Senovėje gruodis vadintas „siekiu“. Tai – vardas tryliktojo mėnesio, kuris kitados buvo pridedamas keliamaisiais metais, derinant Saulės ir Mėnulio ciklus. Kaimo žmogui ilgus gruodžio vakarus užpildydavo didžiosios žiemos šventės, šv. Kalėdų laukimas.
Adventas – susikaupimo, dvasios ir kūno apsivalymo periodas, kuriuo prasideda bažnytinių švenčių liturginiai metai.
Iki Kūčių reikėdavo atsiskaityti su gyvaisiais – grąžinti visas skolas, su visais susitaikyti, kiekvieno atsiprašyti. Ypatingai svarbi namų, kūno ir sielos švara.
Buvo draudžiama dirbti darbus, susijusius su sukimo judesiu: malti girnomis, verpti rateliu, žiesti puodus. Vengta sutrikdyti natūralius žiemos procesus, susijusius su Saulės kelione dangaus skliautu.
Geriausia nusiraminimo būdas – dainavimas. Tai mūsų protėviams buvo kaip duonos valgymas. Senovėje tą mėnesį lietuviai dainuodavo ypatingas advento dainas, kurios skiriasi tik joms būdingais priedainiais: „leliumai“, „leliumoi“, „aleliumaloda“, „lėliu kalėda“, „oi, kalėda kalėdine“ ir kt.
Iš didesnių darbų valstiečiams gruodį būdavo likęs linamynis; na, dar ir meitėlį reikėdavę paskersti. Skerstuvėms svarbu parinkti tinkamą metą. Geriausias – mėnulio pilnatis arba priešpilnis. Sakoma, kad tuomet verdama mėsa pučiasi, būna minkšta ir skani, o ne laiku paskerstos kiaulės mėsa susitraukia kaip naginė. Jei darbas atliekamas penktadienį, tai mėsa gerai laikysis, nes ir kirmėlėms „pasninkas“. Iš kiaulės kasos išvaizdos galima spėlioti, kokia bus žiema. Jei kasos pradžia stora, tai pirmoji žiemos pusė būsianti rūsti.
Gruodis – ir šventinių turgų metas. Ko gausiai užaugo, ko per daug podėliuose – turgun. Ko pasigesi žiemą, ko trūksta šventiniam stalui – iš ten. Įdomių būta advento turgų šiaurinėje Lietuvos dalyje. Jie vykdavo kas savaitę ir buvo vadinami taip: šeškaturgis, skaistaturgis, saldaturgis. Pirmajame prekiauta šiltais rūbais, kailinukais, mezginiais: pirštinėmis ir šalikais. Taigi prekiauta viskuo, kas gins nuo žiemos speigų. Iš kur toks keistas prekymečio vardas? Mat samdiniai, parėję kalėdinių atostogų, rimto darbo nenusitverdami, gaudydavo šeškus: ir užsiėmimas, ir šiokia tokia nauda. Jų pelenais išdžiovintus kailiukus parduodavo – vis koks pinigėlis švenčių linksmybėms…
Skaistaturgis – dovanų mugė. Bernas savo mieliausiajai pirkdavo skarelę, karolius, kaspinus. Sau – kepurę, žiebtuvėlį, „cigarnyčią“, lenktinį peiliuką. Juolab kad metų uždarbis kišenę plėšia… Paskutinysis turgus prieš didžiąsias šventes – saldusis. Todėl, kad ten galima rasti visa, ko dar reikia šventiniam stalui. Kūčioms – medaus, spanguolių, aguonų, džiovintų grybų. Ir kalėdinę žąsį ar pusę kiaulės galvos… Šios gražios tradicijos kai kur jau gaivinamos tautodailininkų pastangomis; tradicinis skaistaturgis vyksta Joniškyje, o ir sostinėje kiek nedrąsiai, bet bandoma suteikti tautinių spalvų didžiajam kalėdiniam prekymečiui.
Parengė Asta JANKELIŪNIENĖ
(Naudota medžiaga: http://www.moteris.lt/archive/senieji-advento-paprociai.d…, http://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/10/8921)