Palaiminti yra jautrieji, kiekviena savo kūno ląstele subtiliai jaučiantys ir vėjo šuoro kvapą, ir žvaigždės mirksnio spragtelėjimą, palaiminti jie, atsargiai dvasios pirštais glamonėjantys ir pumpuro plyšimą, ir saulėlydžio atodūsį, nors už tą beribį jautrumą juos gyvenimas dosniai apdovanoja kančia, neretai – vienatve. Tokia ne vieno menininko dalia: per kančią suvokti, kad dažniausia gyvenime lieka tik ji, vienatvė, kuri lyg klusnus šuo sergi dieną naktį jo skausmą, žodžiais nenusakomą ilgesį ir iškalbingą tylą, kartais pražystančią poezijos posmais, kartais pravirkstančią liūdesio liūtimis, o kartais virstančią tobulo grožio pasauliais. Taigi tik tuomet jau ir nebe vienas žmogus būna, kai ima kalbėti naujojo pasaulio gyventojai – jo vienatvės ilgų valandų ir dieviškosios kibirkšties, vadinamos kūryba, vaisiai…

Pilviškiuose (Vilkaviškio r.) gyvenantis Antanas MYKOLAITIS (g. 1941 m.) toks ir yra. Vienas, vienišas, jautrus ir be galo kūrybingas. Jo namus puošia nuo 1993 m. sukurtos medžio skulptūros. Per daug niekam nerodytos, tačiau nepaprastai meniškos, tiesiog prašyte besiprašančios garsių parodų salių, įdėmesnių žvilgsnių, nors pats menininkas į viešumą eiti per daug lyg ir nedrįsta (gal čia koją kiša pernelyg didelis kuklumas?): vis tobulina, kritiškai vertina kiekvieną liniją, rodos, ir taip iki tobulumo išgautą formą… Tiesa, buvo prieš šešerius metus tuometinio Vilkaviškio krašto muziejaus direktoriaus Antano Žilinsko iniciatyva surengta personalinė A. Mykolaičio darbų paroda, susilaukusi didelio dėmesio bei sukėlusi ne vienam net profesionaliam menininkui nuostabą, Paežerių dvare (Vilkaviškio r.), tačiau tokio lygio darbams to iš tikrųjų per maža…

Žmogaus gyvenimą atspindintį kūrinių ciklą užbaigs… „Gimimas“

„Esu užsibrėžęs tikslą padaryti ciklą „Laikas ir žmogus“ – nuo gimimo iki paties žmogaus sunykimo, žinoma, paliesti meilę, ilgesį, laukimą”, – sako A.Mykolaitis. Didelė dalis to ciklo (per 30 skulptūrų) jau sukurta (medžio plastika jau kalba meilė, gyvenimas, kūryba, mirtis, troškulys, šauksmas…), tiesa, dar nėra pačios pradžios – „Gimimo“, bet tikrai bus – eskizai naujiems darbams jau rengiami.

Rodos, plastika neįmanoma parodyti kad ir laukimo, tačiau skulptūra kalba pati už save: matome – sėdi žmogus ant pasagos, o jo pražiūrėtos akys kažko laukia: lyg laimės, lyg kažkokio pasikeitimo. O štai ir muzikos tema – taip pat į gyvenimą įeina. O čia „Protėvių šauksmas“ – kaulai šaukiasi gyvųjų pagarbos, kai niekinamos kapinės. Čia meilė – sparnai kaip rankos, paukščiai. „Pasaulio pabaiga“, „Pranašas“ – iš žmogaus likę tik sparnai…  Čia „Laikas“ – dvylika mėnesių, paukščiais besisukančių ratu. (Menininkas prisimena, kaip iš papuvusių gražios medienos kaladžių po milžiniško darbo gimė šis kūrinys.) „Moteris“ (moteriškumo esmė – vaisiai, kurie nukrenta, kai ateina laikas atiduoti juos žemei). Čia „Okupacija“ – į galvą įsiskverbęs parazitas vagia žmogaus mintis, naudojasi kito protu, kūryba. O čia – „Troškulys“: stilizuotos rankos laiko dubenį – lyg trys banginiai pasaulį, – iš kurio liejasi tai, kas sudaro būties esmę: meilė, laimė ir tiesa, tačiau siurrealistinė burna rodo, kad būtent to ir trūksta žmogiškojoje būtyje, užtat ir kankina troškulys…

„Dirbu kažką naujo kurdamas, – pasakoja menininkas. – Dvasinė sfera darbuose atskleidžiama per tuštumas, taip kartu išreiškiamas ir ryšys su kosmosu. Atradimas man – tų tuštumų išnaudojimas: ne tik medžiaga, bet ir tuštuma kalba kaip širdelė ar lašai… Čia (visos faktūros labai skamba, užtenka abstraktumo, šiuolaikiškumo, monumentalumo) gal savaime taip ateina, kai tektonika problemų nekelia“.

Dvasinės traumos lydėjo nuo pat jaunystės

A. Mykolaičio tėviškė – Šakių rajone, Jankuose. Vaikystė nebuvo lengva. Dar mokydamasis Jankuose, būsimasis menininkas garsėjo kaip gabiausias mokinys, mokyklą baigęs beveik vienais penketais (tais laikais geriausiais pažymiais), tačiau sąlygų mokytis toliau neturėjo – vaikui reikėjo dirbti ir užsidirbti sau duoną. Kokia nuoskauda, kai širdis ir imlus protas tave veda link žinių, dvasinių aukštumų, o pareiga liepia tvirtai stotis ant žemės!.. Dvejonių, ką pasirinkti, negalėjo būti – kad ir skaudama širdimi A.Mykolaitis atsidavė tam, kas vadinama duonos kąsnio pelnijimusi, guosdamasis viltimi, kad kada nors vis tiek sugrįš prie mokslo. „Nuo pat jaunystės mane lydėjo dvasinės traumos, – dabar atsidūsta žmogus. – Kai tau labai gerai sekasi ir mokytis negali – tikra tragedija“.

Menininko pašaukimas atsiskleidė A. Mykolaičiui tarnaujant armijoje (pirmieji daigeliai, tiesa, dar mokykloje pasirodė). O po to… Grįžęs po armijos, kai pats sau duoną užsidirbo, pagaliau grįžo ir prie savo svajonės – mokytis, jau tvirtai žinodamas, kad nuo mokslo neatsiejamas bus ir menas. „Kiti mano bendraamžiai tuomet „gastroliavo“, mylėjo, o aš mokiausi, – sako menininkas. – Lankiau vakarinę dailės mokyklą, pas skulptorių Rudzinską mokiausi, taip prasidėjo pirmosios pažintys su skulptūra“. Mokydamasis dailės, dirbo šaltkalviu. Tai padėjo netgi kūryboje – susipažino su metalo plastika, įgijo įgūdžių.

Dalį gyvenimo ir kūrybos pasiglemžė gaisras

Ilgą laiką A. Mykolaitis gyveno ir dirbo Kaune. Į Pilviškius jį 1979 m. pakvietė dirbti „Kelio ženkluose“,  šilkografijos laboratorijoje. Įsikūrė žmogus miestelyje, gavo butą name, kuriame, be jo, dar dvi šeimos gyveno. Dirbo minėtoje įmonėje, o laisvu nuo darbo metu realizavo save popieriaus lapuose, drobėse. Nežinia, kaip viskas būtų toliau pasisukę, jei ne 1984 m. name kilęs gaisras – vaikai žaisdami padegė… Sudegė viskas – visi tapybos darbai, akvarelės, knygos, rankraščiai su ilgą laiką rašytais eilėraščiais – visas A. Mykolaičio kūrybinis turtas. Gyvenamuosius plotus padegėliai kitus gavo, tačiau didžiausio turto sugrąžinti niekas negalėjo…

„Tuomet sakiau, kad prie šitų dalykų, kurių netekau gaisro metu, nebegrįšiu, – sako A. Mykolaitis. – Labai pašlijo po to ir sveikata. Iš visos mano kūrybos išliko tik iš gipso padaryta moters galva, kopijuota dar skulptoriaus Rudzinsko dirbtuvėje, bei vienas tapybos darbas. Po gaisro negalėjau darbo dirbti „Kelio ženkluose“ (dabar šios įmonės ir nėra). Nuo 1992 m. turiu II invalidumo grupę“.

Baisus nusivylimas ir apatija – taip galima trumpai apibūdinti tuomet lydėjusią menininką būseną. Atsisakė jis tapybos, nebegrįžo ilgą laiką ir prie poezijos, tačiau poreikis kurti buvo stipresnis už jį patį. Taip pamažu menininkas „prisijaukino“ medį…

Kūryba – vienintelis „skęstančio“ vienišiaus šiaudas

Dar Kaune, besimokydamas pas skulptorių Rudzinską, pajuto, jog skulptūroje daugiau galima plastiką išreikšti, ypač medyje atsiveria didesnis potencialas. „Po sunkių darbų būdavo toks užsidegimas kurti, kad skulptorius Rudzinskas leisdavo savo laboratorijoje net per naktį man pasilikti, – prisimena A. Mykolaitis. – Tai buvo didelis malonumas“.

Štai ir po lemtingojo gaisro menininkas grįžo prie skulptūros. Daugiau žiemą, kai žemė nereikalauja žmogaus rankų (mėgsta A. Mykolaitis darže padirbėti, aplinką dailinti), įstabiais kūriniais tampa paprasčiausi rąstgaliai. „Iš tų darbų nematau materialinės perspektyvos, – sako menininkas, – tačiau jaučiu poreikį savo kūryba kažką pasakyti“.

Pasak A. Mykolaičio, kūryba žmogui, kuris vienišas, nesukūręs šeimos, – kaip vienintelis skęstančiojo šiaudas, tad ir kabinasi už jos kaip už esmių esmės.   

Atrodytų, kodėl toks nepaprastai dvasingas, talentingas, jautrus, darbštus žmogus liko vienas? Galbūt todėl, kad per daug dvasingas? „Vieną, kitą kartą buvo atimta viltis, kuri vadinosi nelaiminga meile…“ – atsidūsta menininkas. Ir nedetalizuoja daugiau. Lyg ir viskas tuo pasakyta – meniškos prigimties žmogus turbūt visada lieka maksimalistas – arba viskas, arba nieko… O širdyje galbūt visam laikui apsigyveno mūza, kuri niekada nenusileido ant žemės, svajonė, kuri niekada nevirto realybe…

Labai mažai bendraujantis su kitais A. Mykolaitis vis dar… mokosi. Jau po gaisro vėl sukaupta nemaža knygų kolekcija. Čia ir filosofiniai kūriniai, ir didžiausi grožinės literatūros šedevrai, neleidžiantys jo protui niekada ilsėtis. „Mąstymas, kaip ir kūryba, – sako menininkas, – vienintelė žmogaus vertybė. Man patinka tai, kas nepažinta, lendu „į džiungles“, kur lengva, neinu, noriu vis daugiau žinoti. Vis ieškau mąstymo kvintesencijos. Yra begalės tiesų, o aš noriu surasti tai, kas man artima“.

„Aš galiu bet kada iškeliaut, – minoriška gaida nuskamba menininko balse, – todėl neramu dėl mano kūrinių. Nusivyliau provincijos požiūriu į meną. Argi tai, ką kuriu, reikalinga? Štai saldaininės, dievukai – kas kita, o čia… Gali ir sukūrenti, kai manęs nebebus…“

Menininkas parodo dar vieną skulptūrą. „Tai „Laikas“, – sako. – Kiaurymės reiškia praskambėjusį laiką, kai viskas jau paberta. Čia save turiu omeny – labai man nedaug likę, o viskas jau paberta…“ Bet menininko minorą tuoj pat nustelbia mažoras (kitaip ir negali būti kuriančios asmenybės būtyje!), tad A. Mykolaitis ir neslepia: jaučia dar turįs daug ką medžiu pasakyti, gal net nugalėti save ir ne tik grįžti prie kadaise atsisakytos tapybos, bet ir išdrįsti savo šedevrus (tai straipsnio autorės menininko darbų įvertinimas) parodyti visuomenei: jie to daugiau nei verti!

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.