Šį klausimą padiktavo parduotuvės eilėje nugirstas pokalbis. Kalbėjosi senokai nesimačiusios, bet gana artimos pusamžės moterys. Vienai jų pasiteiravus, ar bičiulė vis dar tebeturi problemų su garbaus amžiaus ir ligota savo mama, toji atsakė: „Jau nebeliko jokio vargo. Mamą įkurdinome senelių namuose. Ten labai gerai – ir mama tarsi kitokiu žmogumi patapusi, nuotaikinga ir sveikesnė! Tik tu niekam šito nepasakok, nes mums gėda. Šitoks namas mamos likęs, trys vaikai gyvi esame, o ji – senelių namuos.“
Tad ar tikrai tėvai senelių namuose – tai jų vaikų gėda?
Stasė POŽARSKIENĖ (Marijampolė):
– Aš jau dvidešimt pirmus metus dirbu globos įstaigoje (šv. Arkangelo Mykolo globos namų įkūrėja ir direktorė – I. L.), todėl drąsiai galiu atsakyti, kad tai – jokia gėda! Tik vis dar gyva nuo senų laikų nuostata, kad senelių namai – tai „ubagynas“. Mūsų įstaigoje šiuo metu gyvena apie 60 senelių. Apie 70 proc. jų turi gyvus savo vaikus. Šie tėvus lanko – nė vieno neužmiršę, neapleidę. O tie, kas smerkia vaikus dėl tokio jų tėvų gyvenimo, tai tik įrodymas, kad senasis požiūris labai lėtai ir sunkiai keičiasi. Daug gyventojų pas mus atvykę po to, kai juos ištiko netikėta liga, po kurios reikalinga ypatinga priežiūra. Daugelio tokių žmonių vaikai ne tik negali suteikti tos priežiūros, nes neturi pakankamai žinių, neturi ir, pavyzdžiui, specialių keltuvų ligoniams kilnoti, kitokių priemonių. Kiti vaikai turi darbus, kurių kol kas negali mesti. Dėl panašių priežasčių globos namuose gyvena ir savo vaikų turintis mano brolis. Jam čia tikrai geriau, negu būtų tuščiuose namuose, kai į darbus išeidami vaikai teištartų: „Iki, tėte!“, o patys visą dieną nerimautų galvodami, ar tėčiui viskas gerai, kokį jį ras vakare. Pas mus – ramu ir saugu. O kur dar organizuojamas senelių užimtumas, visada esanti galimybė bendrauti su bendraamžiais, dalyvauti įvairiuose renginiuose, girdėti atvykstančiųjų koncertus ir panašiai. Svarbiausia – mūsų seneliai čia yra laisvi: gali eiti į parduotuvę ar bažnyčią, vaikštinėti pašešupiu. Tai yra oriai, įdomiai, prasmingai leidžiama senatvė. Kai seneliai patys pamato, kaip gyvename, iškart keičia savo nuomonę apie „ubagynus“. Neretai matau, kaip privažiuoja automobilis, vaikai rodo savo seniems tėvams mūsų įstaigą, po kurio laiko vėl atvažiuoja, jau atveda mamą ar tėvą į kiemą, įsidrąsinę – ir į patalpas. Netrukus kečiasi pačių senelių nuomonė, ir jie jau nori likti pas mus.
Mantas ČĖSNA (Marijampolė):
– Senelių namuose gyvenantys žmonės jokiu būdu nėra kieno nors gėda. Gyvenimas juose priklauso nuo daugelio aplinkybių. Apie savo tėvų įkurdinimą senelių namuose niekada nesu pagalvojęs, tačiau iškilus būtinybei (pvz., reikalaujant spec. priežiūros ir pan.), tokios galimybės neatmetu. Bet tai būtų tik abipusis apsisprendimas. Manau, į senelių namus prievarta ir neveža. O visais kitais atvejais prižiūrėti tėvus senatvėje yra vaikų padėkos už tėvų rūpestį ir pagalbą išraiška. Apsilankyti senelių namuose man tikrai nebūtų baugu. Manau, kuo daugiau viešumo ir žinių apie tokias įstaigas turėsime, tuo mažiau bus svarstymų ir baimių, kas ten laukia. Vis dėlto gaila, kad daugelyje Lietuvos senelių namų sąlygos gyventi yra ne ypač patrauklios, todėl ir prieštaringų nuomonių yra. Užsienio šalyse senelių namai yra prestižo reikalas, juose senjorai bendrauja su savo amžiaus žmonėmis, vaidina, šoka, užsiima jiems malonia veikla, turi galimybę naudotis kokybiškomis sveikatos palaikymo ir gydymo paslaugomis. Tai – lyg ilgas viešėjimas kurorte. Pasiekus nors panašų lygį Lietuvoje, manau, senelių namuose siektų gyventi net ir sveikas senas žmogus.
