Daugeliui iš Suvalkijos kilusių fotografų Vytautas ŽUKAUSKAS (1940–2016) buvo mokytojas ir draugas. Jis buvo rajoninio laikraščio ,,Naujasis kelias“ (dab. ,,Suvalkietis”) fotografas, TV Suvalkijos regiono ilgametis teležurnalistas, ,,Sūduvos” fotoklubo pirmininkas, daug nuveikė, kad tuometinio Kapsuko (Marijampolės) kultūrinis gyvenimas, per karą sunaikinta fotografų bendruomenė tolydžio būtų atkuriama, renkamas ir saugomas fotografijų paveldas, puoselėjamos bendruomeniškumo tradicijos.
Daugiau nei keturis dešimtmečius jis šio regiono metraštį kūrė fotografuodamas laikraščiui, fotoparodoms, o vėliau – filmuodamas ir kurdamas tekstus telesiužetams LTV.
Mane jis paskatino rinktis žurnalistiką, fotografiją, už tai aš jam dėkingas. Kaip pedagogas, iš kitų sovietmečio profesionalių vidurinės mokytojų jis išsiskyrė tuo, kad kiekviname jaunuolyje jis sugebėdavo pastebėti jo gabumus, polinkius ir tarsi pakylėdamas ragino lavinti savo polinkius, kūrybiškumą, siekti trokštamo tikslo.
Į žurnalistiką ir fotografiją, duodamas pradžiamokslį ir patarimus, palydėjo Algį Palionį, ilgametį ,,Eltos” fotokorespondentą, savaitraščio ,,Monitorius” redaktorių, mane, šių eilučių autorių (,,Komjaunimo tiesa”, ,,Vakarinės naujienos”, ,,Vyzdys”), fotografus Zenoną Nekrošių (,,Atgimimas”, ,,Lithuania in the world”), Romą Vilčinską (,,Naujasis kelias”), Bronių Krakauską. O chirurgui G. Olekai, geologui E. Butėnui ir daugeliui kitų fotobūrelyje ir klube pamėgta fotografija išliko rimtu hobiu visam gyvenimui.
V. Žukauskas gimė 1940 m. Lazdijuose, tačiau karo ir pokario neramumų bei pavojų atblokštas vaikystę, jaunystę ir brandos metus praleido Marijampolėje, mieste prie Šešupės. Čia mokėsi Rygiškių Jono gimnazijoje, vėliau studijavo Vilniaus universitete, įgijo žurnalisto diplomą. Palaidotas Marijampolės naujosiose kapinėse.
Niekuo nebuvo ypatinga Marijampolė. Jeigu vertintume carinės imperijos ar kitais geokriterijais, Marijampolė (Kapsukas) buvo provincijos miestas prie kelio iš Peterburgo į Varšuvą su viena pagrindine gatve, kuri cariniais metais ir vadinosi Varšavskaja. Vėliau buvo pavadinta didžiojo kunigaikščio Vytauto, pervardinta vaduotojo generolo I. Černiachovskio vardu, vėl Vytauto… Vardai, viršininkai, pastatai keitėsi, daug unikalių miesto pastatų buvo sugriauta ne tik per karą, bet ir sovietmečiu, Atgimimo laikais. Atstatyta naujais tipiniais ,,maximų” kubais, sunaikinant paveldą, miesto charakteringumą. Tačiau viena išliko nepakitę: miestas tebėra prie didžiojo tranzitinio kelio – „Via Baltic“, kuris maitina ne tik automobilių prekeivius ir kontrabandininkus, bet ir greitai atneša pažangias naujoves.
V. Žukauskas sakydavo, kad dauguma jo herojų buvo verti pagarbos, nes išties gerai ir sąžiningai dirbo, buvo dori žmonės. Per savo žurnalistinę praktiką jam beveik neteko fotografuoti vadinamųjų nusikalstamo pasaulio autoritetų, mafijozų. To laikotarpio laikraščius imta spausdinti rotaciniu būdu ir dėl to suprastėjo spaudos kokybė: būdavo gaila ir gėda prieš herojus, kad šie savęs negalėdavo laikraštyje atpažinti. Apie operatyvumą nė kalbos negalėjo būti. Klišes veždavo gaminti į Kauną, taigi užtrukdavo savaitę…
Laikraštis ,,Naujasis kelias” ir Sūduva fotoklubas
Nuo tų dienų, kai Vytautas Žukauskas, rajoninio laikraščio fotokorespondentas, aktyviai fotografavo, lamdė ir remontavo savo ne pirmos jaunystės fotokameras, jau praėjo daug metų… Išaugo nauja karta, atėjo naujas amžius… Į „chruščiovinį“, „brežnevinį“ laiką jau galime pažvelgti iš šiokio tokio atstumo. Galime iš nuotolio pažvelgti ir į ano meto fotografijas.
