Su iškiliąja kraštiete mecenate, be galo mylėjusią savo gimtinę ir Lietuvą, Magdalena Birute Stankūniene siejo šilti ryšiai ir jausmai. ,,Atiduokime viską Lietuvai“, – ragindavo ji Amerikos lietuvius. Savo lino raižinių ciklą ,,Gėlės“, ,,Kaimo vaizdai“, ,,Lietuvių deivės“ padauginusi išsiuntinėjo į ligonines – Marijampolės, Vilkaviškio, Vilniaus Santariškių. ,,Tegul džiaugiasi eidami ilgais koridoriais sveikstantys ligoniai“, – sakydavo Magdutė.
Jai skirtas atskiras memorialinis kambarys Paežerių dvaro oficinoje, kur galima išvysti ir skulptoriaus, marijampoliečio K. Balčiūno, jos bičiulio, padovanotą M. B. Stankūnienės biustą. ,,Parodyk mane jauną“, – humorą mėgstanti dailininkė paprašė savo kolegos, paskutinį kartą lankydamasi Lietuvoje.
Dirbdamas muziejaus vadovu, stengiausi įamžinti įžymių asmenybių gimtines. Taip iškilo kryžius dailininko V. K. Jonyno tėviškėje, Lauckaimyje. Atminimo akmuo pastatytas ir poeto, rašytojo Antano Vaičiulaičio tėviškėje. Ten rengti pradėjau gimtojo krašto poetų poezijos vakarus. Iškilaus patrioto, miškininko, etnologo Vinco Žemaičio gyvenimo ženklus jo tėviškėje ir Kazlų Rūdos girininkijoje žymi lietuviški kryžiai. Iš susirašinėjimo su JAV gyvenusiais V. Žemaičio sūnumis kunigu Kęstučiu ir diplomatu Algirdu gimė pasakojimai apie jų nuveiktus darbus vardan Lietuvos, muziejus pasipildė naujais eksponatais. Nuoširdi draugystė sieja su Antano Vaičiulaičio dukromis puoselėjant jų tėvelio atminimą.
…2011 m., minint 1941 m. Sibiro tremčių 70-metį, į tėviškę paviešėti atvykusi Vilkaviškio Garbės pilietė dailininkė Magdalena Birutė Stankūnienė pirmiausia aplankė Paežerių dvarą ir jame įsikūrusį Vilkaviškio krašto muziejų.
Čia buvo iš muziejaus fonduose sukauptų dailininkės tapybos darbų ir asmeninių daiktų parengtos dvi naujos ekspozicinės salės, kur galima išvysti medžio raižinių ciklą „Kelionės“ bei savita technika sukurtus batikos paveikslus. Greta paveikslų – Stankūnų giminės, patyrusios ir Sibiro tremtį, ir užatlantės emigraciją, įvairių gyvenimo laikotarpių nuotraukos.
Išvydusi svetainės ir miegamojo baldus, mamytės Konstancijos, seserų, tetų rankdarbius, indus ir gėles (visi eksponatai į muziejų atkeliavę iš Čikagos), M. B. Stankūnienė suplojusi rankomis aiktelėjo: „Dievulėliau, nejaugi aš tiek turto turėjau. Kaip čia viskas gražu, estetiška, šaunuoliai esate!“. Priėjusi prie giminės nuotraukų, rodė jas broliui Jonui su žmona Gražina, atvykusiais susitikti su seserimi iš Floridos. Sustojusi prie savo dailės darbų, baldų, pasakojo pasakojo…
Anglijoje, JAV studijavusi, pažinojusi garsiausių Lietuvos menininkų, apkeliavusi pusę pasaulio, mūsų iškilioji kraštietė gyrė, jos nuomone, išmoningai parengtas muziejaus ekspozicijas, džiaugėsi restauratorių darbu dvaro rūmuose: „Dabar suprantu, kodėl Paežerių dvaro rūmai visa grožybe neatverti lankytojams, juk tokias sales restauruoti reikia ilgo ir kruopštaus darbo“.
Antrą viešnagės dieną pabendravusi su rajono savivaldybės meru Algimantu Antanu Greimu, visą pusdienį skyrė muziejaus darbuotojams. „Pasakysiu Vilniuje ir Amerikoje, kaip reikia parengti ekspozicijas, parodas, kaip čia puoselėjama kultūra“, – sakė garbioji viešnia.
Pasak M. B. Stankūnienės, ji visą gyvenimą skyrė Lietuvai ir jos žmonėms.
Dailininkės rūpesčiu ir lėšomis Lietuvos muziejus pasiekė iš užatlantės grįžtantys į gimtinę žymiausių prieškario Lietuvos dailininkų darbai, jos dėka parengta meno albumų. Vyro, seserų ir savo santaupomis M. B. Stankūnienė rėmė Lietuvos tremtinius, politinius kalinius, muziejus, ligonines, bibliotekas.
Šios mūsų kraštietės, talentingos menininkės indėlis į Lietuvos kultūrą yra pavyzdys mums, kaip reikia rūpintis kultūra, formuojančia žmonių estetinį skonį ir gyvenimo būdą.
Nuotraukoje – M. B.Stankūnienė Paežerių dvare su autoriumi 2004 m.