Įžymaus Lenkijos archeologo Jurgio Antanavičiaus (Jerzy Antoniewicz) 1955–1966 m. trumpą jo vykdytų kasinėjimų į pietryčius nuo Suvalkų esančios Šveicarijos vietovėje Romos laikų sūduvių kapinyne ataskaitą, kurią tik dabar, po mokslininko mirties praėjus net 43 metams, paruošė ir išleido jo bendradarbis Jan Jaskanis atskiru stambiu veikalu. Jame galų gale viešai pripažinta Antonevičiaus tiesa, kad plačiame šio krašto areale gal net pora tūkstantmečių gyveno Ptolemėjaus antrame amžiuje minėti sūdinai (sūduviai), baltų gentis. Keista, o apie jotvingius, kuriuos taip įkyriai perša kiti lenkų mokslininkai, nekalbant apie sūduvius, – nė žodžio. Kad buvo jotvingiai, niekas nesiginčija, bet tai ta pati gentis, tik jų vardas iškilo istorijoje vos ne 1000 metų vėliau. Juk Sūduvos, o ne Jotvos centru galima vadinti Liudvinavą su jo upeliu Sūduone, o pati „Jotva“ yra gana toli Baltarusijoje. Pasitvirtina teiginys, kad, sustiprėjus skitų- slavų spaudimui iš Rytų, sūduviai atrinko drąsiausius savo vyrus raitelius ir pasiuntė juos ginti Sūduvą nuo tų genčių antplūdžio. Ir tik po 1280-ųjų, kai lenkų pakviesti kryžeiviai iš vakarų nugalėjo susiskaldžiusius sūduvius, kurių dalį ištrėmė į Sembą, vėliau pavadintą „Sūduvių, o ne jotvingių kampu“. Kiti sūduviai pasitraukę į Rytus už Nemuno, ir tik po Žalgirio mūšio, Vytautui parklupdžius kryžiuočius, dalis jų, aišku, jau tik palikuonys, sugrįžo atgal. Matyt, slavams palaužus jotvingius, išlikusieji sumišai atvyko į šiapus Nemuno ištuštėjusius plotus. Reikia pažymėti, kad Sūduvos ribos ėjo iki Narevo, o į Vakarus – vos ne iki pat Marienburgo, į kurį mes, važiuodami ekskursijon, prieš menamą Žalgirio mūšio vietą matėme rodykles „Kimeneva“ ir „Galinda“. Taigi būtent iš ten, iš Kimenevos valsčiaus, sūduvius ištrėmė į Sembą. Kryžiuočių kronikose niekur neminėta, kad tai jotvingiai. Tai ir suprantama, nes jie susidūrė tik su žemaičiais, sūduviais ir lietuviais, o buvę toliau Rytuose „pasieniečiais“ sūduviai-jotvingiai jau kažkiek skyrėsi bent tarminiu aspektu nuo sūduvių, gal ne tiek, kaip sūduviai nuo prūsų kalbiniu požiūriu.
Tyrinėtame kapinyne rasta Romos laikų monetų, romėniškų dirbinių ir daug vakarietiškos gamybos įkapių. O proslaviškų ?.. Deja… Ne veltui J. Antonievičius savo darbus įvardino „Materialy sudowskei kultūry“. Štai šis užrašas ir yra pagrindinis ir kartu materialus įrodymas, kur buvo Sūduva, o Šiurpilis jų, tik ne jotvingių centras, kaip Lenkijoje vis dar tebetvirtinama. Pagaliau beveik neabejoju, kad Antonevičius buvo Jurgis Antanavičius, atsidūręs kadais, kaip ir palaimintasis Jurgis Matulaitis, Lenkijoje ir taip tapęs „Ježiu“.
Beje, į Vilkaviškį dar caro laikais iš Lenkijos grįžo buvęs tenai nemažo fabriko savininkas Jan Antoniewicz (Jonas Antanavičius), gal dar net ir archeologo giminaitis. Mat susižavėjo pas jį atvykusia dirbti gražuole tarnaite M. Žemantauskaite iš Vilkaviškio ir vedęs ją. Grįžęs į Vilkaviškį, „atlietuvėjo“, pasistatė 3 mūrinius namus kitapus gatvės, prieš rusų cerkvę (vienas tebestovi, kitus karas nušlavė) užaugino dvi dukras Mariją ir Juzę, ir pats prieš karus numirė. Yra senosiose kapinėse ir paminklas jam…
Įdomus faktas, kad mano žmona, būdama mergaitė, augo tenai ir bendravo su jo dukromis, jau studentėmis, besimokiusiomis Paryžiuje. Vėliau jos tapo prezidento Antano Smetonos vertėjomis. Prieš bolševikmetį abi emigravusios į JAV. Prieš pora dešimtmečių ten mirusios.
Marijos sūnus Kriščiukaitis (prezidento garbei pavadintas Antanu) buvo grįžęs, mėgino atgauti savo senelio namus, bet nieko nepešęs išvyko atgal.
Juzės gyvenimas buvo dramatiškas. Ją buvo pamilęs Lietuvos karininkas Vilkaviškyje. Motina užsigeidė turtingo žento, beveik tokio kaip ji jaunystėje, todėl neleido tuoktis. Nusivylęs jaunuolis prie ponų bažnyčios Vilkaviškyje šovė į savo numylėtąją ir po to sau į galvą. Abu pasveiko. Deja, karininkas liko visiškai aklas. Jinai nelaimingąjį vis lankė, bendravo iki pat karo, bet taip ir liko netekėjusi. Tuo tarpu motina, iššvaisčiusi draugėms turtus, po karo numirė skurde molinėje lūšnelėje…
Vytautas GRINIUS
Istorinėje nuotraukoje – Jurgis Antanavičius.
