„Mūsų savaitės“ skilties „Kūryba“ svečias – klaipėdiškis Mindaugas JONUŠAS, kviečiantis susipažinti su jo vos metai atrasto literatūrinio pasaulio kūrybos vaisiais. „Man dvidešimt septyneri metai, – sako Mindaugas, – atrodo, dar nedaug gyvenimo kelio nueita. Įdomiausia mano patirtis – scenos renginiai. Tai buvo įdomu septyniolikmečiui vaikinui, tačiau brendau, ėmiau aiškiau suvokti, kas yra žmogaus orumas. Bandžiau ieškoti veiklos socialinėje sferoje: pamačiau daug vargo grimasų, patyriau daugiau nuoširdumo, bendraudamas su atskirties žmonėmis negu su elitu. Teko būti stovyklose vaikų grupių vadovu, dalinti labdarą, organizuoti renginius seneliams, žmonėms su negale, sutikti be galo įdomių, savito mąstymo žmonių. Socialinės veiklos patirtys pačios prašosi plunksnos. Savo kūrybos pirmuosius bandymus norėčiau paskirti Jūsų skaitytojams.
…Trokštu rašyti apie viską, kas degina širdį, kas kutena jausmus ir kas man atrodo aktualu.
Kūryba, kaip ir muzika, manau, turi būti išjausta, išnešiota, išpuoselėta jausmų lopšyje.
Jei manęs paklaustų, kada aš rašau, atsakyčiau: tada, kai skauda. Kai neskauda, aš gyvenu ir saulę po kojomis ridinėju. Bet tokių akimirkų būna ne taip daug…“
Jurginų puokštė
Pražydę jurginai visiems primena – atėjo ruduo. Jų puokštės, kurias pardavinėja močiutės prie parduotuvių, man primena vieną įvykį iš mano vaikystės dienų. Kiek man tada buvo metų? Gal dvylika? Tai buvo toks laikas, kai visur tykojo gėda. Močiutės numegztas (ne pirktas!) megztinis su raudonų siūlų briedžiais degino odą, kiek kitokio atspalvio sportiniai marškinėliai buvo tikra nelaimė, jei tėvai neleisdavo eiti į teatrą su iš užjūrio atvežtais sporto batais – nelaimingesnio žmogaus už mane nebūdavo tą dieną.
Gėles nešti auklėtojai Rugsėjo pirmąją mano amžiaus vaikėzui tikrai nederėjo. Su gėlių puokšte pasirodyti mokykloje galėjo tik koks nors tepšis vepšis mamyčiukas. Dėl tokio poelgio galėjai būti išbruktas iš paauglių vaikinų draugijos ir vos ne mirtinai užjuoktas mergaičių.
Tą rugsėjo pirmąją atsitiko siaubingas dalykas: mama buvo kažkur išvykusi, o senelė įbruko jurginų puokštę. Iki šiol pamenu juos visus: didelis raudonas su baltais lopeliais, baltas baltutėlis ir vyšnių spalvos ežio spyglius primenančiais žiedlapiais. Įsivaizduokite: ne rožės, ne kardeliai, ne gvazdikai, o jurginai. Net mano amžiaus mergaitė būtų kur nors atsikračiusi tokios puokštės. Taigi ėjau nuošaliomis gatvelėmis, kad nesutikčiau bendraklasių ir dairiausi, kur galėčiau nudrėbti tą dvylikamečiui vyrukui gėdingą Rugsėjo pirmosios atributą. Visur sukinėjosi kiemsargės. Man atrodė, jog jos mano nedoras mintis skaityte skaito, o jei nutvers vykdantį sumanymą – gero nelauk.
Pasukau prie kažkokios tvoros. Atrodė, kad numetęs už tvoros kankinančią naštą tapsiu laisvas. Priėjęs arčiau pamačiau prie tvoros prisiglaudusią kukčiojančią pirmokę. Kalbinti pirmokę taip pat buvo gėda. Tikras vyras turėjo timptelėti už kasos ar už apykaklės užpilti erškėtrožių sėklų. Todėl tylėdamas apžiūrėjau kažkuo į Kūlverstuką panašią būtybę. Ji prisitraukė arčiau tvoros, įsitempė ir pasiruošė gintis. Rodės, tuoj sušnypš lyg katė. Jos rankoje styrojo gvazdiko kotelis be žiedo. Nulūžęs žiedas mėtėsi ant žemės. Supratau, ko verkė Kūlverstukė. O tada į galvą atėjo puiki mintis.
– Žiopliuke, imk mano puokštę, – pasakiau.
Ji delsė. Matyt, bijojo, kad puokštėje nebūtų voro ar varlės, ar dar kokios klastos. Numečiau puokštę prie jos kojų. Pajutau išsivadavimo džiaugsmą kiekviena kūno ląstele. Dabar skuodžiau mokyklon švilpiniuodamas.
Kūlverstukė pakėlė gėles nuo žemės. Prisidengė delniuku vieną akį, pažiūrėjo, paskui kitą, vėl pažiūrėjo, nusišypsojo. Laisvąja ranka pamojavo man ir nustriksėjo į mokyklą.
Praėjo daug metų, kol aš suvokiau, jog nieko nėra gražesnio už rudens jurginus ir Kūlverstukės šypseną…
O kas toliau?
Šeštadienis buvo toks, kaip ir visi jos šeštadieniai. Namai pilni triukšmo ir erzelio. Klegėjo suaugę vaikai, žentai marčios, jų draugai; visur lakstydami alasą kėlė vaikai. Tą garsų gausą papildė neaiški muzika, šuns lojimas. Tetulė Valerija šutino, virė, skrudino ir nešė į svetainę, dėjo ant stalo, rinko ir gabeno virtuvėn plauti vaišėms nebereikalingus indus.
Plaudama indus, pajuto, kad norėtų tylos ir televizoriaus. Bet tikėtis tylos Valerija negalėjo dar kokią porą valandų. Todėl susiradusi ramesnį kamputį virtuvėje atsisėdo, kėdė tarsi prilipino moters stamboką kūną. „Didesnę pusę gyvenimo jau nugyvenau, – pamanė ji, – o televizijos iš vidaus nesu mačiusi…“ „Reikėtų pamatyti“, – gundė įkyri mintis. O įkyrios mintys visada pasiekia savo tikslą. Dar truputį pasėdėjusi, ji atsistojo, nušlepseno prie svečių ir įsakmiai tarė:
– Noriu į televiziją! Šiemet vardadienio nekelsiu, kur norit ten leiskit savaitgalį. O man kitokios dovanos nereikia, tik pasistenkit, kad aš patekčiau į televiziją.
– Bus filmuojama pokalbių laida porą dienų prieš vardadienį, – tarstelėjo Aurimėlis, jaunėlis sūnus, inteligentas, gyvenantis kaip bažnyčios pelė.
– Kokia laida? – pasiteiravo Martyno Verutė, dėl kurios sotaus gyvenimo abejonių nekilo.
– Apie relišerius.
– Nejuokaukit. Negi vešim mamą į tokią laidą? – sudraudė Martynas.
– O kas tie relišeriai? – susidomėjo Valerija.
– Amžių nugyvenai ir nežinai. Mamut, reiktų žinoti, – pasišaipė Martyno Verutė.
Valerija nenorėjo pasirodyti tamsuole, todėl savo vaikų daugiau neklausinėjo. Pasišaukė labiausiai kompiuterį mėgstantį anūką ir liepė žvilgtelėti į „Googl‘ę“. Tas žvilgtelėjo, truputį sumišo, bet išpylė paaiškinimą lyg karys raportą:
– Australijos milijonieriai!
– Mat kaip, – įširdo Valerija, – savo motinos vaikai gėdijasi! Mano, kad ją, paprastą moterį, reikia slėpti nuo kokių nors svieto perėjūnų.
Jaunoji karta greitai įsitikino, jog su močiutė juokų nekrės. Skradžiai sienas pralendantis Martynas išsikovojo, kad toji patektų į pokalbių laidą.
Na, ir štai paraudusi nuo jaudulio Valerija įžengė į televizijos studiją. Žoržeto suknelė, smailiakulniai batai, šinjonas (laimei, nesukandėjo per tarnavimo tik šeimai metus) teikė jai drąsos: „Dabar tas Relišeris pamatys, kad Lietuvos moterys ne pirštu penimos!“
Ją nuvedė grimuotis. Graži panelė ilgokai ją dailino, gražino. Pasižiūrėjusi į veidrodį ji liko patenkinta. Išėjusi į koridorių, ten bestypsančiam Martynui liepė atidžiai pasižiūrėti ir lygiai taip ją po smerčio padažyti. Tuoj ją nuvedė į kitą koridoriaus kampą, kur visiems segė tokias dėžutes, kad kalba būtų girdima. Tokia pagyvenusi moteriškė ilgokai grabaliojo, kol prisegė vieną laidą prie liemenuko. „Negražios, kažkokios vyriškinės tos meno moterys“, – pagalvojo Valerija.
– Sėkmės! – palinkėjo televizijos moteris ir patapšnojo per petį.
Filmavimo salėje ja pakalbino pirmąją. Tokia begėdė merga ėmė jos apie jaunystę, kavalierius klausinėti. Bet Valerija – ne kokia nors kvailelė. Tai mergai atšovė:
– NEMATAU STUDIJOJE relišerių! Ko apgaudinėjate žmones? Prižadate įdomybių, o paskui uodegą sukat! Ne apie bernus, kažkada turėtus, kalbėti atėjau, o norėdama kuo daugiau sužinoti apie relišerius.
Ant choro laiptukų susodinti žmonės ėmė ploti, šaukti, kad ji šaunuolė. Matyt, patiko, kad ji su ta nepadorius niekus pliauškiančia panele griežtai pašnekėjo. Po to šnekėjo kiti. Valeriją, pavargusią po kelionės, ėmė „traukti ant miego“. Todėl nelabai domėjosi, kas buvo kalbama. Jai buvo gaila, kad tie iš užjūrio taip ir neatėjo. Pasibaigė laida. Kažkokia po salę tripinėjanti piemenė priminė, kad dėžutę su laidu atiduotų Sigismundui.
– Tai kad aš iš moters gavau…
– Močiut, kaip čia buvo, kad mūsų Sigį moterim palaikėt? – linksmai pasiteiravo toji.
Valerijai ėmė kaisti petys ir vieta po drabužiu, kurios ir savo vyrui liesti neleisdavo, kol abu buvo jauni. Kai abu paseno, jo smertis ėmė ieškoti – ne išdaigos berūpėjo. Staiga ji pajuto, kokia vieniša yra likusi po vyro mirties…
– Martynuk, – užsikirsdama ėmė aiškinti motina, – sueikit visi į mano vardines. Kaip aš be jūsų švęsiu. Sakyk, ar galėčiau vieną žmogų iš televizoriaus pasikviesti?
Mindaugas JONUŠAS
Saunuolis,rasyk ir toliau
Labai netikėtos ir tuo įdomios istorijos. Manau, po jomis slypi paties Minedo potyriai. Meistriškai guldomas žodis. Šaunu! Sėkmės AUTORIUI!
pažvelkime kitomis akimis
neblogai padirbėta
😀 geras redaktorius manau padirbejo
Gražu