Birželio 12 d. Žaliojoje iškilmingai bus pagerbti Lietuvos savanoriai, 1919–1923 metais išėję ginti atsikuriančią valstybę nuo bolševikinių ordų iš Rytų, lenkų legionierių, vokiečių bermontininkų. Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, savanoriai dalyvavo ir Klaipėdos sukilimo žygyje.
Gerbdamas Žaliosios valsčiaus savanorių (dabar Klausučių seniūnija) atminimą, savanorio iš Bobių kaimo sūnus Stasys Tamošaitis, iš savo santaupų skyrė lėšų savanorių paminklinėms lentoms, kurios bus iškilmingai atidengtos prie Žaliosios bažnyčios.
Mirtinas pavojus iš Rytų
Atsikūrusiai Lietuvos valstybei 1919 m. pavasarį iškilo mirtinas pavojus. Iš Vilniaus į Kauną pasitraukusi Laikinoji Vyriausybė turėjo spręsti dilemą, kaip sulaikyti kraštą užplūdusias rusiško bolševizmo ordas. Kraštas Pirmojo pasaulinio karo nuniokotas, krašte viešpatavo chaosas, visuomenė susiskaldžiusi į grupes, kur įtampą dar didino iš bolševikinės Rusijos grįžę revoliucingi agitatoriai.
Deja, jauną Lietuvos valstybę pavergti ir rusiško bolševizmo rojų atnešti ypač ,,stengėsi“ iš Vilkaviškio krašto kilę bolševikų vadai: V. Mickevičius – Kapsukas, Z. Aleksa – Angarietis, Pr. Eidukevičius. Raudonųjų vilionėms pasidavė ir dalis Gižų, Pilviškių, Virbalio, Vilkaviškio bolševikų. Jau 1918 m. pabaigoje prieš Lietuvą buvo sutelkta apie 18000 tūkst. karių, turėjusių pakankamai artilerijos, kulkosvaidžių ir net lėktuvų. Ordų iš Rytų braižas – žudyti, niekinti, plėšti. 1919 m. vasario mėnesį Jiezno mūšyje paimtus į nelaisvę lietuvių savanorius, durklais sumaitojo raudonieji jūreiviai. Panevėžio krašte, Liūdynės kaimo kapinėse palaidota latvių raudonųjų šaulių irgi durklais subadyti iš Vilkaviškio krašto kilusieji savanoriai.
Rusiško sadizmo braižas neiškeičia, dabar jis savo kruvinus ženklus palieka laisvę ginančios Ukrainos žemėje.
Savanorių vargai
Laikinosios Lietuvos Vyriausybės ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius 1918 m. gruodžio 29 d. išleido atsišaukimą ,,Į Lietuvos piliečius“, kur ugningais žodžiais pakvietė gelbėti Lietuvos – stoti savanoriais į kuriamą kariuomenę ir ginti šalį nuo Sovietų Rusijos invazijos.
Iš kaimo sermėgių kuriama kariuomenė patyrė daug nepriteklių. Trūko visko: ginklų, šovinių, aprangos, maisto. Kareivinės – be langų, nešildomos, maistas – žirnių, kopūstų karštimas su šlakeliu riebalų.
Iš pulkininko, zanavyko P. Kauno prisiminimų: „Kareivinės po vokiečių išėjimo buvo nejaukios, šaltos. Anksčiau atvykę savanoriai miegojo ant cementinių grindų, šiek tiek pasikloję šiaudų. Kadangi buvo vėlus laikas, tai mūsų grupei pritrūko šiaudų. Teko miegoti kaip papuola: ant suolų, cementinių plikų grindų. Keletas savanorių buvo apsiavę klumpėmis.“
Sermėguoti, su trofėjiniais ginklais už lašinius įsigytais iš vokiečių karių, buvusios carinės Rusijos rusiškai komanduojančių puskarinkinių ir karininkų vadovaujami, kentė nepriteklių ir patyčias, bet nestokojo entuziazmo.
Žaliosios valsčiaus didžiavyriai
Kruopščios muziejininkės Danutės Ardzijauskaitės ilgamečio triūso pastangomis, iš užmaršties prikelta per tūkstantis Vilkaviškio krašto savanorių vardų. Kukliųjų mūsų iš kaimų kilusių savanorių atminimas per ilgus dešimtmečius išblėso iš artimųjų atminties. Muziejininkė archyvų fonduose surinko šykščius savanorių paliktus pėdsakus, apkeliavo jų palaidojimo vietas, kalbino savanorių artimuosius. Net šimtas kovotojų už Lietuvos laisvę pelnė Vyčio Kryžiaus apdovanojimus.
Žaliosios savanoriams skirtose atminimo lentose Stasio Tamošaičio rūpesčiu, įrašytos 74 kovotojų pavardės.
Į savanorių iš Žaliosios valsčiaus gretas ėjo vyrai ištisais būriais. Iš dabar išnykusio Rudžių kaimo Tėvynės ginti išėjo septyni, iš Daržininkų – penki savanoriai. Kovotojais už laisvę tapo broliai, Grikiečiai Stasys ir Petras iš Rudžių kaimo, Kilikevičiai Motiejus ir Pranas iš Skliausčių, Rudaičiai Juozas ir Simas iš Kataučiznos, Viltrakiai Povilas ir Leonas vėlgi iš Rudžių kaimo.
Iš Žaliosios valsčiaus kilę savanoriai krito kovose įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Jų kapus rasime ir garsiosiose Giedraičių savanorių kapinėse (Bendoraitis Juozas, Andriškiai), Seinuose (Tutlys Juozas, Didvyžiai), Ukmergėje (Šulinskas Pranas, Rumokai), Kupiškyje (Lazauskas Vincas, Iškartai). (Petkevičius Juozas, Žalioji,) palaidotas Kėdainiuose, Milašauskas Juozas (Rudžiai), Panevėžyje. Vaškelis Juozas (Pocvietis), dingo be žinios ties Seinais, Viltrakis Povilas (Rudžiai), mire lenkų nelaisvėje.
Kapitono Adomaičio Juozo (Juškai), kauleliai ilsisi Augsburge (Vokietija), Mičiulis Kazys (Skliausčiai), 1945 m. mirė Vorkutoje. Leitenantas Prapuolenis Stasys (Merčiai), 1931 m. atgulė Garliavos kapinėse, Grinevičius Stasys (Merčiai), apie 1959 metus – Kaune.
Vilkaviškio krašte palaidota 14 Žaliosios vaslčiaus savanorių. Jie atgulė: Žaliosios kaimo kapinėse, gen. leitenantas Bronislovas Skomskis. Šis lenkakalbis generolas gimė Klampučių dvare 1864 m. Nuo 1920 m. vadovavo 1 – ąjai Raitelių divizijai, kovėsi lenkų fronte, 1923 m. Kavalerijos brigados vadas, o nuo 1926 – ųjų Vyriausiojo štabo kavalerijos inspekcijos vadovas. Gyveno ir 1935 metais mirė Šūklių dvare. Iškilmingai palaidotas Žaliosios kaimo kapinėse.
Klausučių seniūnija garsėja dviejų svarbiausių Nepriklausomybės kovose dalyvavusių karo vado kapavietėmis.
Slabaduose, bažnyčios šventoriuje kapo rūsyje palaidotas Lietuvos kariuomenės vadas (1922 – 1923 m.) generolas leitenantas Stanaitis Juozas. Tai jo kariuomenės vadovavimo metu vyko sukilimas Klaipėdoje, kur kovėsi ir savanoriai iš Lietuvos. 1923 metais apdovanotas Vyčio Kryžiaus II rūšies 1 –ojo laipsnio ordinu.
Žaliojoje palaidotas savanoris Bubnys Juozas (iš Žaliosios kaimo), bei Jonas Jakelaitis (Žyniai), Didvyžiuose, Kilikevičius Motiejus (Skliausčiai), Šipaila Juozas (Žyniai), Tamošaitis Pranas (Bobiai), Viltrakis Leonas (Skliausčiai), Vilkaviškyje – Kivita Pranas (Kataučizna), Jakevičius Petras (Rudžiai).
Pasižymėję Nepriklausomybės gynime
Iš Žaliosios apylinkių kiti savanoriai pasižymėjo kovose su bolševikais bei lenkų legionieriais (ypač Augustavo, Suvalkų ruože), Ukmergės, Kupiškio kapeliuose guli kovų su bermontininkais dalyviai. Šiose kautynėse 2 – ajame Algirdo pulke (vadas pulkininkas leitenantas V. Grigaliūnas – Glovackis) nuo 1920 m. lapkričio mėnesio papildytame 350 naujokų iš Kauno, kovėsi ypač daug savanorių karių iš Suvalkijos.
Deja, archyvuose likę labai maža kruopelytė savanorių atsiminimų. Sovietmečiu apie savanorių kovas mažai pasakota ir artimiesiems. Verslininkas iš Žaliosios Jonas Grinevičius iš giminaičių yra girdėjęs, kad Stasys Grinevičius, kilęs iš Merčių, tarnavo prezidento Antano Smetonos apsaugoje. Panašias pareigas tarnyboje ėjęs ir Pranas Tamošaitis iš Bobių kaimo. Sūnus Stasys Tamošaitis teigia tėvą tarnavus generolo Stasio Raštikio pasiuntiniu.
Penketas Žaliosios valsčiaus savanorių už pasižymėjimą nepriklausomybės kovose pelnė Vyčio kryžiaus apdovanojimus.
Apie generolą leitenantą Juozą Stanaitį apdovanojimo įsakyme rašoma: ,,Generolą leitenantą Juozą Stanaitį už uolų pasidarbavimą Lietuvos kariuomenėje apdovanoju antros rūšies 1 – ojo laipsnio ,,Vyties Kryžiumi”. Įsakymą Nr. 123 pasirašė Prezidentas Aleksandras Stulginskis, Krašto apsaugos ministras majoras Balys Šližys ir Generalinio štabo viršininkas generolas Leonas Radus – Zenkavičius. Aukštą Lietuvos karinį apdovanojimą pelnė ir du broliai Kilikevičiai iš Skliausčių kaimo.
1919 m. balandžio 28 d. Žaslių apylinkėse vyko aršios kovos su Sovietų Rusijos bolševikine kariauna. Kautynės galėjo nulemti jaunos valstybės griūtį užėmus laikinąją sostinę Kauną. Raudonieji barbarai siekė per Alytų ir Kaišiadoris žygiu į Kauną užimti visa Lietuvą. Tuo metu okupantų rankose jau buvo 2/3 Lietuvos, išskyrus laisvės salą – Suvalkiją. Žaslių kautynėse narsa išsiskyrė karininko K. Škirpos vadovaujami kariai. Būtent K. Škirpa iš turėto rezervo į Strošiūnus nukreipė Atskirojo bataliono IV kuopą. Po durtuvų kautynių bolševikai atsitraukė į Mijaugonių kaimą. Strošiūnų kautynių didvyrių tarpe pažymėti Pranas ir Motiejus Kilikevičiai ir dar 13 karių.
Broliai mūšyje parodė ypatingą narsą. Kai mažas lietuvių pajėgas puolė daug skaitlingesni bolševikų daliniai, dalis besiginančių lietuvių pakriko. Pr. ir M. Kilikevičių apdovanojimo lape rašoma: ,,tuo tarpu broliai Kilikevičiai net stovėdami energingai šaudė į priešininką, vis pasijuokdami iš jo ir prašydami iš draugų kuo daugiau šovinių. Šitoks jų elgesys padare didelį poveikį nusiminusiems ir šie pasekė judviejų pavyzdžiu”. Abu broliai apdovanoti 1 – ojo laipsnio Kryžiumi ,,Už Tėvynę”.
Motiejų Kilikevičių 1945 m. NKVO dalinių karinis tribunolas nuteisė 7 metams lagerių su pilietinių teisių atėmimu 3 metams. Savanoris į Lietuvą grįžo 1956 metais. Bitininkavo Augalų kaime ,,Pergalės” kolūkyje ir Didvyžių pensionate. Sulaukė Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo, mirė 1990 m. kovo 27 d.
1919 m. rugsėjo mėnesį už mūšiuose parodytą narsą 1 – ojo laipsnio Kryžiumi ,,Už Tėvynę” apdovanotas ir Bilių kaimo savanoris Juozas Rastauskas. Karinio apdovanojimo pristatyme rašoma: ,,užtai, kad mūšyje ties Ramygala, būnant prie ketvirtos armotos arklių, nepaisant to, kad du arkliai buvo užmušti ir vienas sužeistas, išvežė kanuolę iš pavojingos vietos.”
Kaip savanoris gavo 9 hektarus žemės Alvito valsčiuje Žvangučių kaime. Sukūrė puikų ūkį, deja, sudegusį karo audrose.
Mirė 1974 metais ir prieš mirtį prašė palaidoti Alvito kapinėse, greta brolių savanorių.
Autoriaus nuotraukoje: karių savanorių obeliskas Alvito kapinėse.
