Pagrindinis > Naujienos > Ar išties tampame beraščių tauta, naikinanti „dangaus saulę“?

Ar išties tampame beraščių tauta, naikinanti „dangaus saulę“?

 

Lietuvoje imta plačiai skambinti pavojaus varpais: tampame beraščių tauta! Rašytinis žodis, taip saugotas ir gintas, būtent nepriklausomoje valstybėje lengva ranka gujamas lyg ta našlaitė žiemą į mišką žibučių parnešti net iš mokyklinių sąsiuvinių. Apie augančią beraščių kartą kalba ir aukštųjų mokyklų atstovai, piktindamiesi netgi disertacijų rašto kultūros stoka (esą mokyklos brandos atestatą jaunam žmogui įteikia neišmokę rašyti be klaidų). Gimtasis žodis, visko pradžia ir pabaiga, tampa atgyvena? Raštas, visų tautos pasiekimų fiksavimas laike ir erdvėje, pasiklydo sparčiai žengdamas šiuolaikinio pasaulio labirintuose? O kalbos, kaip tautos gyvasties šaltinio, puoselėjimui nebeliko vietos? Ar išties prarado vertę šiais laikais Mikalojaus Daukšos „Postilės“ „Prakalbos į malonųjį skaitytoją” pastebėjimai apie gimtojo žodžio prasmę? „Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, – prieš daugiau nei 400 metų rašė M. Daukša, – bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą – sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“ Taigi ar išties „dangaus saulė“ naikinama? Apie tai – „Mūsų savaitės“ pašnekovai.

Vilija Remeikienė (Kalvarija):

– Manyčiau, negalime kategoriškai teigti, jog šalyje sparčiai didėja beraščių skaičius, o gimtoji kalba nyksta, nes visokių žmonių turime: ir labai raštingų, ir, žinoma, tikrų beraščių. Be abejo, nerimą kelia tai, kad jauni žmonės nelinkę skaityti knygų, mieliau renkasi kompiuterį, o tai toli gražu ne tas pats. Juk knygų skaitymas lavina vaizduotę, stiprina raštingumo įgūdžius, o kompiuteris to negali suteikti. Beje, kompiuteris iš kasdienybės daugeliui išstūmė būtinybę rašyti ranka. Aš pati darbo planus, priminimus rašau ranka, tačiau sveikinimus įvairiomis progomis jau dvejus metus ranka tik pasirašinėju (dėl laiko stokos), nors puikiai suprantu, kad tik ranka rašytas sveikinimas dvelkia žmogiška šiluma, jame nėra abejingumu alsuojančių „copy – paste“ komandų, vedančių į beraščių erą. Labai džiaugiuosi, kai gaunu ranka rašytus sveikinimus nuo buvusios savo viršininkės Elvyros Šikšniuvienės, deja, atsilyginu dažniausiai telefono skambučiu…

Juozas Rožas (Marijampolė):

– Tampame beraščių tauta? Iš esmės galima taip sakyti. Šio proceso priežastys labai įvairios. Svarbiausia – sutrikdytas lietuvių kalbos mokymas mokyklose: blaškymasis sakytinės, rašytinės kalbos ugdymo procese atėjo Švietimo ministerijos nurodymu, kuriam mokytojai turi paklusti, prie išvis tik fragmentiško kalbos mokymo (kalbos, sakinio dalys mokomos fragmentiškai, literatūros kūrinių skaityti nereikia – užtenka tik fragmentų, diktantai, atpasakojimai – atgyvena ir t. t.). Prastą mokinių raštingumą lemia išties būtent ši sistema, o ne kompiuterių įsigalėjimas. Tai tikrai ne pati didžiausia bėda. Nuo 5 iki 10 klasės kalbos (ir raštingumo) mokymas dabar tik fragmentiškas. Ką kalbėti apie literatūrinį rašinį, galiojant tokiai sistemai! Neskaičius kūrinių, o tik su jų ištraukomis susipažinus, jo neįmanoma parašyti… Laimei, mūsų mokytojai aklai nepaklūsta tokiems ministerijos nurodymams, tad ir rezultatai būna geresni. Reikia atgaivinti sisteminį lietuvių kalbos mokymo kursą, didesnį dėmesį skirti ne tik rašto kultūrai, bet ir rišlaus teksto kūrimui.

Danutė Lisauskienė (Kalvarija):

Dabartinis sujudimas dėl visuomenės raštingumo suprastėjimo – savo klaidų pripažinimas. Juk bendra politika (testų sistema ir t. t.) prie to privedė. Vis dėlto negalima sutikti, kad tampame beraščiais – jokiu būdu! Yra tik dalis mokinių ir ne vien (beje, beraščių visais laikais buvo ir bus), kurie neraštingi (priežastys įvairios, netgi socialinės), tačiau nereikia pamiršti tokių jaunų žmonių, kurie yra tikras pasididžiavimas: raštingi, išsilavinę, sėkmingai dalyvauja įvairiuose konkursuose, olimpiadose, pelno netgi tarptautinį pripažinimą. Sakoma, jog kompiuteris net mokyklose išstūmė parkerį? Taip tikrai nėra. Tikras mokytojas (tokių tikrai daug) kompiuteriu mokykloje nepiktnaudžiauja, naudoja jį pamokos metu tik tiek, kiek reikia. Bėda yra kitur – visoje švietimo sistemoje, kurios iš tikrųjų… nėra. Nesiliaujantis eksperimentų su vaikais maratonas, perkrautos programos, blaškymasis tarp gausybės vadovėlių (deja, dažnai kiekybė nesuderinama su kokybe), apskritai bendros mokymo krypties praradimas – tokia šiandien situacija, kurią būtina keisti, nes raštingumas iš tikrųjų gali kristi.

Gediminas Akelaitis (Marijampolė):

– Raštingumo, ypač rašymo ranka, problema išties egzistuoja. Jau net japonai grįžo prie skaitliukų, pagaliukų, o kas darosi pas mus… Jaunesni žmonės ranka jau nesugeba be klaidų net savo pavardės parašyti, ką jau kalbėti apie rišlų sakinį (netgi parašą ranka tuoj išstums elektroninis parašas)! Tai nesibaigiančių švietimo reformų padarinys, vedantis prie protinės mokyklos sunaikinimo vardan globalizacijos proceso. Nuo pirmos klasės vaikai atpratinami nuo darbo, ne mokomi, o ugdomi: skatinami rinkti informaciją, o ne mokytis, mąstyti. Tikras mokslas yra vertybė, taigi ir tikras mokytojas – tos vertybės skiepytojas, o ne ugdytojas. Reikia sugrąžinti pagarbą mokytojui, mokyklai, kuri virto „krepšelių“ gaudytoja. Baisu, kai iš mokyklų gujami tvirti seni specialistai, tikri mokytojai, mokantys to, ką patys geriausiai moka, o į jų vietą ateina tokie, kurie patys nemoka – neva ugdo… Taigi visuomenės neraštingumas dabar jau pripažinta problema – savo valstybės kultūros naikinimas.

Janina Kurtinaitienė (Vilkaviškis):

– Manyčiau, šiais laikais opesnė problema – neatsakingumas, o ne raštingumas. Netampame beraščių tauta, tačiau nejaučiame atsakomybės žodžiui. Ypač tai pastebima jaunimo kalbos vartojime. Žinutėse (ypač elektroninėse) jaunimas nesivargina rašyti taisyklingai dažnai ne iš nežinojimo, o iš neatsakingumo: žodžiai be lietuviškų raidžių, dažni trumpiniai rodo skubėjimą ir nepaisymą rašto kultūros. Tokios tradicijos iš kompiuterio persikelia ir į rašymą ranka, kurio vis mažiau, deja, belieka… Apskritai kompiuterio įsigalėjimas visose srityse yra didelė problema, ne vien raštingumą neigiamai veikianti: ypač jauni žmonės lengvai pasiklysta virtualaus pasaulio džiunglėse ir jau nebemoka gyventi realaus gyvenimo. To pasekmė – susvetimėjimas šeimose, tarp draugų – visoje visuomenėje.

Laima GRIGAITYTĖ

Nr. 15 (19), 2013 m. balandžio 13–19 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE