Šį kartą dr. Vincas Kudirka „kalbasi“ su buvusiu kraštiečiu Algirdu Margeriu, knygos ,,150 dienų Tarybų Lietuvoje“ autoriumi.
– Drauge Algirdai! O gal Pone Algirdai! Nežinau, kaip į tave kreiptis. Skelbiesi lietuviu, rašytoju, kovotoju už liaudies laimę. Atkutai ten, Amerikoje, gražiu Margerio vardu įsivardinai. Bet esi tik šeštokiukas iš Sarmačinų kaimo. Sakai, prieš caro valdžią su brauningu ėjai. O ką laimėjai? Pasipustei padus ir į Ameriką išmovei. O man su caro valdžia teko lietuvišku žodžiu lietuvybę ginti, studentu Varšuvoje būdamas dar 1888 metais sukūriau Lietuvos viziją. Stojosi Lietuva 1918 metais, atgimė 1990, o tu padėjai okupantui iš Amerikos (???) girti Tarybų Lietuvą.
– Nesikarščiuok, Vinculi! Mylėjau aš Lietuvą, troškau žmoneliams gero. O siekti to mane paskatino tavo kaimynas Juozas Rimša iš Dumčių kaimo. Kai mano tėvas pasigyrė, kad gerai lietuviškai skaitau „jis davė man skaityti kaip tik tokią knygelę, kuri buvo labai stipri prieš carą, jo suktus biurokratus ir visokius žmonių vergėjus bei išnaudotojus“. Tad nepyk, Vinculi, pats savo raštais mane ir lietuviu, ir revoliucionieriumi padarei. Ir mano jauno širdis ,,trokšta vienu mastu nukirsti, iškloti, tartum dalgiu piktžoles, visas skriaudas, daromas darbo žmonėms, daromas vargdieniams. Ir galvoju, ir tikiu, jog šiandien revoliucija, o rytoj – rojus žemėje..!“ (A. Margeris ,,150 dienų Tarybų Lietuvoje“, p. 16)
– Skirtingai mudu rojų suprantame. Bet aš deklamavau: ,,Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“. Tad gerbiu tavo nuomonę, nors su ja nesutinku.
– Matai, Vincai, tu nesulaukei 1905 metų! O mes tada Vilkaviškyje su Juozu Rimša, Vincu Mickevičiumi nutarėme eiti po dvarus ir išvesti kumečius į streiką. Į parinktųjų tarpą patenku ir aš, pasiskirstome ruožus, kur eisime. Kartu laukiame ir brauningų, kurie nutrūko kelyje iš prūsų. Mano ruožą supo Vilkaviškis, Lankeliškiai, Karakrėslis, Gražiškiai, Vištytis, pūsų siena, Virbalis ir Alvitas. Ir einu pas kumečius, kurie rugius kerta. Pasakau karštą kalbą, žmoneliai savo sopulius išsakė. Užuiti kumečiai parodė savo galybę, tikėdami, kad prašvis laisvė ir diena be ponų.
Štai ko aš, Vinculi, troškau. Nelaikyk abydos (nuoskaudos). Ir į Ameriką aš nuo caro keršto bėgau, Lietuvos ilgėjaus.
– Gerai jau, gerai! Bet ar buvome mes susitikę?
– Buvome, Vinculi, buvome. Kai aš 1960 metais atskridau į Lietuvą, visų pirma tavo kapelį aplankiau. „Stoviu, žiūriu, ir pasirodo prieš mano akis vaizdas, matytas prieš 62 metus, kada vaikščiojau su tėvu Paežerių kapinėse. Mudu ėjome nuo senelio kapo, netoliese sėdėjo žmogus. Jo akys susmigo į mane, ne į mano tėvą. Jos pagavo mane ir laikė nepalaidota numirėlio visiškai išsekusioje, baisiai kaulėtose rankose. Aš krūptelėjau ir spaudžiau tėvo ranką. „Nebijok, vaikeli. Čia daktaras Kudirka, jis sukatomis sunkiai serga,“ – tarė tėvas. O aš žiūrėjau į daktaro vienų kaulų ilgą veidą, tik akyse tematydamas žybčiojančią gyvybės ugnelę. Ir tos akys, ta ugnelė nepaleido manęs. Matyti, jos degė vaiko jaunyste, sveikata ir laime. Jos kalbėjo: ir aš, džiovos baigiamas ligonis, buvau sveikas, linksmas, laimingas… Dabar… Ir nuleido jis galvą į žemę, ir paleido jo akys mane…“ (Ten pat, P. 321)
– Sugraudinai tu mane. Matau, esi geras žmogus, tik patiklus. Atvažiavai Lietuvon, nes tikėjai, kad ,,esi krašte, kur visi pluša, naują gyvenimą vysto, socialistiniame krašte“ (ten pat, P.1). O tave komunistai mulkino, už nosies vedžiojo. Ką gi, papasakok, kaip tas tarybinis rojus išrodė?
– Važiavau nuo tavo kapo į Vilkaviškį. ,,Čia Sūduvos krašto vakarinis kampelis; čia derlingi laukai, čia pilni aruodai. Čia gyvena kapsai, kurie anksčiau pasiekė aukšto kultūrinio lygio nei kiti Lietuvos kampai…“ Štai ir Vilkaviškis. ,,Tai einu per Vilkaujos tiltą ten, kur stovėjo aukšta, didelė Vilkaviškio bažnyčia, kurios bokštai būdavo matomi net iš mano kaimo. Dabar jos vietoje tik medelius, gėles, takus ir suolus tesurandu“.
– Gėlėmis, takais gėriesi. O nepagalvojai, kodėl tavo išgirtoji tarybinė Lietuva katedros atstatyti neleido, o Vilkaviškio vyskupija visą sovietmetį be vyskupo gyvavo?
Lankei buvusios Vilkaviškio gimnazijos pastatą, ten skaitei: ,,Šiame pastate 1919–1924 m. mokėsi įžymioji lietuvių tarybinė poetė Salomėja Nėris“, susigraudinai, ,,kam tokia jauna, tokia gabi, tokia visų mylima turėjo būti nugalėta mirties“ (ten pat, P. 325).
Žaviesi jos jaunystės poezija, ogi ji, kaip ir tu, susižavėjo Stalino saule, net į Maskvą jos važiavo parsivežti. Apmulkinti esate, matote tik tai, ką jums pakiša.
Lankei Vilkaviškio siuvimo fabriką. Direktorius Stasys Puiša gyrėsi, kad ,,visi mūsų darbininkai yra profsąjungos nariai. Be to, mes dar turime didelę komjaunimo organizaciją. Taigi mūsų darbininkai labai pažangūs“. Pripūtė tau miglų į akis tas direktorius. O kad siuvykla įrengta buvusioje kunigų seminarijoje, tik puse lūpos užsiminė.
Ir ką gi dar tame Vilkaviškyje sutikai?
– Vakarop ėjau pas Vilkaviškio miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininką Vytautą Kabacevičių. Randu jį malkas mašina bepjaustantį. Nesistebiu, nes puikiai žinau, kad socialistinėj Lietuvoj ponų nėra: visi dirba, susipažįstame ir einame į jo butą. Čia supažindina mane su savo žmona Danute. Gražus vardas, bet jauna, daili ir labai maloni moteris dar gražesnė. Susėdame ir kalbamės“ (ten pat, P. 327). „Kiek dabar jūsų miestas gyventojų beturi?“ – klausiu pirmininko. „Dabar apie 5000 (1960 m.), bet prieš karą buvo 9000“. – „Ką daugiau turite iš pramonės?“ – „Metalo fabriką, kuriame dirba 200 darbininkų, turime prokombinatą, kuriame gaminami langai, durys, apdirbama medžiaga grindims, luboms. Turime pieninę, lentpjūvę, malūną, statybos valdybą, kurioje dirba 300 žmonių. Netrukus turėsime didelį konservų fabriką“.
O mano laikais jame veikė vos vienos menkas fabrikas – spirito varykla, dar šerių įmonė, vienas kitas amatininkas – tai ir visa pramonė.
Miesto vadovas dar pasigyrė, kad turi kultūros namus, kur atliekami mitingai, skaitomos paskaitas, vyksta koncertai, šokiai. Estradinį orkestrą, chorą, šokių ratelį, dramos kolektyvą, du dūdų orkestrus, vaikų darželį, biblioteką.
– Įdėjai į pirmininko lūpas propagandinę klišę, rašydamas, kad ,,buržuazinėje Lietuvoje labai mažai buvo tesirūpinama Vilkaviškio pramonės augimu, kad čia buvo daugiausia rūpintasi kunigų ,,produkcija“. O ką važiuodamas pro Gižus, kur turėjai giminių, prikūrei?
– Na, teisybę parašiau: ,,Mane labai nustebino gražūs Gižų kultūros namai. Kas galėjo tikėtis tokių kultūros namų, kai Lietuvą valdė buržuaziniai nacionalistai?“
– Parašei lyg iš propagandinės sovietų brošiūros. Tie kultūros namai, kur tau teikės parodyti, buvo KPI studentų pastatyti už „kolchozninkų“ pinigus. Ar tu žinai, kad tik tau leido važinėti laisvai po Lietuvą, nes buvai ,,pažangus lietuvis už jūrų marių kapitalo irštvoje“. Kiti iš Amerikos atvykę su giminėmis tik Vilniuje ,,Gintaro“ viešbutyje galėjo pasimatyti. Ir tai slaptųjų tarnybų stebimi ir priklausomi.
Štai apie mano Paežerius gražiai parašei, iš dūšios. Rašei ,,didelis kaimas su ežeru, mišku, mokykla ir kapinėmis, kur mano tėveliai miega. Mokykla primena man, kaip vieną kartą aštrų pokštą iškirtau ir užtai mokytojas – milžiniško didumo ir stiprumo vyras – kirto man į delną su stora, kieta ,,lineika“. Net ir dabar skausmas nudiegė visą ranką.
Kapinės su gilia senatve kvėpuojančia koplyčia, kurioje ir man teko kas metai pabuvoti per atlaidus. Stiprūs kaimo bernai taip smarkiai ,,viškose“ giedodavo, kad net dulkės nuo lubų krisdavo, o vargonai nuo jų neatsilikdavo. Tai sukeldavo tokią audrą, kad karšti maldininkai pakildavo į dangaus erdvę. Toks stiprus svaigulys bei kliedesys juos suimdavo“ (ten pat, P. 329).
Žinau, kad lankeisi Marijampolėje, žavėjaisi miestu, svečiavaisi Rygiškių Jono gimnazijoje, vadinai ją Jablonskio vidurine mokykla, išgyrei mano seną prietelių Joną, suvalkiečių tarme sukūrusį lietuvišką gramatiką. Jo ,,Lietuvių kalbos gramatika“, išleista Tilžėje 1901 m., kiek žinau, tave išmokė taisyklingai rašyti.
Marijampolėje aplankei Žemaitės kapą, prisiminei susitikimą su ja Amerikoje.
– Taip, Vinculi, dar ir dabar prisimenu jos žodžius, kai ji man patarė rašyti lengvesniu, sklandesniu, plaukiojančiu stiliumi. „Nereikia per daug varžytis, nereikia pastoti kelio savo mintims ir jausmams“, – pasakė ji labai su šilta, gyvai motiniška veido išraiška (ten pat, P. 342).
– Algirdai, dabar mūsų Suvalkiją nori vadinti Sūduva, o man patiko tavo terminas – Kapsija, juk mes, tie, kur nuo Vilkaviškio, Gižų, Pilviškių, esami kapsai.
Skaičiau tavo panegirikus tarybų Lietuvai knygoje ir nepatikėjau, kad toks malonus vyras, geras rašytojas ir gydytojas būtų toks, atleisk, ,,gožlas“ (kvailelis), kad nepastebėjai, kaip tave monijo, vežiojo po pavyzdinius ūkius, mokyklas, parinko su kuo kalbėtis, vaišino, girdė. Pameni, ką rašei apie ,,Šešupės“, Černiachovskio“ kolūkius Kapsuko rajone?
Citavai kolūkio pirmininko R. Adomavičiaus žodžius ir neaplankei tų kolūkių, kur žmoneliai vargo, purvą braidė, dirbo už ašaras. O tu? ,,Nors mes pas jus neseniai, bet tai, ką jau spėjome pamatyti, rodo, jog Lietuva padarė tokią didelę pažangą, kokios dar nėra regėjęs pasaulis“… O kur tu matei plevėsuojant trispalvę, tautos iki karo pastatytus paminklus? Net ir mano ,,Tautiška giesmė“ užginta.
– Betgi tavo klėtelėje S. Ankevičius išsaugojo tavo smuiką ir net sugrojo melodiją.
– Paikas tu vaikas! S. Ankevičius 15 metų išvargo Sibiro tremtyje, apie tai tu nutylėjai. O kad šis drąsus žmogus išdrįsdavo tamsioje klėtelės kertelėje pačirpinti, tai tik kito paežeriečio A. Petriko dėka. Nors jis irgi vadinamasis ,,pažangus lietuvis“, bet mano raštus Amerikoje išleido ir klėtelė tik jo dėka muziejumi tapo. Nenorėjo to meto partinė valdžia pyktis su tais Amerikos ,,pažangiečiais“.
– Nesipykim, Vinculi. Matau, tavo tiesa, Lietuva laisva, graži ir klestinti. Duok jai žydėti visomis spalvomis.