Fotokorespondento darbas buvo gana monotoniškas, įspaustas į siaurus bukinančios propagandos rėmus. Kaip diena nuo nakties skiriasi to laiko ir šiandienio fotokorespondento darbas. Tuomet reikėjo nufotografuoti pirmūną vienai laikraščio skilčiai.
Kokioje aplinkoje dirbo ano meto laikraščio korespondentai? Man teko tik epizodiškai tai patirti, kai, būdamas vos devyniolikos metų, VU studentas, žurnalistinę praktiką atlikau „Naujojo kelio“ (dab. „Suvalkietis“) redakcijoje. Mėlynanosis atsakingasis sekretorius jau po pietų būdavo girtas. Redaktorius, išmintingasis Bronius Daktariūnas, perrašinėjo kiekvieno korespondento straipsnius sakydamas, kad jie turi būti trumpi ir tikslūs, nereikia aprašinėti peizažų. Pvz., mano studento-praktikanto straipsnelius neredaguodavo, spausdindavo tokius, kokie yra, esą pasižiūrėkite, kokius „studentus-specialistus“ siunčia…
Tais laikais korespondentas buvo partijos pasiųstas kokybės kontrolierius, tikrinantis ir aprašinėjantis, fotografuojantis, kaip vykdomi planai, direktyvos. O kai atvyksta tikrinti, rinkti medžiagos straipsniui, kolchoze jau padengtas stalas: laukia pataikaujantys pašnekovai, partijos sekretorius, komjaunimo sekretorė, stengiasi pavaišinti, kad teigiamai parašytų. O ir degtinės, ir vaišių negaila, nes lėšos eina iš kolūkio bendro katilo… Ypač didelis alkoholio krūvis tekdavo ,,N.k.” žemės ūkio korespondentui V. Stankevičiui (jis buvo senas marijampolietis, čia gimęs ir augęs, ne atėjūnas, mėgdavo pasišnekėti su jaunimu apie miesto praeitį, ypač apie vokiečių okupacinį laikmetį). Man įsiminė jo pasakotas 1941 m. epizodas. Per holokaustą išžudė žydus, Marijampolėje liko tik vienas kirpėjas – barzdaskutys lietuvis. Stovi hitlerininkai bei jų pakalikai lietuviai eilėje kirptis ir murma nepatenkinti, kad reikia laukti. Kažkas pasakė: „Nereikėjo žydų išžudyti, tai dabar ir eilės nebūtų, ir būtumėte gražiai apkirpti…“ ,,Patylėk, prisikvaksėsi, tave patį tuoj į duobę pakasim“, – pagrasino nacių pakalikai.
V. Stankevičius sugebėdavo „pakelti“ degtinę. Labai dažnas atvejis, kad jį, korespondentą, tiek prigirdydavo, jog namo parveždavo kaip bulvių maišą. O rytą jis vėl būdavo darbe, ir vėl rašė, ir vėl į reidą kolchozan… Buvo sunku neprasigerti…
Tačiau Vytautas Žukauskas išgertuvių madai, alkoholizmo spaudimui buvo atsparus. Visą gyvenimą išliko kultūringas, saikingas, inteligentiškas vadinamųjų „antidepresantų“ vartotojas. Jam atgaiva buvo kūrybinis organizacinis darbas „Sūduvos“ fotoklube, parodų rengimas, jo, kaip pedagogo, bendravimas su jaunimu fotobūrelyje. Gal todėl kūrybiškesni tarybinių laikų laikraščių fotokorespondentai šalia tiesioginio darbo dar fotografuodavo sau, „stalčiui“, fotoparodoms. V. Žukauskas daug kūrybiškumo ir energijos atidavė Sūduvos fotoklubui, rengė kūrybines ir dokumentines parodas, organizavo prizus už geriausias fotografijas, jam vadovaujant klubas buvo pasiekęs aukštą kreivę. Šis klubas buvo įkurtas 1957 m., kartu su R. Pačėsa jį V. Žukauskas atgaivino ir savo veikla galbūt nusileido tik Kauno klubui. Kuriantis fotomenininkų sąjungai ir centralizuojant fotomėgėjų bei fofografų veiklą Lietuvoje, klubai ėmė nykti. Gaila, kad taip atsitiko, tiesą sakant, išdžiūvo šaltinis, iš kurio galėtų atitekėti naujų fotografų pajėgų.
