J. – Guodotinas broli, Vincai! Laikau rankose seną fotografiją, kurios originalas saugomas Motiejaus Čepo anūkės Danutės Andriušytės Butrimienės šeimos archyve. Ten visus atpažinau: Joną Jablonskį, Gabrielių Landsbergį, Juozą Tumą. Papasakok man, ką pameni apie Motiejų Čepą, berods, varpininkas, su Jonu Jablonskiu giminiavosi.
V. – Tu, Joneli, Motiejaus nebuvai sutikęs. Ir man teko švakai (mažai) su juo bendrauti. Vedęs Mariją Jablonskytę, išvyko į Sibirą, kur tęsė teisininko praktiką. Draugavo su suvalkiečiais Jonu Jablonskiu, Motiejumi Lozoraičiu, Pranu Mašiotu. Ir mane Vladislavove (dabar Kudirkos Naumiestis) lankė. Tik paklausyk, ką jis apie mane parašė su atsiminimų knygoje ,,Molio Motiejaus užrašai“: ,,…Mieste aplankiau praktikuojantį daktarą Kazį Grinių, buvusį mano Maskvos universiteto kolegą, su kuriuo ir su marijampoliečiu Stasiu Matulaičiu kurį laiką trise gyvenome (…). Grinius nuvedė mane pas Kudirką. Čia pamačiau ypatingą ceremonialą. Tuomet Kudirkai padaryti vizitą reikėjo išgauti audienciją. Štai kokią! Koridoriuje Grinius pirštais pabarškino į duris. Durys užrakintos. Grinius, palikęs mane prie tų durų, lipa laiptais į antrą aukštą. Ten gyvena Kudirkos globėja. Ji duoda raktą. Tuo raktu Grinius atrakino anas duris. Visos tos ceremonijos tam, kad Kudirkos neužkluptų policija berašant ar beskaitant, kas draudžiama. Kol vaikštinėjama į antrą aukštą dėl rakto, Kudirka suskumba, kas įtariama, paslėpt. Nors ne vieną kartą policija darė kratas, slėptuvės iki šiol nerado. Kai ateina pas Kudirką savas žmogus, tas beldžia į duris savaip, sutartu būdu. Mudu įžengiam. Kambaryje guli lovoj vienmarškinis. Prie lovos – staliukas. Ant stalo – rašalas, kotelis su plunksna ir popieriai. Kudirka buvo silpnas. Grinius pasakęs, kad kelionei į užsienius ir sveikatai ten, kurorte, taisyt surinkęs nemažai pinigų ir draugų, bet dar nepakanka. Susipratau ir padėjau ant staliuko šimtinį banknotą. Kudirka pasakė: ,,Važiuoji, važiuok! Lietuvos neužmiršk!“
J. – Kiek žinau, jis Sibire išdirbo 25 metus. Vadovavo Čitos lietuvių rateliui, 1917 m. buvo Čitos lietuvių atstovas lietuvių Seime Petrapilyje. 1918–1923 m. Užbaikalės lietuvių komiteto tremtiniams tėvynėn grąžinti pirmininkas. Grįžęs į Lietuvą nuo 1923 m. dirbo Vyriausiojo tribunolo teisėju, parengė Civilinio proceso įstatymą. Apdovanotas aukščiausiais Lietuvos valstybės apdovanojimais. Tai, kad paliko užrašų iš savo gyvenimo, daugiau žinome apie lietuvišką veiklą carinės okupacijos metais. Gyveno Motiejus beveik šimtą metų (1866–1962 m.)
V. – Motiejus dažnai lankėsi Suvalkijoje, Jablonskynėje, pas Antaną Krikščiukaitį. Šį lankant įvyko kuriozinis nuotykis. Pas Antaną, Būgnų kaime, surengėme varpininkų susitikimą. Tai Čepas pavėlavo net dvi savaites.
J. – Negi jis toks užuomarša?
V. – Pavėlavo, nes pas mus, Užnemunėje, buvo kitoks kalendorius nei Šiaurės Lietuvoje. Rusijoje galiojo Cezario, o Užnemunėje Grigaliaus kalendorius. Vadinasi, jis tiltu iš Kauno riedėjęs 12 dienų.
J. – Motiejus, atvykęs studijuoti į Maskvą, surado vien užnemuniečius. Tik tuomet sužinojo, kad caro valdžia, siekdama lietuvius atitraukti nuo lenkų ir pasukti prie rusų valdžios, siekė, kad šie važiuotų ne į Varšuvą, o Maskvon. Nepyk, Vincai, gerbei lenkus, jų paneles merginai, jeigu ne mano ,,Aušra“ kažin ar lietuviu būtum pastojęs.
V. – Tiesa, Joneli. Išties Maskvos universitete buvo valdžios įsteigta 10 metinių stipendijų, kiekviena po 350 rublių pragyvenimui ir po 100 rublių kelionei. Todėl ir Motiejus, stojęs į Maskvos universitetą, ten surado gal dvi dešimtis užnemuniečių.
J. – Betgi grįžkime prie tos mano jau minavotos fotografijos. Ar ne tada jūs įsiamžinote, kai svečiavaisi pas J. Jablonskį. Jis surengė dukrelės krikštynas, V. Kudirka – krikštatėvis, G. Petkevičaitė-Bitė – krikštamotė, o krikštijo J. Tumas-Vaižgantas.
V. – Nuostabi mergina išaugos ta Jablonskių Onelė, ištekėjo už Vytauto Landsbergio, architekto. Jų sūnus Vytautas tapo pirmuoju atkurtos Lietuvos nepriklausomybės šaukliu.
J. – Daug prisiminimų sukėlė Motiejus, graži ta mūsų praeitis, kad tik išliktų jos dvasia.
Nuotraukoje – būrelis bendraminčių, varpininkų suvažiavimo dalyvių, Jono ir Konstancijos Jablonskių namuose Mintaujoje (Jelgavoje). Oficialiai buvo ,,švenčiamos“ Onutės Jablonskytės, būsimosios prof. Vytauto Landsbergio mamytės, krikštynos. Motiejus Čepas sėdi ant žemės priekyje. Antroje eilėje: (iš kairės) Motiejus Lozoraitis ir Gabrielius Landsbergis-Žemklanis. Trečioje eilėje (iš kairės): Jonas Jablonskis, Juozas Tumas-Vaižgantas, jau sergantis Vincas Kudirka. 1894 metai.