Pagrindinis > Toli - arti > Kelionės > Vasaros kelionės su istorija

Vasaros kelionės su istorija

 

Praėjusią vasarą, keliaudamas Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorinėmis vietomis, aplankiau Lucką ir Lvovą Ukrainoje, Augustavą Lenkijoje, LDK didikų pilį Dubingiuose, kovų su kryžiuočiais memorialą Sudarge,( Šakių raj.). Iliustravęs nuotraukomis, parengiau pasakojimus apie šias istorines vietas, kartu kviesdamas jas aplankyti ir skaitytojus.

Kelionė į karališkąjį Augustavo kurortą

Laivu į ežerų ramybę

Entuziastingas Vištyčio seniūnas B. Polita vasaros kelionėmis mėgsta pradžiuginti ne tik vištytiečius, bet ir savo bičiulius iš Vilkaviškio ir Kybartų. Kartu pasižvalgyta po Aukštaitiją ir jo gimtąją Labanoro girią, Žemaitiją, o šiemet, subūręs bičiulius socialdemokratus, visus pakvietė aplankyti karališkąjį Augustavo kurortą bei pasižvalgyti plaukiant Augustavo ežerais.

Keliautojai liko sužavėti trijų ežerų apsuptyje išaugusiu miestu ir jo apylinkėmis, lenkų įvardintomis kaip ,,Šiaurės Venecija“.

Trijų valandų kelionė laivu ,,Svoboda“ iš Augustavo uosto po ežerą, skambant švelniai muzikai, – tai puikus poilsis po metų darbų. Keliautojams maloniai tarpusavyje bendraujant su vyno taure rankose, prieš akis bėgo ramus, tylus ir svajingas ežeras, lyg iš pasakų karalystės išnyrant žaliems užutekiams.

Jotvingių žemės perlas

Sulenkėjęs Augustavas – tai senovės lietuvių genčių sūduvių-jotvingių žemė. Čia, kovodamas su kryžiuočiais, kalaviju mojavo Vytautas Didysis, čia savo vasaros rezidenciją įsirengė ir karalius Žygimantas Augustas, davęs miestui ne tik savo vardą, bet ir 1561 m. suteikęs magdeburgines teises.

Miestą išgarsino ir į pasaulio kultūros paveldo sąrašą įrašyti Augustavo kanalai. Ši viena didžiausių Lenkijos karalystės investicijų, pradėta vykdyti 1823 m. pagal architekto Ignoto Prandzynskio projektą. Kanalas turėjo sujungti Narvos upės baseiną su Nemunu, ir jau 1839 m. juo pradėjo plaukti laivai. Neapsakomo grožio vandens trasa, kurios ilgis 101,2 kilometrai su veikiančiais 18 šliužų ypač traukia vandens turizmo mėgėjus.

Aišku, lenkai nebūtų lenkai, jeigu nepasigirtų, kad Augustavo ežerais 1999 m. birželio 9 d. grožėjosi popiežius Jonas Paulius II. Jo garbei įrengta vandens turizmo trasa, pavadinta ,,Popiežiaus takas“, o kur lietė jo koja, įrengtos koplytėlės, laive rodomas suolelis, kur sėdėjo pontifikas.

Augustavas išgarsėjo ir per 1863 m. sukilimą. Jo miškuose prieglobstį rado sukilėlių būriai. Kadangi tuomet ir mūsų rajonas Suvalkija įėjo į Augustavo vaivadijos sudėtį, sukilimas Marijampolėje ir Vilkaviškyje buvo susijęs su Augustavu. Tai iš čia į Antanavo dvarą atvykę lenkų bajorai, vieni pirmųjų Lietuvoje pakėlė sukilimo vėliavą, tai būtent Augustave buvo spausdinami ir lietuvių kalba sukilėlių atsišaukimai.

Lietuviai ir Augustavas

Ar Augustavas – istorinė lietuvių žemė?

Po Žalgirio mūšio, pagal Melno taikos sutartį, Augustavas, kaip ir Suvalkija, pateko į Trakų vaivadijos sudėtį. Tik po Liublino unijos 1569 m. atitenka Lenkijai, nors miesto kapinės liko LDK pusėje.

Vykstant 1919-1920 m. Nepriklausomybės kovoms, lietuviai bandė įsitvirtinti Augustave ir 1920 m. jame išsilaikė ištisą mėnesį. Pagal 1920 m. taikos sutartį su tarybine Rusija, Augustavas buvo priskirtas Lietuvai. Kovoje su lenkų ulonais grūmėsi ir savanoriai iš Suvalkijos. Daug jų dingo be žinios ar buvo paimti į nelaisvę. Augustavo apylinkėse žuvę Lietuvos kariai palaidoti Augustavo girioje, Plaskų valsčiaus Serski Laso kaimo kapinaitėse.

Mažai kas žino, kad Seinų-Augustavo apylinkėse galvas padėjo dešimtys karių savanorių iš Vilkaviškio apskrities. Krašto muziejuje surinktame vardyne minime 50 žuvusių ar dingusių be žinios karių savanorių pavardės, iš jų 19 amžiams liko gulėti Augustavo apylinkėse. Keliaudami įspūdingais Augustavo ežerais ar plaukdami vaizdingu kanalu, prisiminkime juos. Tai Tadijošaitis Jonas (Vištytis), Tarnauskas Justinas, Rinkevičius Viktoras, Jonaitis Juozas ir Bajoras Juozas (visi keturi iš Lankeliškių valsčiaus). Kurtinaitis Kazys (Būdviečiai), Literskis Antanas (Kaupiškiai), Juškevičius Motiejus (Vilkaviškis), Markevičius Felikas (Kumečiai), Rinkevičius Matas (Patunkiškiai), Jurgelaitis Juozas (Bebrininkai), Eidukaitis Jonas (Šelviai).

Šimtai lietuvių padėjo galvas už siekį Seinus ir Augustavą grąžinti Lietuvai. Istorija lėmė kitaip, tad keliaudami vingiuotais Lenkijos keliais prisiminkime ir pagerbkime tuos, kurie čia atgulė kovodami už Lietuvos valstybę ir laisvę.

Ten, kur gyveno Barbora Radvilaitė

Ką pasakoja Dubingių žemė

Keliauji po Lietuvą ir stebiesi atradimais. Vienur sutiksi garsių didikų pilis ar dvarus, kitur sužavės Šveicariją primenantys ežerai ir kloniai. Ir viena, ir kita galima surasti Dubingiuose, didikų Radvilų tėvonijoje. Garsi tai buvo LDK laikų giminė. Jos rūmų ir gyvensenos atspindžių mačiau Nesvyžiuje (Baltarusija), Lucke, Lvove (Ukraina), Kėdainiuose, Biržuose, Dubingiuose (Lietuva).

Prie ilgiausio Lietuvoje Asvejos ežero išlikusioje aukštoje saloje dabar plyti tik didžiausia Lietuvoje piliavietė su Radvilų pilies griuvėsiais ir kapaviete.

Istoriniai šaltiniai Dubingius mini 1334m.-1375m. kryžiuočių kronikose. O po Žalgirio mūšio naują pilį čia pastatė Vytautas Didysis. Joje apsilankė Jogaila (1415 m.), o vėliau ir karalius Kazimieras Jogailaitis.

Tačiau bene labiausiai Dubingiai išgarėjo tuomet, kai jie XVI a. pradžioje atiteko Radviloms. Tai čia 1547-1548 m. gyveno Barbora Radvilaitė, iš kur ji rašė jausmingus laiškus savo mylimajam karaliui Žygimantui Augustui.

Po piliavietę

Prieš keletą metų Dubingių pilies vardą išgarsino Lietuvos archeologai, atkasę pilies griuvėsius ir identifikavę didikų Radvilų atkastus palaikus. Tenka stebėtis, kaip į ežero apsuptą aukštą kalną mūsų protėviai viduramžiais sutempė statybines medžiagas. Dabar prie kalno ir miestelio galime patekti tik mediniu tiltu, kuris yra vienas iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių medinių tiltų. Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona, norėdamas patekti į piliavietėje, ant vaizdingo ežero kranto pastatyti vasaros poilsiavietę, iniciavo tilto statybą. Privažiavus tiltą, kiek baugoka juo riedėti. Tilto aukštis virš ežero įlankos 15 m, plotis – 8 m, ilgis – 75 metrai.

Iš buvusios prezidento vasaros rezidencijos telikę tik pamatai, pastatą sudegino Dubingius užpuolę lenkų Armijos Krajovos kovotojai. Beje, šiose apylinkėse Krajovos partizanai į mirties glėbį pasiuntė dešimtis lietuvių. Aišku, ir lietuviai atsilygino tuo pačiu. Tačiau piliavietė mena didingesnius laikus. Verta sustoti prie atkastos bažnyčios pamatų, kur požemiuose perlaidoti Radvilų giminės palikuonys. Juodoje marmurinėje antkapinėje plokštėje iškalti Dubingiuose palaidoti Radvilų giminės atstovai: Mikalojus Radvila Rudasis, jo sūnus Mikalojus, anūkas Janušas, Mykolas Radvilas Juodasis, jo žmona Elžbieta ir kiti.

Rūmai, kuriuose ištekėjusi už Žygimanto Augusto gyveno gražioji Barbora Radvilaitė, neišliko. O juk tai buvo menų ir kultūros židinys, politinių to meto įvykių sumanymų vieta. Po neseniai įvykdytų archeologinių kasinėjimų atkasti pamatai apsaugoti betoniniu užvalkalu. Smalsesnis turistas gali pavaikščioti po tuo kultūros paminklą saugančiu sarkofagu ir pajusti viduramžių laiko dvasią. Juk tos mūro liekanos mena laikus, kai čia lankydavosi to meto didikai, vyko suvažiavimai, pokyliai. Miestelyje klestėjo amatai. XIX a. pradžioje garsią Radvilų giminę Dubingiuose pakeitė grafai Tiškevičiai.

Lankantis piliavietėje, teko stebėti jaunųjų archeologų studentų darbą. Smalsieji praeities tyrėjai tikisi atkasti naujus Dubingių gyvenvietės puslapius.

Apie bažnyčią ir smuklę

Ką siūlo Dubingių šimtametė smuklė?

Tikrai ne midų ir ne alų, o alternatyvią kelionę po Asvejos regioninį parką ir Radvilų giminės praeitį. Senoji miestelio medinė smuklė iki šiol stovi miestelio centre, prie aikštės. Ji statyta kelių sankirtoje, o jau nuo jos į visas puses nusitiesė gatvelės. Kaip įprasta, greta linksmybių pastato išaugo miestelio bažnyčia ir kapinės.

Karams ir negandoms sugriovus senąją bažnyčią, dubingiečių pastangomis kyla nauja, šiuolaikinių formų bažnyčia. Įdomu, kad ją suprojektavo architektas Kęstutis Pempė. Beje, pateikęs Dubingių tikintiesiems net 12 projektų. Šiuolaikiška bažnyčia, tačiau pirmtakės mastelį ir aukštį atkartojanti, primenanti Aukštaitijos regiono bažnyčioms būdingus architektūros bruožus. Dubingių bažnyčia statoma tikinčiųjų lėšomis. Jos statybos idėją atgaivino ir įgyvendino tikri šio krašto patriotai Aurelija ir Aurelijus Rusteikos, įkūrę VŠĮ, savo vardo fondą. Parapijiečiai su fondu sudarė sutartį ir užsakė projektus.

Manau, iš Dubingių parapijiečių idėjų galėtų pasiskolinti ir mūsų krašto sugriautų bažnyčių (pvz. Alvito, Balbieriškio) atstatymo iniciatoriai.

Asveja – vaizdingiausias Lietuvos ežeras

Ledynmečiu tarp Aukštijos aukštumų vingiuojančiame duburyje susiformavo įstabių formų ežeras. Tai ilgiausias Lietuvoje ežeras, nutįsęs per 22 kilometrus, o su įlankomis ir visus – 30 km, kranto linija – 72,5 km. Šveicariją primenančios įlankos, penkios didelės salos, iškyšuliai ir pusiasaliai, miškų žaluma, gaivus vanduo ir oras vilioja turistus ir poilsiautojus.

Ruošiantis kelionei aplink ežerą, pravartu užsukti į Dubingių smuklę, kur įrengta įdomi Asvejos regioninio parko ekspozicija. Stovint prie didžiulio ekrano, galima apkeliauti visą ežerą, panerti ir į jo gelmes. Prisėdus prie kito ekrano, galima stebėti didikų Radvilų palaikų perlaidojimo ceremoniją. Mažieji lankytojai čia pat gali tapti jaunaisiais archeologais, po baltu smėliu suradę išmoningai paslėptą puodo šukę ar dvaro rūmų koklio fragmentą.

Sudargas – Suvalkijos Kernavė

Piliakalniai –lietuvių kovų su kryžiuočiais amžininkai. Žilojo Nemuno ir tyliosios Šešupės apjuostas, ant Zanavykijos kalvų pušynų glėbyje pasislėpęs, savo paslaptis slepia Sudargas. Kiek kartų, keliaudamas į žemaičių žemę. vis ruošdavausi aplankyti šį paslaptingą kraštą. Tik už 12 kilometrų, pakeliavus nuo Kidulių, kalvas kalveles perjuosiančiu asfaltuotu keliu, keliautojas gali išvysti pasakiško grožio panoramas. Tik reikia susirasti penkis išlikusius piliakalnius – Balnakalnį, Žydkapes, Bevardį, Pilaitę ir Vorpilį. Būtent nuo šio piliakalnio atsiveria puikūs vaizdai, apačioje mėlyna Nemuno juosta, giedras dangus ir tolių toliai. Sakoma, kad grožiu ir istorine verte Sudargas prilygsta Kernavei.

Archeologai dar tik beda kastuvus į pilną paslapčių Sudargo žemę, o istorikai kryžiuočių kronikose jau gali įvardinti 1301, 1303,1311 ir 1317 metus, kai šiose kalvose vyko aršios lietuvių protėvių kovos už savo gimtąją žemę.

Tas kovas primena išraiškinga skulptorių Vido ir Aldo Cikanų iš akmens iškalta skulptūra, skirta Sudargo pilies gynėjų atminimui. Šiose vietose viduramžiais stovėjo viena iš svarbiausių pilių, gynusių Lietuvą nuo kryžiuočių, ištisa gynybinių pilių juosta. Dabar piliakalniai užima apie 8 ha plotą. Saldus pavydas ima, kai įžvelgi į šakiečių pastangas siekiant išsaugoti ir pritaikyti kultūriniam turizmui šį pilių kompleksą.

Išraiškinga pilies gynėjo skulptūra pasitinka lankytoją priėjus Nemuną. Tai iš Vilkaviškio krašto kilusio menininko V. Cikanos kūrinys. Gimsta ir legendos. Sudargiečiai tikina, kad, palietus akmeninį karžygį, išsipildo visi norai ir apima pasididžiavimas, kad lietuvis esi.

Dažnai tenka turistus palydėti po Vilkaviškio ir Šakių kraštą. Atgyja Zyplių, Gelgaudiškio, Paežerių dvarai. Griškabūdis pasipuošė kalbininko mūsų literatūrinės kalbos kūrėjo Jono Jablonskio skulptūra, vyksta restauracijos darbai įstabaus grožio Griškabūdžio bažnyčioje. Tikiu, kad Šakių savivaldybė suras lėšų priešgaisrinei signalizacijai čia įrengti, juk bažnytėlėje tokie meno lobiai sukaupti!

Bet grįžkime į Sudargą. Prie piliakalnių veda žvyruoti takeliai į kalveles, mediniai laiptai, greta automobilių stovėjimo aikštelės. Į piliakalnių sutvarkymo darbus investuota per vieną milijoną litų. Tai Šakių savivaldybės ir Kultūros paveldo departamento bendro projekto lėšos. Taip ir knibžda mintis, o kas gi, kada susirūpins Piliakalnių, Pajevonio, Dabravolės, Piliūnų piliakalniais Vilkaviškio rajone?

Mena knygnešių gadynę

,,Sudargas – tai žilas kalnas su pušyno vainiku“, – tai žodžiai iš sudargiečių himno. Susibūrę į veiklią bendruomenę, miestelio gyventojai pasirinko veiklos kryptį – prikelti, išsaugoti ir perduoti ateinančioms kartoms etnokultūrinį palikimą. Miestelį išgarsino tūkstančius dalyvių sulaukiantis renginys su gyvaisiais amatais ir koncertais ,,Piliakalnių atsidūsėjimai“.

Žemaičių didiką Sudargą, žuvusį ginant pilį 1308 metais, mini kryžiuočių kronikos. Priešų nusiaubtas ir nuterliotas Sudargas 1317 metais virto pelenų ir griuvėsių krūva. Šis kryžiuočių įrašas paliudija, kad Šakių, Vilkaviškio giriose dar gyveno jotvingių-sūduvių palikuonys, tad kovingųjų senųjų sūduvių genų, ko gero, dar yra išlikę ir pas mus. Didžiuokimės sūduviais esantys.

Sudargą išgarsino ir kita epocha, tai XIX a. knygnešių epocha.

Garsusis kunigas Martynas Sideravičius, beje, palaidotas Sudargo kapinėse, čia sukūrė ištisą knygnešių tinklą. Beje, kunigo kelią garsusis knygnešys 1858metais pradėjo Alvite. Per knygnešius J. Angrabaitį, J. Antanavičių, J. Dagilaitį, Per. Rekašių lietuviški leidiniai iš Prūsijos per Sudargą keliavo į Žemaitiją, Vilkaviškio, Marijampolės kaimus ir miestelius.

Sudargas – toliausias pietvakarinės Suvalkijos taškas, įsikūręs aukščiausiose Zanavykijos kalvose, pilnas grožio ir paslapčių. Keliautojas, užkopęs ant Vorpilio, tikrai pajus Lietuvos įstabųjį grožį ir ištars – nuostabi ta Sūduva – Suvalkija!

Antanas ŽILINSKAS

Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius       

Autoriaus nuotraukos.

Nr. 36(40), 2013 m. rugsėjo 7-13 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite