Pagrindinis > Žmonės > Interviu > Ar gali mus auginti muzika? Kamilė Zaveckaitė: „Minutė muzikos gąsdinančiai sustingdo laike, ir šis efektas nesugrįžtamai tave pakeičia“

Ar gali mus auginti muzika? Kamilė Zaveckaitė: „Minutė muzikos gąsdinančiai sustingdo laike, ir šis efektas nesugrįžtamai tave pakeičia“

Klasikinės muzikos festivalis „Kultūros savaitė“ Marijampolėje jau pakvietė į antrąjį,  2022-ųjų metų, sezoną. Festivalio organizatoriai – dirigentas Marius Reklaitis, operos solistė Laura Latvaitytė-Zaman, pianistė Kamilė Zaveckaitė – šiais metais susibūrę į bendrą įstaigą „Marijampolės filharmoniją“, tikėdamiesi palikti bent mažutį ženklą gimtojo miesto kultūrinėje erdvėje, festivalio idėjomis bei atliekamo meno dėka prisidėti prie Marijampolės bei jos regionų kultūrinio identiteto, šįkart „Mūsų savaitės“ pašnekovai apie muziką. Taigi keletas klausimų pirmiausiai Kamilei.

– Ar gali mus auginti muzika?

– Muzika yra viena nuostabiausių žmogaus sielos ir minties augintojų. Muzika egzistuoja laiko dėka, jo išsidėstyme. Jau net nekalbant apie tai, kad minutė tylos tave priverčia ūgtelti, tačiau minutė muzikos gąsdinančiai sustingdo laike, ir šis efektas nesugrįžtamai tave pakeičia.
Žaviuosi savo vieno iš Vienos Muzikos ir atlikimo meno universiteto profesioriaus mintimi: ,,Atlikdama bet kurį kūrinį, pradedi jį būdama vienokia, o užbaigi kitokia. Juk tu tik ką nupasakojai, išgyvenai jaudinančią istoriją, kurios svarbos dėka buvo sukomponuotas šis meno kūrinys. Jį užbaigus, nei kompozitorius, nei kūrinys, nei tu nebeesate tie patys, kokie buvot jo pradžioje. Sveika atvykus!”

Taigi ir aš sveikinu tiek festivalio organizatorius, tiek visus ,,Kultūros savaitės” klausytojus, išdrįsusius leistis į šią jaudinančią kelionę sielos ir minties augimo link!

– Kompozitoriaus J. Haidno mintis („Muzika yra kalba, kurią gali suprasti kiekvienas. Tai vienintelė kalba pasaulyje, gebanti sukurti daugiau taikos nei karo…“) yra festivalo „Kultūros savaitė  2022“ moto. Kaip šią mintį jūs interpretuotumėte?

– Manau, kiekvienas sutiks, jog muzika yra taikingiausia pasaulio kalba, nes jos žodžiai kiekvienam suskamba skirtinga prasme, jos sakiniai paliečia individualiai ir dėl to niekuomet neskelbia tik vienos tiesos. Vienas ir tas pats kūrinys geba sukurti neįtikėtinai skirtingus efektus ir tarnauti kiekvieno besiklausiančiojo skirtingiems poreikiams. Muzikos kalba žadina ir taip pat ramina. Susirinkusieji koncerte šios unikalios kalbos pagalba gali susikurti erdvę, kuri priklausys tik jiems, kurios niekas negalės iš jų atimti, kurią valdys tik jie patys. Dėl to antrasis ,,Kultūros savaitės” sezonas ypač šiandieniniame kontekste kviečia į taikos ir ramybės oazę.

– Muzika, kaip ir bet kuri meno rūšis, neturi amžiaus cenzo, tačiau jai būtinas augimas. Kaip jūs suprantate tą augimą (kalbu ir apie augimą girdėti, suprasti, pajausti)?

– Pritariu, jog klasikinė muzika neturi amžiaus cenzo, tačiau augimas jai yra reikalingas tiek, kiek jis reikalingas yra pačiam gyvenimui. Augant, bręstant išmokstame suprasti aplinkinius ir save, išmokstame geriau pajausti žmogaus ryšį, išmokstame išgirsti gamtą. Taip ir su muzika, natūralu, kad kuo žmogus pilnesnis gyvenimo patirties, tuo jo muzikos suvokimas yra skvarbesnis. Juk muzika yra niekas kitas kaip tik gyvenimas, skambesiu prabilęs įvairiuose instrumentuose. Prieš šimtmečius kompozitorių užrašyti kūriniai, tapę šedevrais, skamba aktualiai ir šiandien tik todėl, jog tai yra tiesiog pasakojimai apie kiekvieną iš mūsų. Muzika yra skambanti meilė, mirtis, džiaugsmas, sielvartas, melancholija, kova, ramybė… – visa virtinė įvairialypių jausmų, kuriuos išgyvena žmonija kiekvieną dieną. Tam, kad atpažintum tuos jausmus, tikrai turi augti, turi žinoti, kas yra meilė, kas yra laimė, kas nelaimė. Gyvenimas visa tai mums padovanoja, o muzika padeda išgyvenimus filtruoti, išbūti. Ji visuomet šalia, pasiruošusi atjausti.

– „Kultūros savaitės“ (džiugu, jog tai tampa tradicija) renginiai – jaunas žvilgsnis į klasiką, meno emigrantų skolos grąžinimas tėviškei. Ar galima taip teigti? Kodėl?

– Skolos grąžinimas galbūt skamba per griežtai. Visi turime laisvę rinktis, nesvarbu, iš kur esame kilę, galime kurti ir gyventi kur tik panorėję. Skolos grąžinti niekam neprivalome, nes tik dėl pasirinkimo studijuoti ar dirbti svetur neįsiskoliname niekam. Tačiau, emigracijos metams bėgant, natūraliai pradedi atsigręžti į savo šaknis. Nostalgiškai žvelgi į praeitį ir jauti dėkingumą. To nuoširdaus dėkingumo vedamas, nori sugrįžti, ištarti ačiū ir, jeigu jauti, jog turi sukaupęs gėrio, kuriuo norėtum pasidalinti su savu kraštu, pradedi tai daryti.

– Duoti–imti, imti–duoti. Šio dėsnio pažeisti nevalia. Kaip jis pasireiškė jau per praėjusių metų „Kultūros savaitės“ renginius bei kaip pasireiškia apskritai per visą jūsų kūrybinę veiklą?

– Be šio dėsnio kūrybinė veikla negalėtų egzistuoti. Visus metus dirbant prie vieno projekto, atiduodant jam visą save, vyksta nuolatinis davimo procesas, kuris jau pats iš savęs yra daug duodantis atgalios: sutikti žmonės ir komunikacija su jais, besikaupianti patirtis, gimstančios idėjos ir dar daugel visko yra savaiminis ėmimo procesas. Tačiau svarbiausias ir nuostabiausias dėsnis įvyksta festivalio vyksmo metu. Publikos grįžtamoji reakcija, jų šviežiu oru pripildytos mintys bei šiluma užkariautos širdys yra žaviausia, ką galime gauti. Jausmas panašus lyg per Kalėdas. Dovanoti yra nepaprastai gera, tačiau be apdovanotojo nuoširdžios šypsenos ir ištarto ačiū duoti nebūtų taip džiugu. Duoti–imti, imti–duoti yra būtina energijų kaita, kuri kiekvienam kūrėjui – tarsi nepailstantis motoras, padedantis niekuomet nesustoti, norėti dirbti toliau, o publikai norėti vėl ir vėl sugrįžti į klausytoją.

Asmeninio archyvo nuotrauka.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite