Pagrindinis > Naujienos > Ar prokuroras – žmogus „per atstumą“?

Ar prokuroras – žmogus „per atstumą“?

 

Prokuroras – daugelio įsivaizduojamas kaip žmogus „per atstumą“: rimtas, retai besišypsantis, nuobodžiai narstantis kodeksų straipsnius, kalbantis dalykiškai ir ieškantis tik kaltės, ne bet ką pasirenkantis sau į draugiją. „Mūsų savaitė“ teiravosi kelių Marijampolės apylinkės prokurorų, kodėl jie rinkosi tokią esą „šaltą“, savotiško „žmogaus futliare“ (rusų literatūros klasiko Antono Čechovo žodžiais) profesiją, ir ar tikrai jie jaučia atskirtį, kokioje nors kasdienybės situacijoje prisistatę savo pareigomis.

Eglė PRIVENIENĖ (Marijampolė), prokurore dirbanti 19 metų:

– Būti teisininke buvo mano mokyklos laikų svajonė. Turbūt dėl to, kad mama – teisėja. Jos profesija man niekada neatrodė nei „šalta“, nei statanti žmogų į kažkokius varžančius rėmus. Mane pačią visada žavėjo tvarka, tiesos ir teisingumo paieškos, įtraukdavo ginčų ir rebusų sprendimas, ieškant vienintelio atsakymo. Tokia mano kasdienybė yra ir dabar – ieškoti tiesos, siekti to tikslo – teisingumo, apginti nukentėjusį žmogų, nepriklausomai nuo jo profesinės ar materialinės padėties. Taip, aš ne kartą patyrusi, kad visuomenė dar nuo anų laikų tarsi deda štampą žmogui pagal jo profesiją ar užimamas pareigas. Jeigu susiklosto tokia situacija, kad reikia prisistatyti nepažįstamiesiems, jau geriau sakyti „teisininkas“, nes žodis „prokuroras“ kai kuriuos žmones kažkaip varžo. Pavyzdžiui, poilsinėje kelionėje. Tada atsiranda tokių, kurie arba pradeda šalintis, arba – padlaižiauti. O juk mes, prokurorai, esame tokie patys žmonės, kaip ir kitų profesijų atstovai. Štai, pavyzdžiui, aš mėgstu keliauti, domina teatras, gera muzika.

Kęstutis JASAITIS (Marijampolė), prokuroru dirbantis 16 metų:

– Turbūt likimas taip sutvarkė, kad tapau prokuroru, o ne miškininku, kaip mokykloje svajodavau. Baigęs mokyklą, stojau į teisę ir įstojau. Bet turbūt, dirbdamas policijoje, o vėliau – ir prokuratūroje, netapau žmogumi „per atstumą“, jeigu teisės studijas „nestumta“ ir neįtikinėta pasirinko ir mūsų pirmagimė dukra. Dabar ji studijuoja jau trečiame kurse, ir aš esu tikras, kad dukra tinkama teisininkės darbui. Pagal ją galiu pasakyti, koks, mano manymu, turi būti prokuroras, – dalykiškas ir tvirto charakterio žmogus. Anksčiau prokuroro vardas būdavo minimas rečiau, galbūt todėl ir atrodydavo, kad tai kažkuo tolimas žmogus. O pastaruoju metu prokurorai jau minimi dažnai ir įvairiaspalviame kontekste, tad pats įvaizdis, manau, jau kitoks. Kasdienybėje išties pajuntu, kad žmogus, sužinojęs, kuo dirbu, tampa kažkoks atsargesnis. O iš tiesų mes, prokurorai, esame paprasti, normalūs žmonės, tik visada pačiam reikia suvokti, kas esi ir kur esi.

Ona DIRSIENĖ (Marijampolė), prokurore dirbanti 20 metų:

– Aš niekada neskubu prisistatyti kam nors savo pareigomis, o kai tokia situacija neišvengiama, dar niekada nepastebėjau, kad žmogus dėl to nutoltų. Su visais bendrauju vienodai, tikrai nesijaučiu įsprausta į profesijos rėmus. Kokia esu, tokia. Teisininko darbas buvo mano svajonė, ją pavyko įgyvendinti, ir darbu niekada nenusivyliau. Man visada svarbu, kad tiesos ieškantis žmogus ją rastų, o aš, prokurorė, padedu žmogui tai daryti. Tai mane ir traukia mūsų darbe. Džiaugiuosi, kad mano įgyvendintos svajonės pėdsakais pasuko ir abi mūsų dukros. Tiems, kas dar tik svajoja dirbti prokuroro darbą, noriu akcentuoti, kad siekti teisingumo – pagrindinis tikslas mūsų darbe. Taip pat būtinas kruopštumas ir noras gerai įsigilinti į įvykį, į bylos esmę, į patį žmogų, tos bylos dalyvį. Argi tai darantis prokuroras gali būti nuo kitų nutolęs žmogus?

