Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Vinco pasikalbėjimai su Jonu apie Šilavotą ir kunigą A. Radušį iš Oranų kaimo

Vinco pasikalbėjimai su Jonu apie Šilavotą ir kunigą A. Radušį iš Oranų kaimo

– Godotinas broli Jonai!  Ar pastebėjai, kiek tavo vardo aikštėje vakarais gražaus jaunimo susirenka, sėdi prie tavo kojų ir klausosi iš jų kuprinių sklindančios muzikos. Kodėl jaunimas nedainuoja, kaip kad mudu jaunystėje?

– Matai, Vinculi, dainai reikia erdvės, upės vingio, pievų kvapo, o čiagi akmuo. O groja tai iš naujoviškų fonografų. Aš dar prieš pat Pirmąjį karą bene pirmasis įsigijau tą stebuklą, fonografą, kurio pagalba liaudies dainas užrašiau. Pirmasis tai pradėjo etnografas E. Volteris. Jo užrašytos per dūdelę ant specialaus volelio dainos buvo saugomos Berlyno fonografų archyve.

– Teko girdėti, kad tu savo fonografu užrašinėjai liaudies dainas Šilavote, pas bičiulį, buvusį bendramokslį kunigą Antaną Radušį.

– Tenka patikslinti: ten, pas Šilavoto kleboną, dainas įrašinėjo Peterburgo universiteto profesorius Eduardas Volteris. Aš tik jį su Antanu supažindinau. E. Volteris 1909 metais Šilavote įrašė Marijonos Leonaitės ir Agotos Ruseckaitės, beje, poetės Aldonos Ruseckaitės tetulės, balsus. Viename volelyje kai kas būk mano balsą išgirdo. Įraše girdėti ,,Dainavo Šilavoto dainininkės dvidešimt antrą birželio, 1909 metuose. Bravo bravo bravo.“ Tik tas žvalus balsas ten kunigo Antano Radušio. Dėkoju tautosakos tyrėjui K. Aleksynui, kuris 2010 metais ,,Tautosakos darbuose“ tai patikslino. Aš dainas pas  kunigą M. Gustaitį jo dvare prie Garliavos įrašinėjau. O E. Volteris įrašinėjo Merkinėje, Subartonyse, Perlojoje, Valkininkuose. Šis profesorius daug liaudies kūrybos, eksponatų gavęs ir iš Vilkaviškio apskrities. Čia jau jam talkino knygnešys Juozas Rimša.

– Bet papasakok man plačiau apie tą savo bičiulį, moksladraugį, kunigą Antaną Radušį!

– Įspūdinga asmenybė, iškilus kunigas, tautinio Atgimimo veikėjas, knygnešys, Šilavoto bažnyčios statytojas, širdies ir jausmo žmogus. Gižų seniūnijoje, Oranų kaime, dar tebestovi Radušynės pastatai. Garsi Radušių giminė. Kazys Radušis – garsus smetoninių laikų politikas, žemės banko valdytojas, vienas iš verslininko Jono Vailokaičio bendražygių, Maisto ir Cukraus akcinių bendrovių steigėjų, 1919 m. Kauno Šaulių organizatorius, daug rašė ekonominiais klausimais.

Juozas Radušis – teisininkas, nuo 1921 m. dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Maskvoje, Užsienio reikalų ministerijos generalinis konsulas. Mirė Sibiro tremtyje. Radušynėje lankėsi ir prezidentas A. Smetona. Mat K. Radušio dukra ištekėjo už Krašto apsaugos ministro brigados generolo K.Musteikio.

Į Šilavotą kunigas A. Radušis  atkeltas 1895 metais, čia rado tik kuklią, 1806 m. statytą koplytėlę. Savo kunigystės kelią jis pradėjo Punske, po to – Alvitas, Ūdrijos parapija. Čia surinko ir užrašė daug tautosakos, platino lietuvišką spaudą. Dėl to teko palikti Ūdriją, kur paliko jo statyta akmeninė kapinių tvora, o aplink šventorių pasodinti medžiai dar ir dabar žaliuoja.

Atvykę į Šilavotą, ūkiškai apdairus suvalkietis sumetė, kad reikia statyti plytinę. Į bažnyčios statybos darbus įtraukęs ir  parapijiečius. Prie klebonijos iškasa 40 metrų šulinį, taip statybas aprūpindamas vandeniu. Smėlėtas kalvas apsodina pušimis ir maumedžiais.

Neogotikinė Šilavoto bažnyčia sumūryta iš čia pat išdegtų 800000 plytų išties įspūdinga. Man džiugu, kad Šilavoto apylinkėse jis surinko 200 dainų, o 26 E. Volteris įrašė fonografu.

Aktyvus lietuvybės puoselėtojas kunigas A. Radušis 1905 m. gruodžio 4-5 dienomis dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime.

– Kur palaidotas šis Lietuvos šviesuolis?

– Senose Šilavoto kapinėse, ten, kur stovėjo senoji koplytėlė. Paminkle prie kapo vaizduojama po kryžiumi suklupusi Švenčiausioji Mergelė Marija, ant kelių laikanti mirusio Jėzaus Kristaus kūną. Minint Šilavoto bažnyčios 110 metų jubiliejų, kunigo kapas papuoštas gražiu granitinius antkapiu.

– Ne veltui sakoma, kad Suvalkijos žemė subrandina  ne tik gerą derlių. Joje užaugo daug Lietuvai nusipelniusių žmonių. Nuo senų laikų čia gyveno stiprūs ūkininkai, kurie turėjo galimybių išleisti savo vaikus į mokslus. Todėl nieko nestebina šio krašto poetų, dvasininkų, politikų gausa.

Literatūra:

Prienų kraštotyros muziejaus fondai.

Jonas Mikučiauskas , Ilgas kelias į pripažinimą , Prienai, 2018.

            Nuotraukose: kunigas A. Radušis, Šilavoto bažnyčia, kunigo A. Radušio kapas Šilavoto kapinėse.

Šilavoto bažnyčia. Kunigas A. Radušis. Kunigo A. Radušio kapas Šilavoto kapinėse. lightbox flickr galleryby VisualLightBox.com v6.1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite