Pagrindinis > Kitos temos > Kūryba > Užvėrus vasarai savus vartus…

Užvėrus vasarai savus vartus…

 

Vasara praėjo

Nužydėjo, nuvilnijo mūsų Vasara

Su rugiais ir su vandens lelijomis,

Basomis ji braidžiojo po rasą,

Savo turtą po kruopelę išdalijo.

Buvo visko: ir vaivorykščių, ir vėtrų,

Ir rugiagėlių, ir pienių, ir aguonų…

Kaip išsaugot visa tai norėtum

Ir lyg grūdus susipilt į kluoną!

Bet pabiro viskas karoliukais

Kaip lietaus lašai, kaip stiklo šukės.

Nuskubėjo tarsi vasaros maži voriukai,

Išsisklaidė tarsi vasarinis pilkas rūkas.

Negali jos sugrąžint. Gal ir nereikia.

Juk Ruduo taip pat mums reikalingas.

O kol mums prisiminimai džiaugsmą teikia,

Dar pabūkime labai labai laimingi…

 

***

Užvėrė vasara savus vartus.

Taip tyliai, kad  nespėjom pastebėti.

Į nesustojančius Gyvenimo ratus

Suskubom rudeninį kraitį dėti:

Rugsėjo skambesį ir raustančius klevus,

Rūkus bespalvius  ir beširdį vėją.

Ir lietų, merkiantį tuštėjančius laukus,

Naktis, kurios ilgėja ir tamsėja.

Rudens mozaika tokia subtili

Tokia įvairiaspalvė, daugiabalsė,

Tyli, garsi, garsi ir vėl tyli,

Lobius dalijanti taip dosniai ir taip skalsiai.

Ką subrandino, kas nespėjo nužydėt,

Kas džiugino, kas skaudino, kas žeidė

Lyg metų besibaigiančių svarbi raidė,

Ir daugiaprasmė ir visai beveidė.

Tada suprasime, kad ir ruduo

Išskris su paukščiais ir supus su lapais,

Kad vasarą mus džiuginęs vanduo

Kaip ir kasmet sustings šaltu ledokšniu tapęs…

 

***

Tas laikas, kai lapai auksiniai

Nukrinta ant vėstančios žemės.

Tas laikas, kai ilgesio pynės

Į mūsų gyvenimus remias.

Kai skėčiai vėl „budinčiais“ tampa,

Kai debesys saulę užkloja,

Kas laukia už magiško kampo,

Kur vėjai svajas išnešioja?

Lemtis lyg bejėgė mergaitė

Į skubantį rudenį žiūri…

 

Rudenio lapai

Lapai krinta. Rudenio tyloj

Jie be galo liūdną maldą kalba.

Šioj akimirkoj – trumpoj, šventoj–

Nepadės jau niekieno pagalba.

 

Juk pavasarį jau bus kiti.

Jie taip pat pasauliu šiuo gėrėsis.

Glaus juos  saulės spinduliai šilti

Ir žmonėms jie bus gaivus pavėsis.

 

Žmonės, kaip tie rudenio lašai.

Jie kaip lapai žemėn nukeliauja.

Buvę didvyriai ar pranašai

Virsta viso labo dulkių sauja…

 

***

Vėl rudeniniai lietaus lašai tyliai tyliai pasibeldžia į mano langą. Lyg kviesdami, lyg viliodami pažvelgti į minkštu šlapiu lapų kilimu pasipuošusią žemę. Į graudžius medžius, veltui mėginančius sulaikyti šį liūdną ir neišvengiamą lapų kritimą.

Argi ne taip nubyra ir mūsų dienos? Tokios spalvingos ir gražios, tokios reikalingos. Kaip tie rudeniniai lapai. Tik jų, tų dienų jau nebesugrąžinsi, nebepakartosi…

 

***

Visomis rudens spalvomis sužėri ir mūsų gyvenimo ruduo. Ramus ir saulėtas, tarsi lengvučio vėjelio nešiojami bobų vasaros kerai. O gal pilkas, skaudus ir vienišas, lyg tas belapis pakelės medis, siūbuojamas šalto, negailestingo vėjo.

 Neverkit, medžiai, neišsaugoję žalios lapų karalijos. Tik žmonių gyvenimas nepakartojamas…

Aldona MURAUSKIENĖ

Irenos Tamulynienės nuotrauka.

2 komentarai(-ų) “Užvėrus vasarai savus vartus…

  1. Miela, Aldutė, nuoširdžiai linkiu pačiai neišsenkančios kūrybos.Visada labai malonu skaityti tavo eilėraščius.
    Pagarbiai, Lidija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite