Ar dar vis ieškai negyvenamos salos, kurioje galėtum pasislėpti nuo savo rūpesčių, įkyrių tave supančių žmonių, o gal net visos civilizacijos? Žinau tokią vietą. Pradėk krautis kuprinę. Tik nesakyk, kad neperspėjau – sunku bus išsirinkti, kur prisišvartuoti. Labai sunku.
Graikija – nuostabi šalis ne tik savo istorija, gamta, pasaulinio garso asmenybėmis, bet ir savo salomis. Jos užima apie penktadalį Graikijos teritorijos. Šiai Viduržemio jūros valstybei priklauso apie du tūkstančiai salų, iš kurių du šimtai dvidešimt septynios apgyvendintos. Taigi, negyvenamų salų čia apstu. Pajuokavome ir užteks. Leidžiantis į kelionę visada patartina į kuprinę įsimesti gerą nuotaiką, namuose nepalikti humoro jausmo – visa tai padeda sunkesnėmis akimirkomis. Gera nuotaika netrukdo ir džiugiomis minutėmis. Taigi, kviečiu keliauti ir pasižvalgyti po kelias Graikijai priklausančias salas. Tiesa, jau apgyvendintas – ir gana seniai.
Pakeliui į salas
Kaip jau minėjau, Graikijoje salų gausu. Visos jos suskirstytos į salynus: Jonijos, Argo Sarono, Šiaurės Rytų Egėjo, Dodekaneso, Kikladų ir kt. Teko aplankyti dvi Argo Sarono įlankoje esančias salas: Idros ir Spetses. Taigi, prisiminimais į kelionę!
Tolo – kurortinis miestelis, kuriame nakvojome. Daugybė viešbučių, kavinių, parduotuvėlių… Atrodo, niekuo neišsiskiriantis iš kitų šis miestukas buvo nepaprastai mielas: iš viešbučių galėjai nužengti tiesiai ant paplūdimio smėlio, vaikštinėti krantu, nuo kurio atsiveria žavinga jūros panorama. Visai netoli kranto (kaip vėliau paaiškėjo, tas artumas buvo apgaulingas), rodos, ranka pasiekiamos, rymo kelios nedidelės salos. Vienoje iš jų savo statiniais puikavosi tebeveikiantis vienuolynas, vakarais pasipuošdavęs įspūdingu pastatų apšvietimu.
Ankstyvą rytą pėsčiomis skubėjome Tolo miestelio gatvėmis į prieplauką, iš kur turėjome pradėti kelionę į Argo Sarono įlankoje esančias Idros ir Spetses salas. Niekaip negaliu pamiršti to rytmečio kvapo: nuo jūros banguojančiame drėgname ore sklandė stiprus apelsinmedžio žiedų aromatas. Nepaprastai gražūs vaismedžiai, pasidabinę smulkiais žiedais, budo po gaivios nakties ir ruošėsi būsimai karštai dienai. Kiekvienas jų pasirąžymas praeiviams siuntė nuotaiką keliančią oro bangą. Prieplaukoje teko palaukti laivo. Bet ir čia laikas neprailgo: labai švarus, krištolinis vanduo leido gėrėtis ne tik dugne glūdinčiais akmenimis, bet ir būriais plaukiojančiomis įvairiaspalvėmis žuvelėmis.
Laivas neužtruko prieplaukoje: vos sulaipinęs savo keleivius skubėjo vietą užleisti kitam, atvykusiam pasiimti savo turistų. Kelionė prasidėjo. Krantas tolo, o mes gėrėjomės vis naujomis pakeliui sutinkamomis salomis. Kiek jų praplaukėme, kiek jų matėme – nežinau: pradžioje mėginau jas skaičiuoti, bet netrukus supratau, kad tai beprasmis užsiėmimas. Vieną salą keitė kita – toks įspūdis, kad plaukėme ne jūra, o „nardėme“ tarp tankiai išbarstytų salų. Todėl atsipalaidavau ir leidau sau mėgautis besikeičiančiais vaizdais.
Plaukimas laivu mane visada žavi. Tai – labai romantiška, o kartu ir savotiškas iššūkis, susitinkant su visuomet pilna staigmenų gamtos dalimi – jūra. Niekada nežinai, kas laukia palikus krantą. Šį kartą ji buvo rami, savo bangomis atsargiai glostė laivo šoną, švelniai glamonėjo salų krantus. O salos labai skirtingos: vienos – pasipuošusios žaluma, mėginančia paslėpti vieną kitą nedidelį namelį; kitos – plikos, aštriomis uolomis smingančios į jūros dugną. Retkarčiais idilišką ramybę sudrumsdavo vienas kitas praplaukiantis laivas ar motorinė valtis.
Nieko keisto, kad Graikijos salų gyventojų pagrindinis darbas ir pragyvenimo šaltinis – turizmas. Čia tikrai yra kur akis paganyti, užsimiršti, atsipalaiduoti: o juk to ir ieškome svečioje šalyje.
(Bus daugiau)
Autorės nuotraukos.
