Lapkričio 16 -oji – Tarptautinė tolerancijos (lot. tolerantia – kantrybė) diena. Ji minima nuo 1995 m. UNESCO sprendimu. 1996 m. šią šventę minėti paskatino ir Jungtinių tautų organizacija. Šią dieną skatinama atkreipti visuomenės dėmesį į skirtingų nuomonių, skirtingų tautybių žmonių, sergančiųjų ir turinčių problemų (alkoholio, narkomanijos), toleranciją. Įvairiose šalyse organizuojami renginiai, skirti ugdyti toleranciją, pakantumą, gebėjimą suprasti kitus, kantrybę.
„Mūsų savaitė“ savo pašnekovų šia proga klausė: ar jums teko realiai susidurti su tolerancijos stoka? Kokiomis aplinkybėmis, kaip? Kaip jūs manote, ar toleranciją būtina ugdyti? Ar visais atvejais privalome būti tolerantiški? O gal yra situacijų, kada tolerancija yra ne vertybė, o – priešingai – blogybė?
Jurgita MOROZAITĖ (Vilkaviškis):
– Užimant vadovaujančias pareigas, neišvengiamai tenka bendrauti su daugeliu žmonių, kurie turi skirtingus požiūrius, nuomones, bendravimo stilius. Manau, kad kiekvienas norime būti gerbiami, kokie esame, bet pirmiausia turime gerbti ir suprasti vienas kitą. Tolerancija nėra įgimtas dalykas. Norint ją išsiugdyti, reikia kantrybės ir sumanumo. Verta pastebėti, kad Lietuvos žmonės dar labai netolerantiški. Jie smerkia kitaip mąstančius, kreivai žiūri į neįgalius žmones, piktinasi kitų religijų pasekėjais. Jeigu mes būsime pakantesni vieni kitiems, stengsimės išklausyti priešingą nuomonę, joje įžvelgdami teigiamus aspektus, tai bendrauti ir sutarti įvairiais klausimais bus kur kas paprasčiau. Mūsų aplinkoje pagrindinė daugelio žmonių problema – kantrybės trūkumas, per didelis noras išreikšti save, nepaliekant erdvės kito žmogaus nuomonei. Taigi stenkimės būti tolerantiškesni ir pakantesni vieni kitiems.
Vaidas KARPAVIČIUS (Marijampolės sav.):
– Tolerancija – slidus dalykas. Kvailai gaunasi, kai tu kažką toleruoji, o tas kitas tavęs – ne. Pavyzdžiai prieš akis: mes galime būti iki absurdo pakantūs ir tolerantiški įvairiems savo tikslų siekiantiems teroristams, tačiau iš jų tolerancijos – nulis: paklusk arba žūsi. Realiai tolerancija yra įmanoma tik tarp tas pačias vertybes turinčių individų.
Birutė GRAJAUSKIENĖ (Šakių raj.):
– Išgyvenau sunkų periodą. Teko susidurti su sunkia liga. Susitaikyti pačiai buvo sunku. Tų žmonių, kurie ir gatvėje galėjo visko klausinėti, nesmerkiau. Tik suvokiau, kad mane supo ne tie žmonės. Mūsų krašto bendruomenėje yra dažnas reiškinys nepaisyti kito nuomonės. Nepagarba ir išankstinis nusistatymas, etiškumo stoka mus tik skaldo. Ugdymo procesas turi prasidėti šeimoje, mokykloje.
Pagal dabartinę situaciją tolerancija nėra vertybė. Būtina siekti, kad skirtingi žmonės išmoktų pripažinti skirtumus ir atsikratytų išankstinių nusistatymų.
Edita SNAPKAUSKIENĖ (Kalvarija):
– Man pačiai susidurti su diskriminacija neteko. Tačiau dėl tolerancijos turiu savo nuomonę: toleruoti reikia, tačiau privalo būti ribos. Sakykime, dėl netradicinės lytinės orientacijos: viskas gerai, kai homoseksualūs santykiai nėra viešinami perdėtai (eisenos, tokių santykių demonstravimas viešosiose vietose). Dėl rasės, amžiaus, lyties – turi būti tolerancija ir supratimas.
Šarūnas MARTIŠIUS (Marijampolė):
– Taip, su tolerancijos stoka teko susidurti ir ne vieną, ne du kartus. Deja, bet su šiuo „fenomenu“ galima susidurti bene kasdien, jei tik akylai į visas puses dairysiesi. Dažniausiai man sutinkamos netolerantiškumo apraiškos yra religija ir kitokių pažiūrų nepripažinimas. Tarkime, aš nesu toks „pabažnas“ katalikas, t.y. tas tradicinis, „šiaudinis“, bažnyčioje apsilankantis tik keletą kartų per metus. Tuo tarpu savo aplinkoje turiu itin religingų žmonių, kuriems negaliu net anekdoto ar šiaip ką „ne į temą“ pasakyti religijos tema. Aš privalau toleruoti, tačiau jie manęs šiuo klausimu visai netoleruoja ir dėl to dažnai tenka užsitraukti jų rūstybę.
Kalbant apie amžių: jaunas darbe – blogai, senas miesto aplinkoje – dar blogiau, jau nematau priežasties, kodėl, kas ir kaip. Kol kas tai yra pati opiausia netolerancijos apraiška, kada su jaunu žmogumi „nesiskaitoma“ darbe, nuvertinami jo gebėjimai, o senjorai parduotuvėse, už vairo ar prekybos centruose yra užgauliojami kaip „gyvenimo stabdžiai“ ir pan.
Mano įsitikinimu, privalome išlikti tolerantiški. Pats save galėčiau priskirti prie liberalaus pasaulio suvokimo žmonių, todėl manęs nežeidžia nei gėjai/lesbietės, nei kitos tautybės asmenys, nei politinės pažiūros ar pan. Būna atvejų, kada kartais „prasimuša“ šioks toks pyktis ar apmaudas, tačiau tuomet visada pagalvoju: juk tai manęs neliečia tiesiogiai, ir tuomet į bet kokią situaciją žiūriu pro tam tikrus tolerancijos „akinius“.
Iš tikrųjų reikia tikrai būti tolerantiškiems. Jei ne 100%, tai bent jau arčiau šios ribos, nes šiuo metu esame gana giliame dugne…
Bet vis tik tolerancijos „žaliai šviesai“ galėčiau pritaikyti seną posakį: kas per daug, tas nesveika. Būtų nelogiška, jei toleruotume vagystes, smurto apraiškas, karus ir kitus blogus socialinius reiškinius. Viskam yra ribos. Tačiau paprastai, žmogiškai ir buitinei tolerancijai, manau, negali būti jos „lubų“, t.y. jos negali būti per daug.
Laima GRIGAITYTĖ
Asmeninių albumų nuotraukos.