Pagrindinis > Žmonės > Ad memoriam > Stanislovas Večerskis „Mes žaidžiame gyvenimą – kaip viltingą ir šviesų pažadą“

Stanislovas Večerskis „Mes žaidžiame gyvenimą – kaip viltingą ir šviesų pažadą“

 

Ramybė, iš kurios negrįžtama. Ir jokio

Pažliugusio minčių ar paukščių tako.

/Rimvydas Stankevičius/

…Vis dar sunku patikėti, kad Jo nebėra, kad Jis  dar ims ir išnirs iš vienos Marijampolės senamiesčio gatvelių ir pasisveikins lėtai kilstelėdamas kepurėlės snapelį, kad Jis ne „dar negrįžęs iš Palangos“, o  sėdi ir mąsliai rūko savo jaukioje virtuvėje. Sunku patikėti,  kad jau visiems laikams, anot poeto  R. Stankevičiaus, jis „ramybėje, iš kurios negrįžtama“. Gyvenimas netikėtai pasisuko kita linkme. Negrįžtamai. Stanislovas Večerskis buvo asmenybė: talentingas aktorius, režisierius, pedagogas, tai, ką liudija viešai matoma kūrybinė veikla ir darbai. Tačiau visų pirma jis buvo žmogus, vyras ir tėvas, turėjęs galią vienus žmones pritraukti, o kitus – laikyti per atstumą. Prigimtine energija, atmiešta žemaitiško santūrumo, kalbėti nedaug, bet tiksliai, erudicija  ir nepaprastai rafinuotu humoro jausmu apdovanotas jis savo buvimu mums, tuomet dar „neapsiplunksnavusiems“ teatro studijos aktoriams, buvo tas, kuriuo besąlygiškai tikėjome ir pasitikėjome, būdami tikri, kad jis mūsų neapvils. Ir neapvylė. S. Večerskis leido mums suvokti ne tik paviršinius gyvenimo (laisvo menininko gyvenimas juk turi žavesio „sužaisti gyvenimą“) saitus, bet ir giluminius ryšius: kas yra scena, kūryba, aktoriaus amatas, atsakomybės jausmas, draminio teksto pajauta, galų gale – autoritetas – visa tai, kas iki šiol, nepaisant gyvenimo aplinkkelių – mus, buvusius jo mokinius,  veda teatro kryptimi.

Marijampolės kūrybinė epopėja S. Večerskiui prasidėjo nuo 1981-ųjų. Savo laikui, sunkiam, kontrastingam, jau bepadvelkiančiam permainomis, S. Večerskis  steigė ir visą savo gyvenimą išlaikė  ištikimybės teatrinei kūrybai būtinybę – tuo metu Valstybinės konservatorijos  Klaipėdos fakultetų Liaudies teatrų režisūros absolventas ėmėsi vadovauti ir teatro studijai, ir Liaudies teatro kūrybiniam procesui. Per septynerius metus parodyta apie 20 premjerų. Būtent šiuo laikotarpiu S. Večerskis atsiskleidė ne tik kaip puikus aktorius, bet ir kaip  talentingas režisierius , kurio pastatymai (R. Arbuzovo „Neatsargūs žaidimai“, V. Katajevo „Apskritimo kvadratūra“, J. Solovičiaus „SOS“ susilaukė geriausių įvertinimų ne tik liaudies teatrų apžiūrose, bet ir tuo metu prestižiniuose festivaliuose „Aukštaitijos rampa“ ir „Vilniaus rampa“).  

1987 metais vis labiau aiškėjant galimybei atkurti profesionalųjį teatrą Marijampolėje, S. Večerskis režisierių kviečiamas vaidinti. Jo sukurti vaidmenys – vieni ryškiausių ir įtaigiausių to meto Marijampolės teatro istorijoje (S. Mrožeko „Emigrantai“, 1992; M. Sebastijano „Bevardė žvaigždė“, 1992; S. Canevo ir E. Radzinskio pjesių motyvais „Sokratas. Paskutinė naktis“, 1992; A.Gelmano „Suolelis“, 1995 ir kt.). Derindamas kūrybinį darbą su prisiimta visuomenine veikla – nuo 1990–2000 m. buvo Marijampolės miesto tarybos narys, – S. Večerskis vadovavo ir Municipaliniam Marijampolės teatrui (1995–2000). Po metų režisavęs E. Braginskio pjesę „Detektyvas šešiems personažams“ ir suteikęs galimybę sėkmingai apginti baigiamąjį aktorinį darbą likusiems Marijampolės teatro studijos nariams, S. Večerskis palengva atsiribojo nuo aktyvios aktorinės veiklos, bet ne nuo teatro (pedagoginę veiklą tęsė Marijampolės Rygiškių gimnazijoje). Dabar jau galima klausti – kodėl? Vieno atsakymo veikiausiai nėra, bet bent truputį pabuvus šio žmogaus – Mokytojo – šešėlyje, peršasi mintis apie menininką tikrąja to žodžio prasme, savo noru panyrantį į tylą. Galbūt dėl to, kad tyla yra toliausiai siekiantis kūrėjo judesys kitapus pasaulio, per tylą jis išsilaisvina iš vergiškų pančių pasaulio, kuris reiškiasi kaip jo kūrybos globėjas, užsakovas, vartotojas, priešininkas ar iškraipytojas. Pralenkus saviškius pagal jo paties pripažintus ir kitiems parodytus standartus, jo savigarbai, orumui beliko vienintelis kelias – būti įsiamžinusiam jį pažinojusių, gerbusių ir mylėjusių žmonių atmintyje. Tai žmogus, kuris savyje įsteigė, išaugino ir išlaikė Teatrą. Vienintelis toks.

Buvusi ir esanti Jo mokinė
Dr. Neringa KLIŠIENĖ, VU

2 komentarai(-ų) “Stanislovas Večerskis „Mes žaidžiame gyvenimą – kaip viltingą ir šviesų pažadą“

Komentuoti: Anonimas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE