos, neatmenamais laikais, studentus veždavo į kolūkius padirbėti. Taigi ir studentės bulves kasė ir Gižuose. Po ilgų valandų bulvių vagose – atokvėpis su tuomet populiariais šokių vakarais. Kaipgi studentės neapsilankys kaimo šokiuose! Irena pamena: įeina į šokių salę trys broliai ąžuolai, tačiau akis krypsta tik į vieną iš jų. „Fainas vyras…“ – sukasi galvoje. O tas „fainas“ „fainu“ liko visam gyvenimui – jau 50 metų Irena ir Vidas kartu.
Į pasaulį paleido ir užaugino du vaikus, jau ir tris anūkes turi. „Kad ir vaikai taip gyvenimą nugyventų“, – sako Vidas, džiaugdamasis kiekvieną dieną darnia santuoka ir mylimo žmogaus draugija.
Muzika – priešnuodis kasdienybei
Neatsiejama sodybos ir šeimos dalis – muzika. Vidas – buvęs muzikantas, be arkordeono artimiesiems ir ne vien beveik neįsivaizduojamas, Irena – taip pat šį muzikos instrumentą noriai ima į rankas (abu sutuoktiniai muzikalūs): kaip teigia namų šeimininkas, abu užgroja, kad depresijos neapniktų.
Atostogos – lankant kitus grožio mylėtojus
Rudzevičių šeimos „atostogos“ neprimena poilsio kurortuose – jiems smagiausia lankytis kitose išpuoselėtose sodybose, pasižvalgyti, pasisemti įkvėpimo. Jie vis dar dirba, rūpinasi, puoselėja – nes kitaip tiesiog nemoka.
Gyvena šeima kukliai, bet prasmingai – džiaugiasi kiekviena diena, šeima ir tuo, ką patys sukūrė.
Autorės nuotraukos.
Koks šiltas ir įkvepiantis pasakojimas! Vidas ir Irena puikus pavyzdys, kaip tikra laimė dažnai slypi paprastume, gamtos artume ir nuoširdžiame rūpestyje savo aplinka. Ne kiekvienas mieste randa ramybę, o štai gamtoje ji atsiskleidžia visu grožiu. Įkvėpė ir pačiam labiau puoselėti savo kiemą! Ačiū 🙂