Pagrindinis > Naujienos > Įsiklausant į žemės šnabždesį

Įsiklausant į žemės šnabždesį

 

Nuo 1991 m. ūkininkaujantis Barzdų kaimo (Šakių r.) gyventojas Gintautas JONAITIS (g. 1963 m.) daug laiko skiria, rodos, nieko bendra su žemės ūkiu neturintiems pomėgiams – gitarai, dainai, išminties žodžiui knygoje ir, ko gero, su amžiumi atėjusiam kontempliacijos poreikiui, atvedusiam jį prie labai gilių įžvalgų, kurios prabyla tūkstantmečius puoselėjama išmintimi.

Garso ir vaizdo pasaulėvokos labirintuose

G. Jonaitis neslepia: jį labiausiai domina filosofiniai būties klausimai, į kuriuos vienareikšmiškų atsakymų, deja, nėra. Pamažu, žingsnelis po žingsnelio jis, kaimo vaikas, atrado ir atramą savo sielai, paremtą gamtmeldyste – senąja lietuvių pasaulėvoka. Nors ji buvo niekinamai pavadinta pagonybe, tačiau vis tiek gyva, nes orientuojasi į neatsiejamą žmogaus ir gamtos harmoniją. Mes, lietuviai, ko gero, vieninteliai Europoje senąjį tikėjimą išsaugojome ilgiausiai, juk ne veltui, kaip sako G. Jonaitis, Lietuva vėliausiai buvo pakrikštyta – galingiausias įveikiamas paskiausiai…

Gilinantis į įvairiausius rašytinius šaltinius, įsiklausant į tai, ką kalba rudenį nurimstanti žemė ar pavasarį besikalantis daigas (tai, ką nepaliaujamai mums kalba motina gamta), prasidėjo atradimų metas, pradėjęs keisti ir gyvenimo kokybę. G. Jonaitis atrado jausminę sistemą, kuri gerokai skiriasi nuo šiuo metu vyraujančios garsinės. „Pradžioje buvo žodis“, – skelbia Biblija, aišinanti, kad vėliau žodis tampa kūnu. Taigi hierarchija būtų tokia: žodis – kūnas. Tačiau stop! Tai „vyriška“ samprata, „garsinė“, būtent ja ir paremta visa krikščionybės ideologija. Jausminė samprata, moteriškoji, buvo būdinga gamtmeldystei. Joje pirmiausia eina vaizdas (vaizduotė už garsą, kuris nors ir labai svarbus, galingesnė). Pavyzdys to labai paprastas: pirmiausia pamatome žaibą, o tik po to ateina griaustinio trenksmas, be to, aiškinti nereikia, kas yra galingesnis – žaibas ar griaustinis… Taigi krikščionybės išreiškiamą aksiomą „žodis tampa kūnu“ reikia papildyti: be vaizdo žodis netampa kūnu… „Mes gyvename pasaulyje, – sako G. Jonaitis, – kuriame egzistuoja dviejų priešybių sintezė: moteris – vyras, vaizdas – garsas…“ Krikščionybės įsigalėjimas dėsningas: gamtmeldystė, per daug panirusi į gamtą, ignoravusi protą, „moters“ religija, visą matavusi jausmais, buvo nugalėta „vyriškosios“ religijos – krikščionybės, deja, per daug paneigusios gamtą, per daug išaukštinusios protą, nuvertinusios vaizdą, prioritetu iškėlusios garsą…

Gyvename tarpudievio laikotarpiu?

„Natūralu, kad šiais laikais vis daugiau žmonių atsigręžia į senąsias religijas, – mano G. Jonaitis. – Nestebina, kad ir lietuviai vis labiau domisi senuoju mūsų tautos tikėjimu, papročiais, iš amžių glūdumos semiasi išminties.“ Kai kurie atradimai tiesiog stulbinantys: pasirodo, senovės lietuviai mokėjo įrašyti informaciją į akmenį (akmenys, į kuriuos buvo įrašoma informacija, buvo vadinami mokais) – panašiai kaip dabar informacija įrašoma į kompiuterį, juk akmuo sudarytas iš kristalų. Štai kodėl dabartinis laikotarpis, anot G. Jonaičio, pagrįstai gali būti vadinamas tarpudieviu – metu, kai vieni dievai išeina, o kiti ateina. Kokie bus tie, ateinantys, sunku pasakyti, nors aišku viena: jie bus tokie, kokių mums reikia, kokius priimsime. Laikotarpis, kai keičiasi eros (arba tarpudievis), yra nelengvas: skirtas vargti tiems, kurie nespėja prisitaikyti prie naujovių, nesugeba seno pasaulio paleisti.

„Mokausi jausti pasaulį“

G. Jonaitis labai domisi augalais. Pastebėjo, kad jie skleidžia energiją, ypač jei paties rankomis pasodinti. Kaimo žmogus energetiškai paprastai yra stipresnis už miestietį: jis, puoselėjantis augalus, per juos iš kosmoso pritraukia energiją, kurią jau gali ir kitiems žmonėms spinduliuoti. Žinia, jog pati stipriausia yra meilės energija, einanti per akis. Tad nenuostabu, kad gėrėjimasis kokiu nors objektu jį pritraukia. Baisiausia yra abejingumas – pilkasis kelias. „Pilkuosius gyvenime visada muša, – įsitikinęs G. Jonaitis, – nes jie nesugeba nei mylėti, nei neapkęsti.“ Apskritai, kalbant apie meilę, anot pašnekovo, ją reikėtų priimti kaip būtybę. Kokia ji – gera ar bloga – priklauso nuo žmogaus gebėjimo pritraukti savo šiluma (ar šaltumu, pykčiu). Vis dėlto visame šiame kelyje pirmiausia reikia mokėti jausti…

„Ir aš mokausi jausti pasaulį, – sako G. Jonaitis. – Anksčiau mokiausi jį mąstyti, tačiau mąstymu pilnatvės nepasieksi.“ Jausmas – didelė jėga, kurį būtina suvaldyti. Ji gali būti ne tik kurianti, bet ir griaunanti, tad būtinas saikas. Pirmiausia – dvasinio jausmo ir proto pusiausvyra, mat visa tai lemia įvykius realiame pasaulyje: viskas, kas vyksta, jau yra buvę dvasiniame lygmenyje. Įvykis – tik pasekmė. Štai kodėl išmanant dvasinius dalykus galima, kaip žmonės sako, pagalvę pasidėti, kad minkščiau kristum. Tam reikia labai didelį dėmesį skirti savo mintims: paleistos jos visada grįžta (taigi grįžta ne tik geros, bet ir blogos mintys…). Šis dėsnis galioja ir tarpusavio bendravime: juk apie kažką nuomonę išsakęs, iš tiesų apie save nuomonę pasakai…

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.

Nr. 25(29), 2013 m. birželio 22–28 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE