Idra: stačių laiptų gatvelių miestas, mulai ir… vienaragis
Sala pasitiko mažoje įlankėlėje įsikūrusiu žavingu jūrų uostu. Čia gyvenimas virte virė: pakrantėje įsikūrusios kavinės kvietė užsukti ir atsigaivinti, parduotuvių savininkai gyrė prekes ir brukte bruko suvenyrus, o prieplaukoje į būrelį susispietę mulai kantriai laukė paraginimo dirbti – jų savininkai atvykėliams siūlė nešikų paslaugas. Ir nieko keisto, nes šioje saloje uždraustas motorizuotų priemonių eismas. Nepamatysi čia nei automobilių, nei motociklų. Taigi, mulai saloje – pagrindinė transporto priemonė, kuri gabena ir prekes į parduotuves, ir turistus bei jų mantą į nedidukus, baltumu švytinčius viešbučius, įsikūrusius kiek aukštėliau mieste. Užplūsta gailestis keturkojams nešikams matant jiems ant nugarų sėdinčias apkūnias, pagyvenusias damas, greta žingsniuojančius jaunuolius – mulų šeimininkus. Gyvulėliams, rodos, tai nė motais – jie kantriai kopia su savo nešuliais siaura stačių laiptų gatvele, nekreipdami dėmesio į praeivius. Tokių „transporto priemonių“ teko sutikti ne tik pavienių, bet ir visą virtinę, sakytum savotišką karavaną.
Salos pavadinimas – Idra, arba kitaip vadinama Hidra, – siejamas su senosios graikų kalbos žodžiu hydor – „vanduo“. Tačiau saloje kadaise buvę gėlo vandens šaltiniai išdžiūvę ir jį tenka atsivežti iš žemyno.
Kitą versiją apie salos pavadinimo atsiradimą galima aptikti mitologijoje. Hidra senovės graikų mitologijoje buvo vadinamas daugiagalvis slibinas gyvatės liemeniu. Atlikdamas savo antrąjį iš dvylikos žygdarbių, šį siaubūną nukovė Heraklis. Manoma, kad Idros sala buvusi šios mitologinės būtybės buveinė.
Nors Idros sala nedidelė, tačiau į istorijos puslapius sugebėjo įsirašyti dar 1821 metais per Graikijos nepriklausomybės karą prieš turkus, prisidėjusi 130 laivų laivynu. Reikėtų paminėti, kad ši sala valstybei išaugino vieną prezidentą, penkis premjerus ir visą būrį ministrų. Tai – mažos salos didelis, garbingas, pasididžiavimą keliantis indelis prie valstybės gyvavimo.
Idra – graži, miela, vos keturiasdešimt aštuonių kvadratinių kilometrų sala, kurią pamėgo menininkai iš viso pasaulio. Jie žavisi čionykščia gamta, išsaugota unikalia architektūra, semiasi peno kūrybai arba tiesiog gerai leidžia laiką ilsėdamiesi. Čia visada gausu turistų ir ne tik…
Saloje gyvena apie trys tūkstančiai įvairių tautybių gyventojų. Į ją smagiai pasibūti atvyksta ir graikai iš žemyno. Jeigu lietuviai savaitgalius ar atostogas praleisti važiuoja į kaimą arba į kolektyvinį sodą, tai graikai iš miestų pailsėti vyksta į salas. Vandens apsupties žemės lopinėliams neabejingi ir įvairių šalių turistai. Taigi, salose visada gausu atvykėlių. Todėl jose ypač gerai išvystytas turizmo verslas: daug viešbučių, kavinių, restoranų, puikiai „sukasi“ paslaugų ir pramogų teikėjai. Ir nieko negausi veltui, laiko leidimas saloje kainuoja nemažus pinigus. Na, nemokamai nebent gali pasivaikščioti krantu ir pasigėrėti ypatingo melsvumo jūra. Dar galima joje išsimaudyti šokant į šiltas vandens bangas nuo kranto. Pabraidžioti šios salos pakrante nėra galimybių – status krantas greitai neria po vandeniu.
Radome dar vieną nieko nekainuojantį užsiėmimą – pasivaikščiojimą stačių laiptų gatvelėmis. Jau prieplaukoje pastebėjome, kad grindinys grįstas marmuru, gatvelių laiptai – taip pat, o kai kur išmarginti paprastų akmenų dėlionėmis. Pastatų sienos papuoštos gyvomis žydinčiomis gėlėmis: vienos pakabintos, kitos dideliuose vazonuose pastatytos ant žemės. Visi pastatai nudažyti akinančia balta spalva – taip apsisaugoma nuo itin karštos saulės spindulių, o ir atrodo žavingai. Vienos kitos gatvelės laiptai puikuojasi ryškiomis spalvomis, suteikdamos miesteliui gyvumo, žaismingumo. Neapsakomai smagu kopti jomis į gana stačioje pakrantėje išsidėsčiusį miestą. Kuo kilome aukščiau, tuo atsiverdavo įspūdingesni vaizdai į jūrą. Vis pailsėdami mini apžvalgos aikštelėse ir pasižvalgydami į melsvą tolį palengva pasiekėme užmiestį – neaukšti medžiai sukūrė savotišką miškelį, prieglobstį nuo karštos vidudienio saulės. Besiilsint ir gurkšnojant vandenį netikėtai išgirdome prunkštimą – vos už keliolikos metrų iš miško išniro baltas žirgas. Laukinėje gamtoje jis priminė mitologinę būtybę – vienaragį. Nemoku apsakyti, koks jausmas užplūdo: vienoje pusėje – pasakiško grožio miestas ir į jūrą atsiveriantys įstabūs vaizdai, kitoje – vienaragis. O tu esi viso to centre, vienas iš dabarties dalyvių. Argi tai ne pasaka? Jokiais pinigais neįkainojama akimirka. Ir visa tai nemokamai…
Trumpai pailsėję medžių paunksmėje, siauromis laiptuotomis gatvelėmis leidomės žemyn, prieplaukos link. Dar kurį laiką gėrėjomės pakeliui esančiai pastatais ir kartu apgailestavome, kad neturime pakankamai laiko pasižvalgyti po visą salą. O pamatyti joje tikrai yra ką. Idros saloje –penki vienuolynai. Iš jų – du veikiantys. Prie prieplaukos stovi vienuolyno Panagijos bažnyčia, menanti aštuonioliktą amžių. Ji pastatyta iš Poro Paseidono šventyklos mūro. Saloje išliję keli prabangūs didikų rūmai: vienuose veikia Dailiųjų amatų mokykla, kituose įsikūrus Nacionalinė prekybos laivyno akademija. Daugelis puošnių pastatų eiliniams lankytojams nėra prieinami. Jais galima pasigėrėti tik iš tolo. Unikali salos architektūra išsaugota griežtų įstatymų dėka: norėdami remontuoti ar atstatyti pastatus, savininkai privalo laikytis statybos instrukcijų ir atkurti identiškus anksčiau toje vietoje buvusius. Toks požiūris į salos istoriją ir jos architektūrą šią vietovę pavertė ypač žavinga ir patrauklia.
Autorės nuotraukos.