Arūnas ŽUKAUSKAS (Marijampolė), prokuroru dirbantis 13 metų:

– Prokuroru tapau gerai žinodamas, ko noriu. Mano vaikystės svajonė buvo dirbti policininku. Svajonę pasiekiau. Bet dirbdamas supratau, kad labiau traukia procesinė veikla, o ne operatyvinė. Darbas prokuratūroje kaip tik toks ir yra. Jaučiuosi sėdintis savo rogėse. Net jeigu ir mano vaikai norėtų rinktis teisininko profesiją, vėliau – dirbti prokurorais, tikrai neatkalbinėčiau – tik paskatinčiau. Aš nejaučiu jokių „per atstumą“, pareigos netrukdo ir mano laisvalaikiui, pomėgiams. Pavyzdžiui, nuo 2009 metų esu aktyviai užsiėmęs ledo rituliu – yra komanda, vyksta treniruotės, rungtynės. Neseniai jos vyko Balsupiuose, Igliaukoje. Niekada nepajutau, kad ledo aikštelėje kas nors į mane žiūrėtų kaip į prokurorą – esame visi lygūs, tos pačios aistros užvaldyti sportininkai. Ir į kitus komandoje niekas nežiūri pagal jų užimamas pareigas, veiklą.

Agnė KUBILIŪTĖ (Vilkaviškis), prokurore dirbanti 5 metus:

– Turbūt nepasakysiu nieko naujo, kad teisininke tapau dėl to, jog esu teisybę, teisingumą, sąžiningumą vertinantis žmogus. Pirmoji darbo praktika buvo policijoje – apylinkės inspektorės, kvotėjos, tardytojos pareigos. Ši veikla tik dar labiau įtraukė. Kai bene visą policijos „virtuvę“ perėjau, tapau prokurore. Darbo metu, kai esu Vilkaviškyje, niekada net nesusimąstau, kaip į mane žiūri žmonės – ar tikrai „per atstumą“. Tiesiog dirbu, atlieku savo pareigas, ir tiek. O mano laisvalaikis – Marijampolėje, kur gyvename. Čia mane mažai kas žino pagal pareigas, gatvėje neatpažįsta, todėl nesu pakliuvusi į tokią situaciją, kurioje galėčiau suprasti, ar žmogus, sužinojęs, jog esu prokurorė, kaip nors pasikeičia. Manau, kiekvieną iš mūsų kiti priima pagal bendravimo stilių. Tuo įsitikinau ir keliaudama. Kas su manimi keliavo, turbūt tikrai nepasakytų, kad buvau niūri, rimta, be emocijų. Prokuroras – tik profesija!

Ieva LAUKYTĖ

Autorės ir asmeninių albumų nuotraukos.

Nr. 13 (17), 2013 m. kovo 30–balandžio 5 d.

2 komentarai(-ų) “Ar prokuroras – žmogus „per atstumą“?

  1. Kuo daugiau įstatymų -tuo mažiau teisingumo… Prokurore, K.Jasaiti, jūs esate dviveidis žmogus, įvykdėte selektyvinį teisingumą pagal užsakymą, kaip išgelbėjote mano užpuolikus nuo Temidės, aš dar ir dabar desperatiškai tebeieškau teisingumo, jūs žinote gerai kad mano sąžinė švari kaip krištolas. Tikiuosi jai dievas yra,jums bus atlyginta, tik savo visa siela pajutęs, sužinosite koks tai jausmas,kai į lėkštę nereikia pridėti druskos ir kelias sunkiai matomas per ašaras ir niekur neberandi teisybės.
    Gaila, kad gyviems nėra kapinių. Tikiuosi mano prakeiksmą išgirs ta aukštesnė galia kuri nekorumpuota.
    Dar nevėlu viską pataisyti – gerai įsiklausykite į savo sąžinę !!!

Komentuoti: Linas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite