Būna, kad tikrasis žmogaus gyvenimo kelias atsiveria ne iš karto, o tuomet, kai viskas, rodos, sudėliota „į savo vietas“, kai nusistovėjusi kasdienybė, rodos, nežada pateikti didesnių staigmenų. Bet vienas kitas pokytis, ir viskas pasisuka visiškai kita vaga, o po kurio laiko ateina ir suvokimas, jog būtent tai ir yra didžioji likimo dovana.
Virginija ARMANAVIČIENĖ, Gižų (Vilkaviškio raj.) K. Baršausko mokyklos–daugiafunkcio centro dailės mokytoja ekspertė, technologijų mokytoja metodininkė, mokytoja-švietėja, ugdymo priemonių (taip pat – ir skaitmeninių) vertintoja, visuomenėje žinoma kaip aktyvi ir iniciatyvi fotomenininkė, popieriaus karpinių meistrė, „Meno ir edukacijos centro“ vadovė, subūrusi popieriaus karpytojų grupę „Sėjinis“, žino, kad visos jos veiklos – jos tikrasis pašaukimas, didžioji gyvenimo saviraiška.
Žemaitė, veikianti Suvalkijoje
Virginija – žemaitė, kilusi iš Klaipėdos rajono. Vaikystėje ji mato save padaužą mergiūkštę, siautėjančią su kitais kaimo vaikais: po visus medžius išsikarstyta, visos balos ištaškytos, neklaužadas kaimyno šuo užkabinėdavo, žąsų pulkas lydėdavo…
Mokėsi ji tuometinėje Klaipėdos 12-ojoje vidurinėje mokykloje. Prisimena save visada sėdinčią pirmame suole, judrią, temperamentingą, netgi pašėlusią, tačiau labai atsakingą. Labai patiko ir sekėsi humanitariniai dalykai. Ypač kalbos sekėsi, o lietuvių kalbos pamokose itin sekėsi rašyti, raiškiai skaityti eiles. Svajojo būti aktore, diktore, vėliau – studijuoti vokiečių kalbą. Nuo pat vaikystės buvo gyvas ir polinkis menui, ypač dailei: mokykloje netgi visus sąsiuvinius pripiešdavo…
Po vidurinės baigimo vakarykštė mokinukė nuvyko į Vilniaus pedagoginį institutą – studijuos vokiečių kalbą, tačiau paskutinę sekundę kone spontaniškai pasuko dokumentų paduoti kitoms studijoms – geografijos ir kūno kultūros. Pasirodo, nieko atsitiktinio gyvenime nebūna, o spontaniškais sprendimais neretai kalba pati lemtis. Virginija, studijuodama geografiją, čia sutiko savo gyvenimo žmogų Vytautą Armanavičių, kilusį iš Gražiškių (Vilkaviškio raj.). Penktame kurse pora susituokė ir baigę mokslus kaip jauni specialistai pagal paskyrimą atvyko mokytojauti į Gižų tuomet vidurinę mokyklą.
Nuo geografijos į… dailę
Gižai Armanavičiams, ką tik baigusiems studijas, atrodė kaip „laikina stotelė“, tačiau nepajuto, kaip čia prabėgo jau 40 metų. Čia jie skleidėsi kaip talentingi pedagogai, čia jie sulaukė, užaugino ir išleido į savarankišką gyvenimą dvi dukras: Laurą ir Jurgą, čia senelių aplankyti atvyksta jau ir keturi anūkai.
Virginija savo, kaip pedagogės, gyvenimą drąsiai galėtų dalinti į du etapus: pirmasis, susijęs su geografija, ir antrasis, susijęs su…daile.
„Dega“ pati ir kitus moka „uždegti“
Į dailę, kaip sako pati Virginija, ji pasinėrė fatališkai, Gižų mokyklos direktoriui pasiūlius dėstyti dailę ir technologijas. Šį pasiūlymą mokytoja priėmė kaip iššūkį… tobulėti, mat ji negali dirbti paviršutiniškai. „Jei negaliu gerai, išvis nedarau“, – sako Virginija. Mokytoja neakivaizdžiai baigė dailę, iki šiol Gižų mokykloje dėsto dailę ir technologijas, o jos parengti mokiniai ilgą laiką skynė laurus net tarptautiniu mastu, rinkosi dailės studijas taikomosios dailės mokyklose, kolegijose, VDA, VVPI, ŠPU, mat ši mokytoja moka vaiką atrasti, įkvėpti, uždegti!
Noras nesustoti ties tuo, kas pasiekta, lėmė įvairialypę Virginijos veiklą. Ji, dailės mokytoja ekspertė ir technologijų mokytoja metodininkė, yra Lietuvos mokinių dailės olimpiadų organizavimo tarybos narė, Lietuvos dailės ugdytojų draugijos tarybos narė, dailės ugdymo priemonių vertintoja, meno edukacinių projektų autorė, kuratorė, lektorė, konferencijų, atvirų meistriškumo pamokų ir seminarų autorė, pranešėja, parodų, plenerų iniciatorė, dalyvė.
Virginija taip pat yra sukaupusi gan didelę profesionalaus meno parodų rajone organizavimo ir kuravimo patirtį (rengia, kuruoja ir pristato autorines bei kolektyvines grafikos, fotografijos, popieriaus karpinių, vaikų kūrybos, tapybos parodas ne tik rajone, bet ir regione, kituose šalies miestuose), ji rengia meno edukacijos projektus, kiekvieną vasarą organizuoja kūrybines stovyklas vaikams ir jaunimui, kasmet, bendradarbiaudama su „Meno aviliu“, koordinuoja kino projektą moksleiviams „Kinas mano mokykloje“, aktyviai dalyvauja kultūros savaitėje „Menų dūzgės“, dalinasi patirtimi tarptautinėse ir respublikinėse konferencijose.
Popieriaus ažūro meistrė
Virginija jau plačiai žinoma kaip karpinių iš popieriaus meistrė. Jos karpinių yra jau ir Lietuvos nacionalinio muziejaus, Zyplių dvaro ir Paežerių muziejaus fonduose bei privačiose kolekcijose šalyje ir JAV.
Kūrėjos popieriaus karpinių stilistika ir tematika itin plati, nors jai, kaip didžiajai etnokultūros apologetei, labai svarbus etnokultūros pažinimas, tad karpiniuose dominuoja būtent tautos mitologijos, meno ženklai (jos kūryboje ypač mėgstamos įvairiausios Pasaulio medžio variacijos), o augmenijos ir gyvūnijos motyvai alsuoja tradicine tautodailės stilistika. Lengvas, tačiau be galo meniškas Virginijos popieriaus ažūras abejingų nepalieka, kūrėja yra pelniusi daug įvairių apdovanojimų, nominacijų, netgi II vietą popieriaus karpinių srityje regioniniame „Aukso vainikas 2016“ ture. Vilkaviškio rajono „Santakos“ laikraštis Virginijai 2001 m. įteikė nominaciją „Metų įkvėpimas“, o 2017 m. – „Tautinis ažūras“.
O visi šie įstabūs karpiniai, kaip sako Virginija, prasidėjo nuo atvirukų: mokydama simetrijos, veidrodinio atspindžio, tada pamąstė – o kaip visa tai atrodytų karpinyje? Pamąstymas netrukus ėmė virsti tikrove: jos paskatinti mokiniai ėmė komponuoti, karpyti, mokytoja į konkursus išsiųsdavo jų karpinių. Taip pat ir pati su vaikais ėmė karpyti…
Menas Virginiją pagavo ir įsuko ir kaip pedagogę, ir kaip kūrėją. Vaikystės pomėgiai – piešti, tapyti, karpyti – atgijo su tokia jėga, kuri, rodos, nušlavė viską, kas buvo iki tol. Tiesa, šalia karpymo garbingą vietą Virginijos kūryboje užima ir fotografija. Kūrėja surengusi 5 personalines fotografijos parodas Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Vilkaviškio r. Paežerių dvare.
„Sėjinio“ įkūrėja ir vadovė
Šios talentingos mokytojos vardas neatsiejamas nuo jos suburtos Vilkaviškio rajono popieriaus karpinių meistrus jungiančios, regiono tautodailę įvairiuose renginiuose reprezentuojančios kūrybinės grupės „Sėjinis“.
„Sėjinio“ pradžia – 1988 m. Nuo to laiko surengta daugiau kaip 50 parodų įvairiuose šalies miestuose ir miesteliuose: Alytuje, Griškabūdyje, Kaišiadoryse, Kaune, Kybartuose, Lazdijuose, Marijampolėje, Šakiuose, Vilkaviškyje, Vilniuje, Virbalyje, Seinuose (Lenkija), dalyvauta įvairiuose renginiuose: „Menų dūzgėse“, kupolinėse, jomarkuose, seminaruose, konferencijose, simpoziumuose. „Sėjinis“ pelnytai didžiuojasi jau tradicine tapusia birželio paroda Marijampolės kultūros centre, tarptautinėmis parodomis „Karpinių kalėdos“ Vilniuje, „Popieriaus karpiniai. Tradicija ir šiuolaikiškumas“ Molodečne (Baltarusija), „Tradiciniai karpiniai interjere“ Punske (Lenkija), „Tautinis kostiumas popieriaus karpiniuose“ Lietuvos Seimo rūmuose, grupės narių pasiekimais, apdovanojimais.
Grupės pavadinimas „Sėjinis“ simbolizuoja ne tik ankstesniais laikais vartotą birželio mėnesio vardą ar pavasarinę sėją, bet ir popieriaus karpymo meno sėją, keliaujančią iš Gižų po Lietuvą, po užsienio šalis, mat Virginija „Sėjinyje“ daugiausiai virtualiai mokytojauja. Užaugę Virginijos mokiniai, išsibarstę po kitus miestus ir šalis, su mokytoja ryšių nenutraukė, taigi jie karpo po visą pasaulį, o „Sėjinis“, atsiradęs kone per socialinį tinklą FB, dabar jungia per 20 karpymo meistrų.
* * *
Iš kur viename žmoguje tiek daug? Virginija, ko gero, neatsakytų, net nesusimąstytų apie tai. Viena aišku: kai gebi savyje atrasti ugnį, ji labai natūraliai ir kitą šildo bei „uždega“…
Pati geriausia Auklėtoja ir Mokitoja,super
Gražiai parašyta,nuostabus žmogus,Mokytoja iš didžiosios raidės,jos palaikymas,paskatinimas ir pamokymai lydi mane visą gyvenimą.
Nuostabūs darbai,džiuginantys ir akį ir sielą,žaviuosi jūsų kūrybinga ,energinga asmenybe.Linkiu dar daug puikių kūrybinių sumanymų !
Nuostabi,miela Mokytoja, jos deka daug ismokau pamoku metu.Begalo siltas mielas zmogutis. Didziausios sekmes linkiu Jums.
Šaunuolė mokytoja! Apie ją dar daugiau gražių žodžių galima pasakyti.
Labai grazus straipsnis.Tai dar vienas ivertinimas Jusu graziu darbu.Didziuojuosi,kad Jus, mano ir mano vaiku Mokytoja.
Nuoširdžiai sakau, kaip šilta ir gera buvo skaityti.. ir kaip aš didžiuojuosi, kad buvau Jūsų auklėtinė…