Aštuonerius metus V. Žukauskui vadovaujant fotoklubui, jo veikla suaktyvėjo, kasmet buvo rengiamos ataskaitinės ir teminės klubo parodos, surengta pirmoji respublikinė humoristinės fotografijos paroda, vėliau ji buvo reguliariai rengiama. Bandyta pasišaipant iš savųjų suvalkietiškų silpnybių bendradarbiauti ir su bulgarais iš Gabrovo. Užmegzti ryšiai su kaimynais Lenkijos, Elko fotokubo, Suomijos Kokolos miesto fotomėgėjais, pasikeista fotoparodomis. Sūduvos narių branduolį sudarė, kaip ir dera provincijos miestui, daktaras, mokytojas, keli inžinieriai, keli profesionalūs fotografai, keli aukštos kvalifikacijos darbininkai. Ironizuojant ,,smetoniškus“ laikus, galima būtų pasakyti, jog trūko tik vachmistro ir vaistininko. Ir susirinkdavo jie ne kortomis lošti, o parodyti savo fotografijų, aptarti naujienų, gandų, niekad negerdavo degtinės. Klubo narių gretas papildydavo fotobūrelio, kuriam vadovavo V. Žukauskas, auklėtiniai. „Seniai“ klube dažniausiai ginčydavosi, mano akimis, nepasižymėjo geranoriškumu, gailėjo vieni kitiems gero žodžio. Tik V. Žukauskas buvo kitoks, jis džiaugdavosi kitų pasiekimais, organizuodamas parodą, įsteigdavo prizus geriausioms fotografijoms, kūrė geranorišką aplinką, į klubą atvesdavo savo fotobūrelio auklėtinius. Į klubą ateidavo ir „smetoninio“ laikmečio fotografas Stasys Rūškys, jis vienintelis išlikęs gyvas iš Marijampolės fotografų, kiti (tarp jų M. Buhalteris, J. Vinsbergas, J. Fridbergas ir kiti žuvo per holokaustą). S. Rūškys buvo vienintelis iš anos kartos, iš ano pasaulio išlikęs gyvas ir dalyvavo Sūduvos fotoklubo veikloje. Betgi S. Rūškys susikūrusio Sūduvos fotoklubo veikloje dalyvavo vangiai, buvo mažakalbis, laikė šį sambūrį daugiau mėgėjų užsiėmimu, kartais ateidavo į klubo susirinkimus, rūškanai kritikuodavo kitų klubiečių darbus. Rūškanai, nes pats buvo rūškys. O S. Rūškio fotografijos, atliktos tradiciniu, sustabarėjusiu studijiniu ateljė būdu, taip pat daugumai klubo narių atrodė nebeįdomios, nors ir gerai techniškai atliktos. Prieškario Marijampolės fotografijos, nors jų autoriai buvo išžudyti, išliko. Ir klube jomis buvo domimasi. Patyliukais buvo kalbama, kad žymiausias marijampoliečio M. Buhalterio mokinys Izraelis Bidermanas (pasaulyje žinomas pseudonimu Izis), emigravęs į Prancūziją, tapo žymiu fotografu Vakaruose, apie Paryžių yra išleidęs 11 autorinių fotoalbumų.
Daugiausiai prieškario fotografijų surinko inžinierius A. Senkaitis, chirurgas P. Zaronskis. Tačiau ne viską tuomet buvo galima rodyti, sovietinė cenzūra draudė Lietuvos kariuomenės, „smetoninio“ valstybingumo, religinius, vaizdus. Tačiau V. Žukausko rūpesčiu buvo surengta retrospektyvinė fotoparoda „Kapsukas (Marijampolė) vakar ir šiandien“, sulaukusi didelio susidomėjimo. Vėliau, jau dabartiniais laikais, panaudojant mūsų fotoklubo veteranų P. Zaronskio, V. Gulmano ir mano surinktą medžiagą pavyko išleisti fotoalbumą „Senoji Marijampolė fotografijose“, kuris turi nemažą pasisekimą, išėjo du leidimai. Čia sutilpo beveik visos prieškario Marijampolės fotografų M. Buhalterio, J. Vindsbergo, J. Fridbergo, Tezbos, S. Rūškio, J. Miežlaiškio fotografijos, kurias išsaugojo žmonės savo šeimyniniuose fotoalbumuose. Jeigu nebūtų Sūduvos fotoklubo veiklos, tai tokie leidiniai vargu ar būtų pasirodę. Kiekvienam derliui būtina paruošti dirvą. Tai Sūduvos fotoklubo, pirmiausia V. Žukausko, šviesa subrandino tokių retro istorinių leidinių idėją, kuri pirmoji užgimė Suvalkijoje.
Archyvas
Šiandien svarbu įvertinti gausų V. Žukausko fotoarchyvą, tačiau esu įsitikinęs, kad yra daug vertingos medžiagos. Tai miestų ir miestelių, kaimo gyvenviečių vaizdai. Kaip ir daugelio fotografų archyvą, negatyvus, pirmiausia reikėtų sutvarkyti (gaila, kad daugelis fotografų netinkamai saugo savo turtą – negatyvus. Pvz., amerikiečių portretų meistras Karschas savo negatyvus, gerai supakuotus, saugojo banko seife). Kai kurie V. Žukausko darbo pirmūnų portretai, daryti laikraščiui ir kolūkių garbės lentoms, turi meninio apibendrinimo jėgos, nes turi laikmečio dvasią, atributiką, juos galbūt tinkamai įvertins vėlesni fotografijos ir kultūros tyrėjai. Tai galima pasakyti ir apie filmuotą Sūduvos regiono kino dokumentiką.
Negaliu nepaminėti įspūdingų rūmų Miesto sode, kur susirinkdavo fotoklubo ir fotobūrelio nariai. Sovietmečiu buvusieji vyskupijos rūmai buvo paversti moksleivių kūrybos namais, tai buvo galbūt šviesiausias pastato laikotarpis. Kažkada originalios architektūros pastatą suprojektavo G. Lansdbergis-Žemkalnis. Pastato istorija yra nevienalytė, dramatiškai turtinga: vokiečių okupacijos metais čia – gestapo būstinė, pokario metais – NKVD štabas su kalėjimu rūsiuose. Daugybė niekuo nekaltų žmonių iš čia buvo pasiųsta myriop, į Sibirą. Tačiau mums, jaunimui, tokių liūdnų istorijų apie moksleivių namus niekas nepasakojo. Mes džiaugėmės, kad galime kurti, eksperimentuoti. Fotobūrelyje buvo tarsi kuriama fotoreligija, savotiškas fotografijos kultas, kažkas panašus į krepšinio kultą. Buvo noras tapti kūrėjais, išsiskirti iš kitų, tapti svarbesniais negu esame. Tai skatino ir aplinka: šalia veikė muzikos mokykla, smuiko garsus nustelbdavo altas, kažkas barškindavo pianinu, o mes rūsyje ryškindavome fotojuotas, gaminome cheminius tirpalus. Mūsų vadovas ir mes, moksleiviai, iš buvusios vyskupijos rūsio, dvokiančio drėgme ir oksiduotais ryškalais, kupini samurajiško fanatizmo, stengėmės įveikti savo nevisavertiškumo jausmus, ir fotografavimas tapo saviraiškos forma, gyvenimo būdu. Kiekvienas nedidelis pasisekimas mums buvo tikras džiaugsmas.
…Tuo metu buvo ruošiamasi V. Lenino 100-osioms gimimo metinėms. Partijos draugams palaiminus, fotoklubo nariai taip pat paskyrė parodą didžiojo revoliucijos vado metinėms. Tai buvo viena iš daugelio prisitaikymo formų, niekas per daug giliai širdin ideologijos nepriimdavo. „Leninui – 100“, „Leninui – 100“ – visur ant sienų kabojo reklaminiai skydai, o žmonės juokaudavo: ,,Reikia ir drg. Leninui įpilti 100 g degtinės“.
Vadinamasis išsivysčiusio socializmo laikotarpis nuėjo į praeitį, gatvėse jau nematome „žiguliukų“, o mūsų metraštininkų fotografijose išlieka sustabdytos akimirkos. Fotografui ir teležurnalistui Vytautui Žukauskui per ilgą kūrybinę biografiją teko laimė rašyti turtingą vaizdų dokumentinį metraštį ir iš sovietmečio, ir Atgimimo laikmečio įvykių.
Valentinas JURAITIS
Autoriaus nuotraukoje – fotografas ir kino operatorius Vytautas Žukauskas 2005 m.
Susijęs straipsniai:
Atsisveikinome su Vytautu Žukausku
Vytautas Žukauskas: žmogus, paskyręs gyvenimą televizijai, spaudai ir fotografijai (video reportažas)