Iraida Skirpstienė: „Karūną turėtų uždėti kiti, o ne pats sau“

Iraida Skirpstienė: „Karūną turėtų uždėti kiti, o ne pats sau“

Ar yra Lietuvoje kultūros politika? Pažvelgus į bet kurios vyriausybės darbus, matyti, kad jų veikla ne visada buvo orientuota į kultūros poreikius, žinoma, neminint prestižinių objektų, kuriais galima pasipuikuoti prieš kitas valstybes, ar saujelės žymių menininkų. Tačiau kultūrinis gyvenimas, beje, pakankamai aktyvus, vyksta ne tik didžiuosiuose miestuose. Kai kalbama apie kultūros politikos nebuvimą, dažniausiai matyti, kad kultūros srityje dirbantis žmogus nesijaučia reikalingas. Iš kultūros darbuotojo šiandien dažnai reikalaujama ne jo širdimi, protu, išsilavinimu, amatu sukurto meno kūrinio, bet gebėjimo išlikti laisvosios rinkos sąlygomis tampant visų pirma ne tik kūrėju, bet ir vadybininku. Kultūra daugiasluoksnė – tai ir profesionalų bei mėgėjų kuriamas menas, ir nacionalinės svarbos dalykai. Tačiau atrodo, kad kol kas regioninė kultūra Lietuvoje yra pasmerkta vienišumui. Didžiuosiuose miestuose yra pasirinkimas, kur eiti, ką žiūrėti, o mažesniuose – žmonės, užspeisti kasdienybės, dažniau knygą keičia į televizorių ar kompiuterį, o jei nėra kur nueiti, tuomet tik tai ir belieka. Nepaisant to, mūsų kultūros darbuotojai išties dirba savo darbą, yra žmonių, kuriems rūpi mūsų kalba, menas, kultūra, tautos identitetas. Investicija į kultūrą grįžta nematomais dividendais. Kultūra – tai vidinė žmogaus nuostata, kuri pasireiškia labai paprastuose dalykuose, tai santykis su savimi ir savo aplinka. Kultūros politika, popkultūra, kūrėjo vieta visuomenėje ir valstybės požiūris į jį… Apie tai ir kalbamės su Marijampolės kultūros centro direktore Iraida SKIRPSTIENE.

– Tai vis dėlto kokia ji – mūsų kultūros politika?

– Pažiūrėkite, prieš rinkimus žadama, projektuojama, bet užtenka išrinktiesiems užimti savo vietas, ir viskas labai greitai pamirštama. Šitiek metų džiaugiamės nepriklausomybe, tačiau, iškovojus laisvę, ar buvo stengiamasi išlaikyti mūsų kultūrą? Nuvertėjo pamatiniai dalykai – garbė, dvasia, idėja. Ne paslaptis, kad šiandien dirbantys kultūros srityje dažnai dirba iš idėjos, negailėdami nei laiko, nei sveikatos už labai mažus atlyginimus. Tik blogai, kad dažnas dėl to save aukština. Karūną turėtų uždėti kiti, o ne pats sau. Būsiu nesąžininga sakydama, kad neskaudu, kai tavęs nevertina, nors aš tikrai taip nesijaučiu. Žinoma, kiekvienas darbas turi savo prestižą ir garbę, bet tik nereikia to savęs aukštinimo. Juk viskas priklauso ne nuo to, kiek dirbi, o nuo darbo kokybės. Be to, apie kokią kultūros politiką galime kalbėti, kai ministrai keičiami kaip pirštinės Mano darbo šioje srityje laikotarpiu dabartinis ministras jau dvyliktas. Ir kartais kalbantis su politikais nesuvoki, ar mes kalbam ne lietuviškai, ar jie lietuviškai nesupranta. Dabar dėl visko kaltinamas laikmetis, bet kad jis jau užsitęsė per ilgai, kaip šis pavasaris.

– Įpratome viską lyginti su sovietiniais laikais. Ar daug matote kultūrinės veiklos skirtumų, palyginti su šiandiena?

– Nesinorėtų taip sakyti, bet visgi lėšų kultūrai buvo skiriama daugiau. Tik bėda, kad visi darbai, visi renginiai buvo politizuoti ir ideologizuoti. Ką darysi, tiek tada, tiek dabar darome tai, ką galime. Gal išliko vienas panašumas su senąja santvarka – kartais mokama ne už darbą, o už darbe praleistą dieną.

– Leidžiama begalė beverčių muzikos įrašų, knygų, televizija knibžda vienadienėmis žvaigždutėmis ir kvailiausiais įgrisusiais šou. Bet ar ši popkultūra turi išliekamąją vertę, ar ji iš viso kam nors reikalinga?

– Vis dėlto manau, kad kultūros mišrainėje turi būti vietos ir popkultūrai, ir dvasiai, žmogus turi teisę pasirinkti, ką jam žiūrėti ar klausyti. Čia, manau, kaip žiūrėjimas pro rakto skylutę – kas, su kuo, kada. Gyvename „ant reitingų“, televizija tokiu būdu ir išgyvena tenkindama žiūrovo smalsumą. O gal tokių „pramogų“ tikslas pamigdyti tautą, kad emocijas lietų namuose prie televizorių, o ne neštų į viešumą.

– Meno, kultūros tikslas – ugdyti žmogų. Kiek dabartinė kultūra prisideda prie to?

– Daug metų dirbu kultūros srityje, pati sau ne kartą kėliau šį klausimą. Ir pasirodo, kad dažnai tai toli nuo ugdymo. Vien gražiai atrodyti scenoje dar nėra kultūra. Labai liūdna, kad kvailių dalis yra didesnė. O ir valstybės požiūris į kultūrą, į kūrėją gana keistas – statome Valdovų rūmus, kai maži atlyginimai, mažos pensijos, dideli mokesčiai, milijonai švaistomi partijų rinkimams.

– O gal didesniame mieste kultūros darbuotojams lengviau nei provincijoje?

– Niekada nepavadinčiau Marijampolės provincija. Kultūrinis gyvenimas čia čia labai aktyvus, turime daug menininkų, garsinančių mūsų miestą ne tik respublikoje. Kultūros darbuotojui lengviau dirbti mažesniuose miestuose, nes geriau pažįsti žmones, žinai jų poreikius, žinai, ko reikia klausytojui ar žiūrovui.

– Bet sutikite, kad šiais laikais kultūrinei įstaigai nėra lengva išgyventi. Tuo labiau kad didesnė tautos dalis gyvena ties skurdo riba, kita dalis emigruoja. Žmonės skundžiasi, kad brangūs bilietai į renginius. Net ir atlikėjai sumažino savo honorarus, gastrolių skaičių. Ar netuštėja Kultūros centras?

– Kad ir kaip keista, bet mūsų centras tuščias nestovi, atlikėjai patys prašosi pas mus. Turime per eilę metų išugdytą žiūrovą ir klausytoją, kurių nebaido net bilietų kainos, nes jeigu yra paklausa, kyla ir kaina. Žinoma, kartais bilieto kaina būna neadekvati renginio kokybei, tačiau ar brangu, kai prestižinio filharmonijos koncerto bilietai pas mus kainuoja 15– 20 litų?

– Ar turite pagalbininkų, rėmėjų? Juk su valstybės skiriamomis lėšomis išsiversti būtų sunku.

– Nedažnai kreipiamės, bet juk svečius reikia pamaitinti, apnakvydinti, reikia transporto, todėl randame žmonių, įstaigų, kurie niekada neatsako pagelbėti. Tai karinis dalinys, UAB „Statybos ritmas“, „Mantinga“, „Arvi“, neskriaudžia ir savivaldybė, kiek gali, tiek duoda lėšų. Yra skirtas biudžetas, kuriame reikia sutilpti, tai ir taupome.

– Ar dar nepavargote, juk šiais laikais kiekvienas darbas – savotiška kova? Gal tiesiog norėtumėte dirbti ramesnį darbą, ne tokį atsakingą?

– Gal ir jausčiau nuovargį, bet vis dar atsiranda žmonių, dėl kurių verta dirbti. Darbo nebijau ir joks nedaro man gėdos. Esu dirbusi elektrike Kauno „Drobėje“, turiu 4 kategorijos elektriko kvalifikaciją. Galėčiau dirbti ir rūbininke ar valytoja.

– O kaip iš elektriko tapote „kultūrininke“?

– Kai ištekėjusi atvykau į Marijampolę, radau skelbimą, kad Kultūros skyriui reikia buhalterės. Taip darbas ir užkabino. Baigiau Kultūros mokyklą, vėliau Klaipėdos fakultetą, bet gal tik gyvenimo universitetai duoda didžiausią supratimą apie viską. Kultūrinis darbas yra komandinė veikla, vienas tu nieko nepadarysi. Nors skaudu, kai tavo darbo srityje daug juodo pavydo, nenoro dalytis nei žiniomis, nei patirtimi.

– Tačiau žmogui nenuleisti rankų padeda ir jo charakterio savybės. Reikia didelės dvasinės stiprybės nugalėti ir biurokratinius, ir žmogiškuosius barjerus, daug ką aukoti.

– Taip, esu stipri, moku nustatyti ribas ir sienas, viską „susidėlioti į lentynas“ pagal prioritetus. Tiesiog mano gyvenimas tai reguliuoja. Ne tik darbas, turiu Vilniuje sergantį tėvelį, kuriam 91 metai, tenka dažnai važinėti, padėti, lakstau pas anūką į Kauną. Mano geriausias draugas – automobilis. Taip ir sukuosi tokiu ratu: Marijampolė–Vilnius– Kaunas–Marijampolė.

– Angelų žemėje nėra, kiekviename žmoguje yra visko – ir gero, ir ne visai, tik labai svarbu, kad žmogus pats pastebėtų, kas jame taisytina, koks jo bruožas jam pačiam nepatinka.

– Žinau, kad turiu bjaurų būdo bruožą: nepakenčiu, jei aš žinau ir moku, tai kaip kiti to nemoka. Dėl to mano kategoriškumo ir atsiranda problemų. Viską mėgstu daryti pati ir iki galo.

– O kaip šeima, ar yra jai laiko? Jei dabar reikėtų kažką aukoti, kas tai būtų – šeima ar darbas?

– Menininkams, kultūros darbuotojams sunku išlaikyti, išsaugoti šeimą, juk mūsų darbas netelpa į įprastas darbo valandas. Esu viena. O jei reikėtų rinktis, man ir šeima, ir darbas lygiaverčiai, galima suderinti. Bet nesu užkietėjusi darboholikė. Jeigu mano patiems artimiausiems žmonėms manęs prireiktų, vis dėlto rinkčiausi juos, o ne darbą.

– Ačiū už pokalbį ir sėkmės jums.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 17 (21), 2013 m. balandžio 27–gegužės 3 d.

Asmeninio albumo nuotraukos.