Dalia Arminienė: Lietuvą nešant per tautiniu kostiumu papuoštas lėles

Kartais saviraiškai, virstančiai tikra aistra, suteikiančia gyvenimui naujų spalvų ir atspalvių, pasitarnauja, rodos, visiškas mažmožis, iš pirmo žvilgsnio tarsi visiškai dėmesio neverta smulkmena, tačiau kurią palydėjusi mintis netikėtai ima ir apsigyvena žmoguje, kol galiausiai žmogų priverčia veikti. Ir ne bet kaip! Su meile, didžiuliu dėmesiu, kruopštumu!

 Kalvarijos savivaldybės (Marijampolės apskr.) Mikalaukos kaime gyvenanti Dalia ARMINIENĖ, ko gero, – vienintelė Lietuvoje tautinio kostiumo kūrėja lėlėms. Šis užsiėmimas, pagavęs ją visiškai netikėtai prieš 12 metų, virto ne tik širdžiai mielu pomėgiu, bet ir ištisu saviraiškos pasauliu, kuriame kiekvieną kartą atsiskleidžia vis naujų žinių, patirčių.

Iš kelionių – lėlės, papuoštos lankytos šalies tautiniais kostiumais

Dalia ir Juozas Arminai pelnytai laikomi, ko gero, gražiausios kaime sodybos šeimininkais. Jų sodyba, kurioje – stilizuoto vėjinio malūno formos pavėsinė, baseinas, į kurį trykšta fontanai, alpinariumo kalneliu besileidžiantis kriokliukas, akmenimis dailiai grįsti takeliai ir gražiai suformuoti gėlynai, tarp kurių – ir žaismingos skulptūrėlės iš amens ir betono masės, ir tokio tipo puošnūs vazonai – namų šeimininkų ilgamečio triūso rezultatas.

Arminų namų interjerą jau daug metų puošia ir Dalios tautiniais kostiumais aprengtos lėlės. Idėja tokiam užsiėmimui, kaip minėta, gimė labai netikėtai. Dalia ir Juozas Arminai, prieš daugiau nei 10 metų išsileidę į keliones, peržengiančias Lietuvos teritorijos ribas, į namus vis parsiveždavo savoje šalyje nebūdingų suvenyrų. Kartą Venecijoje nusipirkta, rodos, paprasta lėlytė, ko gero, buvo didelio kelio pradžia. Dalios iniciatyva tie suvenyrai vėliau jau būdavo lėlės, papuoštos lankytos šalies tautiniais kostiumais.

Metai bėgo, „svetimų“ lėlių kolekcija namuose kaupėsi, o Daliai natūraliai kilo klausimas: „Visokių tautybių lėlių namuose yra, o štai lietuvaitės – ne!“ Sukilę patriotiniai jausmai skatino įnirtingai ieškoti lėlės, papuoštos lietuvių tautiniu kostiumu. O štai čia ir iškilo problema. Kur tik neieškojo: specifinių suvenyrų parduotuvėse, net Kaziuko mugėje – nieko nerado. Galima buvo rasti tik medinių tautinių lėlių, taigi visos paieškos atsitrenkė į visišką nesėkmę: nėra Lietuvoje tokių lėlių, nėra ir tautinių kostiumų joms!

Kai nerado lėlės, papuoštos lietuvių tautiniu kostiumu…

„O jeigu…“ – šmėstelėjusi galvoje nedrąsi mintis (o jei pati lėlytę tautiniu kostiumu aprengtų?) palaipsniui pradėjo materizuotis.

Pirmiausiai ėmė mąstyti, kaip tą kostiumą pritaikyti lėlei taip, kad ne tik visuma, bet ir kiekviena detalė, net menkiausia smulkmena alsuotų tikrumu. Pagaliau pradėjo ieškoti tinkamų medžiagų, siūti, siuvinėti drabužius lėlėms, atstovaujančioms kiekvienam Lietuvos regionui (autentiką labai padėjo išgauti vaikų padovanotas albumas „Lietuvių tautinis kostiumas“, būtent tam ir skirtas – Lietuvos tautiniam kostiumui).

Štai taip palengva procesas įsibėgėjo. Lengva nebuvo, bet buvo labai įdomu. Kadangi lėles, kurioms siuva tautinius kostiumus, perka (pati kuria tik tautinį kostiumą), tenka daug ką jose keisti. Pasiima lėlę, pažiūri į jos veidą ir mato regioną, o jau paskui ir šukuosenas keičia, ir kasas pina ir net akių spalvą keičia.

Beveik visas kostiumas – rankų darbas (siuvimo mašina tenka naudotis mažai). Viską Dalia atlieka pati: ir prijuostes siuvinėja, ir skrybėles vąšeliu neria į kiekvieną detalę kreipdama ypatingą dėmesį

Pabiro po visą pasaulį

Žingsnis po žingsnio, ir po pirmosios tautiniu kostiumu papuoštos lėlytės atsirado poreikis ir antrą tokiu būdu aprengti, Ir trečią… O jau paskui ir skaičius kažkur pasimetė. Tik prisimena, kai buvo tautiškai papuošusi gal 10 lėlių, pasitarė su vyru ir nusprendė su jomis vykti į Kaziuko mugę Vilniuje. Čia laukė maloni staigmena: šias lėles pamatę tituluoti tautodailininkai išgyrė, pasakė, kad nesunku pagal jų apdarus atpažinti etnografinį regioną.

Štai taip ėmė į Kaziuko mugę reguliariai važinėti, o tautiškai papuoštas lėles – ir į parduotuves pristatinėti.

Dalios lėlės jau ne vien Arminų namus puošia: jos jau išsibarsčiusios ne tik po Lietuvą, bet ir po įvairias pasaulio šalis, šie vadinamieji suvenyrai pasiekė ir Indiją, Kiniją – rodos, mums taip tolimas šalis.

Bet nereikia taip toli žvalgytis! Dalios lėlės ir Lietuvoje „egzotiškos“: jas mielai dovanoja vestuvių, krikštynų proga. Jų turi įsigijusios tokios įžymybės kaip Veronika Pavilionienė, Edita Mieldažytė, politikas Juozas Oleka.

 Per gerą dešimtmetį pasiūta daugybė unikalių tautinių kostiumų, aprengta jais daugybė lėlių.

Lietuvos pristatymas per lėles

Dzūkų, aukštaičių, sūduvių, žemaičių, Klaipėdos krašto atstovų tautiniai kostiumai puošia 20, 25, 30, 45 cm lėles. Per 12 metų Dalia iš viso per 1000 sukūrusi tautinių kostiumų lėlėms, taigi ir tiek lėlyčių aprengusi (per metus – per 100 lėlyčių aprengia). Vyras pagaminęs lėlėms stovelius su laikikliais, tad dabar jos patogios ir eksponavimui.

Poreikis dalintis savo žiniomis – pristatyti tautinį kostiumą panaudojant lėles – Arminus ne tik į muges veja (tam tyčia Juozas pagaminęs dailią trobelę, švendrėmis dengtą), eina jie ir į vaikų darželius, kur abu, pasipuošę tautiniais kostiumais, per žaidimus, ratelius, dainas tautinį kostiumą pristato mažiesiems (Dalios mintyse bręsta sumanymas mažo vaiko tautinį kostiumą pasiūti, o pristatyti jį bet kokį vaiką rengdama).

Šis pomėgis Daliai virto tikras aistra. Moteris neslepia: kai būna šventės, per kurias savo darbą atideda, o paskui pasiima – širdis apsąla: taip miela, gera jausti rankose audinio skiautelę, virstančią prijuoste, sijonu, švarku. Savo rankomis kuriamas tautinis kostiumas šildo širdį, mat kūrusi visa tauta, kai herbą, vėliavą – vos keli žmonės. Dalios lėlės puošiamos XIX a. tautiniu kostiumu, o planuose – grįžimas keliais šimtmečiais atgal, į XI–XII a., kai lėles puoš pagoniškais apdarais.

Autorės nuotraukos.