Rugilė LEONAVIČIŪTĖ (Kalvarija):
– Vienareikšmės nuomonės aš dar neturiu. Kartu su mumis namie gyvena senelis, ir aš nelabai įsivaizduoju, kad jis būtų kažkur kitur – gal ir senelių namuose. Man atrodo, jeigu suaugusiems vaikams yra galimybė gyventi kartu su savo tėvais, tai taip ir reikia daryti. Juk smagu būti su savo šeima – tada ir santykiai geresni, ir pabendrauti su garbaus amžiaus žmogumi galima žymiai daugiau. Bet ir apie senelių namus negalėčiau ką nors blogai pasakyti. Pati ten esu ne kartą lankiusis – neišgąsdino. Manau taip: jeigu pats senelis pareiškia norą ten gyventi ir jam atrodo, kad taip bus geriau, tai senelių namai – puiki išeitis, kai neinama prieš senelių valią. Arba kai vaikai neturi galimybės gyventi kartu su savo tėvais ar seneliais, tada – irgi senelių namai, kaip suprantamas dalykas.
Vincentas Kazimieras SVITOJUS (Kalvarija):
– Jokios gėdos vaikams, kad tėvai – senelių namuose. Tik blogai yra tada, kai vaikai senus tėvus palieka vienus ir dingsta, jų nelanko. Arba kai šeimos narius kankina kokie nors amžini nesutarimai. Senam žmogui labai reikalinga ramybė. Jeigu jos nėra, labai blogai. Mano giminaitis net iš JAV, ten palikęs savo šeimą, parvyko į Lietuvą numirti ir apsigyveno prabangiuose senelių namuose. Juose nugyveno gražų laiką iki mirties. Kitas reikalas – jei žmogus nenori į senelių namus… O aš tai ir save įsivaizduoju senelių namuose, jeigu taip susiklostytų. Bet kol kas paeinu, tvarkausi, turiu savo namus – viskas gerai.
Vaida KELERYTĖ (Marijamplė):
– Valstybė privalo užtikrinti orų gyvenimą tiek vaikui, tiek pagyvenusiam žmogui, todėl senelių namai – visiškai normalu ir būtina. Smerkti vienos ar kitos šeimos sprendimą teisės aš tikrai neturiu. Visgi savo mamos ar tėčio senelių namuose neįsivaizduoju. Bet aš nesu lankiusis senelių namuose, nesusidūrusi su realiomis jų gyvenimo sąlygomis, gyventojų išgyvenimais. Manau, kad visuomeninės organizacijos galėtų aktyviau inicijuoti bendravimą, senelių lankymą, ir tai paįvairintų žmonių kasdienybę bei paskatintų pasitempti ten dirbančius darbuotojus. O pačią situaciją dėl žmogaus įkurdinimo senelių namuose, manau reiktų spręsti individualiai – vertinti, ar tai gyvo būdo senolis, kuris nuolat nori gyventi tarp kitų bendraamžių, ar tai žmogus, kuris be galo bijo patekti į senelių namus (tuomet toks sprendimas šeimoje nebūtų pats geriausias). Ir dar: tokia institucija yra ypač būtina senoliams, kuriems reikalinga nuolatinė medicinos specialistų priežiūra.
Ieva LAUKYTĖ
Asmeninių albumų ir redakcijos archyvo nuotraukos.
Nr. 36(40), 2013 m. rugsėjo 7-13 d.
Aš ir už tai ,kad būtų senelių namai,bet trūksta truputį televizorių,nėra bent aukšte šaldytuvų.Juk visvien kašką tai jie nori pasidėt. Turėtų gal vienišius laikyt po vieną kambariukyje,nes sunku sutarti.Jei vienas dar stiprus,o kitas gulintis.Na žodžiu yra ir minusiukų.Norėtūs ,kad maisto būtų įvairesnio.Kad daktarai bent kada neprašomi pereitų ,patikrintų senolių spaudimą,paklausinėtų kuo skundžiasi.nejaugi jie visi turi tik skūstis,žinau,kad kenčia ir nesiskundžia.o šiaip aišku gerai senelių namai,kur dinkt jei vaikai dirba arba iš vis jų nėra.
Aš tik už senelių namus. Argi geriau jei yra samdoma babulka priežiūrai? Tikrai ne, o vaikai tai turi dirbti. geriau jau vaikai, kad aplankytų retkarčiais turėdami laiko ir tai tik atliekamu laiku nuo einamų reikalų
Aišku kad geda vaikų pareiga yra karsinti savo tėvus iki pabaigos nes jie juos uzaugino
Sveikinu su gražia pradžia.
Stasė