Vilkaviškyje gyvenanti humanitarinių mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja Aurelija Mykolaitytė kasdien leidžiasi į kelionę į Kauną, kur jos laukia darbas universitete ir studentai. Tarp dviejų miestų besidėliojantis gyvenimas kupinas literatūros, muzikos, tikėjimo ir gamtos ramybės. Vasarą dienos teka laisviau, tačiau nuo rudens, prasidėjus mokslo metams, ritmas taps intensyvesnis – teks derinti akademinę veiklą Kaune ir kūrybinius užsiėmimus gimtajame mieste.
– Papasakokite šiek tiek apie save – kaip atrodo Jūsų įprasta diena?
– Žaviuosi žmonėmis, kurie gali gyventi pagal nusistovėjusį dienos ritmą, bet man taip tikrai nepavyksta. Bent kol kas. Man kiekviena diena yra kaip dovana, kurios turinį žinosi tik jai pasibaigus. Rytą stengsiuosi pradėti malda: dabar atradau labai gražius Liturginių valandų Aušrinės skaitinius. Paskui mažoji namų ruoša, dienos reikalų pergalvojimas: tai, ką tiesiog būtina padaryti, ir, aišku, knyga. Esu iš daug skaitančių, ir ne tik grožinę literatūrą. Mėgstu klausytis radijo. Mėgaujuosi gamtos ramybe, prisižiūriu savo šiltnamuką su avietiniais pomidorais. Taip ir ateina vakaras.
– Viena iš Jūsų mokslinių interesų krypčių – XX-XXI a. lietuvių literatūra. Atskleiskite, kokia yra Jūsų mėgstamiausia knyga/knygos, kurią/kurias mielai skaitote laisvalaikiu?
– Kartu su kolege Indre Žakevičiene esam parengusios labai įdomų šiuolaikinės biblioterapijos kursą, teko ieškoti lietuvių autorių tekstų, kurie būtų ne tik meniškai brandūs, bet ir šviesūs, įkvepiantys vidiniam atsinaujinimui. Turim tikrai daug talentingų lietuvių kūrėjų, bet norėčiau paminėti du, kurių poeziją esu atsirinkusi kaip gydančią. Šiemet teko Rimvydą Stankevičių sutikti Bradūnynėje: skaitė eiles, kuriose yra kažkas daugiau nei poezija, – tokia paties gyvenimo esencija, persmelkta jautrios savistabos, vedančios į atpažinimo pajautą. Ir taip pat per biblioterapijos seminarus kartu su studentais skaitom Alfonsą Andriuškevičių, beje, kilusį iš Vilkaviškio, jautriai, subtiliai ir tik keliais žodžiais gebantį išreikšti slėpiningą ir įtaigų kūrinijos grožį. Labai laukiu, kada galėsiu perskaityti naujausią Dovilės Zelčiūtės romaną „Radybos“: intriguoja jau pats sumanymas rašyti apie žmogaus sielos slėpinius, kelti klausimus apie vidinės destrukcijos priežastis.
– Esate ilgametė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytoja. Kas Jus labiausiai džiugina, įkvepia dirbant su studentais?
– Mane visuomet įkvepia jauni žmonės, kurie šiame perdėm pragmatiškame laike renkasi tai, kad juos iš tiesų traukia, o ne ką diktuoja prestižinių specialybių mados. Kad rinktumeisi lietuvių literatūros ir kalbos studijas, turi būti visiškai laisvas, antraip tave užbombarduos priekaištais: o iš jo tu gyvensi, kas sukurs tavo gerovę? Teko klausti ketvirtakursių lituanistų, ką jie mano apie savo studijas: net jei iš pradžių buvo kilę abejonių, studijos vis labiau įtraukė, ir kiekvieną savaip. Literatūra turi daug galių, bene svarbiausia iš jų: padėti ieškoti prasmės, kelti klausimus apie pačią būtį.
– Kuo, Jūsų nuomone, šiuolaikiniai studentai skiriasi nuo ankstesnių kartų?
– Šiuolaikiniams studentams galbūt išties sunkiau koncentruotis vienai veiklai. Pavyzdžiui, mano studijų metais privalomos literatūros sąrašai buvo daug ilgesni, net ir atsidėjus skaitymui nebuvo įmanoma viską perskaityti. Jeigu dabar tokį patį sąrašą pateikčiau savo studentams, turbūt atrodyčiau jiems kaip iškritusi iš mėnulio. Pačios studijos tapo kitokios: jos ne tik sietinos su sėdėjimui skaitant knygas ir ruošiantis egzaminams, bet ir su įsitraukimu į įvairias kultūrines veiklas. Ne paslaptis, kad nemažai studentų dirba ir tai taip pat turi įtakos studijų organizavimui.
– Esate minėjusi, kad Bažnyčioje giedate psalmes, yra tekę sugiedoti netgi Romoje. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie šią patirtį?
– Puikų balsą turėjo mano močiutė, ji ilgus metus giedojo Alksnėnų bažnyčios chore, tad, kai pakvietė į chorą mane, tuoj sutikau. Bet tikrai negalvojau, kad galėsiu kada nors giedoti psalmes. Kartą Velyknaktį choro vadovė Rita Jakevičienė paprašė pagelbėti, pabandžiau ir nuo tol tebegiedu. Nejaučiu baimės, įtampos, melodija ateina tarsi pati savaime. Džiaugiuosi tokia galimybe, todėl drąsiai ėjau giedoti ir Romoje, Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos koplyčioje.
– Ar turite mėgstamą kūrinį, kurį visada malonu giedoti? Koks jis?
– Man labai graži 22 psalmė, kuri prasideda žodžiais „Mane Viešpats gano, man nieko nestinga“. Mėgstu užklysti į Išlaužo klebono Viliaus Sikorsko fonoteką, klausytis profesionaliai bažnyčios choro ir solistų atliekamų giesmių ir mokytis kartu su jais. Kiekvienas liturginis laikotarpis turi vis kitokių giesmių repertuarą, tad tenka prisiminti, pasimokyti. Man gražios per kartų kartas nugludintos lietuvių giesmės, kurtos Antano Strazdo, Antano Baranausko, Maironio ir kitų poetų, tačiau tikrai nepeikiu ir naujųjų. Viena, šiuo metu mane sužavėjusių ir lydinčių: 2025 metų jubiliejaus himnas „Vilties piligrimai“, kuris ypatingai suskambėjo Žemaičių Kalvarijoje. Buvo iškilu, kai šią giesmę giedant ilgu bažnyčios taku prie altoriaus žengė Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius su savo kunigais.
– Papasakokite plačiau apie savo vokalo studijas – kaip ir kodėl jas pasirinkote?
– Vilkaviškio muzikos mokykla suteikia unikalią galimybę mokytis ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Man tai tikros atgaivos metas, bendrai repeticijai renkamės kartą per savaitę, joms vadovauja profesionali ir muzikai atsidavusi mokytoja Rita Štrimaitienė. Tada supranti, kiek reikia repeticijų, lavinimosi, kad muzikos kūrinys išties suskambėtų.
– Kaip pavyksta suderinti dėstytojos darbą bei mokslinę veiklą Kaune su vokalo studijomis, po kitomis veiklomis Vilkaviškyje?
– Vilkaviškis yra mano gimtasis miestas, čia mano šaknys. Po studijų buvau pasilikusi dirbti Vilniuje, paskui kėliausi gyventi į Kauną, bet tiek Vilniuje, tiek Kaune ieškojau ne miesto šurmulio, o ramių, susikaupimui tinkamų vietų. Kai apsigyvenau Kaune Žeimenos gatvės gale, pro langą dar girdėjosi lakštingalos. Prieš porą metų prasidėjo naujų namų statybos, užstatė plačiai atsiveriantį horizontą. Tad tarsi savaime suprantama, kad pradėjau važinėti į darbą Kaune ir atgal. Manau, norint viską galima suderinti. Judėjimas iš vienos vietos į kitą netgi galbūt turi nemažų privalumų, nes leidžia aprėpti daugiau patirčių.
– Kaip atsipalaiduojate po darbų bei įvairių veiklų? Kokie Jūsų laisvalaikio pomėgiai?
– Mėgstu atrasti ką nors nauja. Šįmet antri metai pasisodinau jurginų ir tiesiog žaviuosiu jų ilgu žydėjimu. Mane stebina jurginų žiedų įvairovė, spalvos, žiedų subtilumas, grožiuosi iš įvairių žiedų surinkta puokšte. O anksčiau jų tarsi nepastebėdavau.
– Jei galėtumėte vieną dieną visiškai pasinerti į kūrybą, ką rinktumėtės: muziką, literatūrą ar dar kitą sritį?
– Turbūt rinkčiausi įvairovę: man reikia ir literatūros, ir muzikos, ir norisi akis paganyti tame, kas gražu. Kartais reikia tiesiog suleisti rankas į žemę, kad ją išpurentum ir paruoštus vietą kokiam augalui. Kartais reikia tiesiog stabtelėti, nutilti ir džiaugtis naujai dovanota diena, naujais susitikimais su žmonėmis, sugerti jų šypsenas ir pačiai jomis dalintis. Net daina geriausiai suskamba nuo šypsenos.
