Draugystė su „perfekcionistu“ 4 (tęsinys)

10:48   Niekada nebūčiau patikėjusi! Ką tik į mūsų skyrių paguldė Faustą! Netikiu savo akimis!!! Taip nustebau, kad vis dar negaliu atsigauti. Turėsiu dar vieną draugą ligoninėje. Faustą pažįstu gal trejetą metų, susipažinome per vieną koncertą, kai šokdama atsitrenkiau į jį su galva. Skausmas po to lydėjo visą savaitę, mėlynė irgi puošė mano kaktą. Ech, tos netikėtos ir keistos pažintys. Jei atvirai, į tą koncertą mane privertė eiti Redžina, nes ji metalo ir roko gerbėja, aš tai nelabai… Bet vis tiek prisidūkom tenai, ir man patiko vien dėl gautų emocijų. Jis visiškas neformalas: avi kerzus, nešioja grandines, turi keliolika tatuiruočių, ilgus plaukus, du tunelius ausyse, dar po vieną auskarą antakyje ir lūpoje. Beje, kas keletą mėnesių dažosi plaukus. Šįkart jie žalsvos spalvos. Jam visą laiką buvo nusispjauti, kas ir ką apie jį kalba, man visada atrodė toks stiprus, o dabar šast – ir atsidūrė čia… Kartais rankos nusvyra net ir patiems stipriausiems.

10:54

Tajus: Tai jau laižėtės?

Aš: Ką? Apie ką tu čia?

Tajus: Tai ko lauki? Mačiau, kad jis labai nori to. Tau tereikia parodyti jam daugiau dėmesio, ir vyrukas praskys visai.

Aš: Nesuprantu, kas darosi tau čia. Nerašyk nesąmonių. Nenoriu aš su niekuo laižytis, apsiramink.

Tajus: Ajajai, kažkas šiek tiek nervinasi. VargšiukėJazminukė. Atsigausi, kai pasilaižysi, manau, kad tai greitai nutiks. J įsiplieks meilė…

Aš: Rimtai, klausyk, kas tau darosi? Tu gal gėrei? Apsėdo koks velnias. Man atrodo, kad jau tau egzorcizmo reikia.

Tajus: Man patinka, kai tu pyksti ir nerviniesi

Aš: Bet man nepatinka. Eik sau.

Tajus: Tai ko taip nerviniesi, jeigu nieko nebuvo?

Aš: Nes tu nu-si-šne-ki! Pažiūrėčiau, ar būtų smagu, jeigu aš pradėčiau tokias pievas rašinėt iš oro. Durnas visai.

Tajus:Būtų labai smagu.  aš tai laisvas, todėl galiu daryti tai su bet kuo.

Aš: Tai ir daryk, tik nekišk čia manęs.

Tajus: O kas man jaunam…

Viršūnė… Jam gal į galvą trenkė kas nors? Ir jau ne pirmas kartas čia. Pamenu, kai dar draugavau su Gustu ar Mintaru, tai ypač vakarais Tajus, norėdamas mane paerzinti, atsiųsdavo žinutes: „Tai kada būsi -ienė?“, „Kada vestuvės?“, „Galėsiu būti tavo liudininkas arba vyriausiasis pabrolys?“, „Kada vaikų turėsit?“, „Kai krikštysi savo vaikus, nekviesk manęs, nenorėsiu būti Mintaro arba Gusto vaikų krikšto tėvas. Fu “ . Durnas visai… Seniau, kai lankydavausi pas mokyklos psichologę, ji ne kartą sakė, jog tai pavydas, bet aš niekada netikėjau ir visąlaik neigiau tokius jos pasakytus žodžius vien dėl tos priežasties, kad mes draugai. O draugai pavydėti vienas kitam negali. Nebent ne draugai būtų, o… ne, ne. Būdavo, kad net išeidavau iš kai kurių pamokų, nes tiesiog psichologiškai žiauriai prastai jausdavausi. Nueidavau į biblioteką ar kokį tylų kampelį, pasiimdavau sąsiuvinį ir rašydavau, išsiverkdavau…

13:08   Pavalgėme pietus. Pirmai šnekėjau su Faustu, paklausiau, kas jam nutiko, kad atsidūrė čia. Tai pasirodo, kad pas jį šeimoje problemų jau seniai buvo, tik galų gale visiškai smigo psichologiškai ir nebeatlaikė – su greitąja jį atvežė čia. Buvo užėjęs stiprus priepuolis, lyg šizofrenijos, girdėjo balsus, matė kažkokius keistus vaizdus, prasidėjo haliucinacijos ir po to nieko neatsiminė, kas įvyko. Faustas kai kada vartoja narkotikus. Per mėnesį bent porą kartų šnipšteli per nosį arba išgeria vieną kitą tabletę. Sakė, kad priklausomybės nejaučia, bet juk niekada negali žinoti, kaip organizmas ims reaguoti į didesnes dozes…

(Bus daugiau)