Socialiniai darbuotojai… Be jų šiuolaikinės visuomenės gyvenimas kažin ar įsivaizduojamas. Socialinio darbo pradininku laikomas kunigas, pamokslininkas Šv. Vincentas Paulietis, gyvenęs XVI a. Prancūzijoje. Jis skatino žmones vadovautis krikščioniškosios pagalbos kitam tiesomis: pavalgydinti alkaną, pagirdyti ištroškusį, aprengti vargšą, priglausti keleivį, sušelpti kalinį, aplankyti ligonį, palaidoti mirusį, taip pat – nemokamai pamokyti, patarti, paguosti, sudrausti, atleisti…
Lietuvoje socialinį darbą dirba apie 6 000 žmonių – sveikatos priežiūros ir švietimo įstaigose, teisėsaugos institucijose. Profesinė diena – proga pasvarstyti, ar visi teisingai supranta tikrąją socialinių darbuotojų misiją, kai sako, kad jie tik sauskelnes keičia, apvalo ir aptvarko ligonio gyvenamąją vietą, pabara girtą vyrą šeimoje, apiperka vienišių ir panašiai.
Tad ar socialinis darbuotojas – žmogus svetimoms bėdoms šalinti? Karys svetimų bėdų lauke?
Paulina MILIAUSKAITĖ (Marijampolė), Marijampolės kolegijos Socialinio darbo studijų programos antrakursė:
– Visuomenėje vyrauja klaidinga nuomonė šia tema. Mes toli gražu nesame mokomi, kaip keisti sauskelnes ar valyti žmonių namus. Nesakau, kad šie darbai nėra naudingi ar kažkuo blogi, bet tai nėra socialinio darbuotojo pareigos. Socialinis darbas – tai pokyčių profesija, tai darbas su žmogumi ir jo skauduliais bei džiaugsmais. Šią profesiją pasirinkau gerai apmąsčiusi savo sprendimą. Nuo pat mažens jaučiau norą padėti žmonėms, užsiėmiau veikla, kuri buvo naudinga kitiems, kartu gaudama dvasinę naudą sau. Tačiau kartais, norėdamas padėti žmogui, gali jam netgi pakenkti, todėl profesionalią pagalbą gali teikti tik kvalifikuotas specialistas,o tam ir reikia gilintis į socialinio darbo subtilybes, pažinti save, kad galėtum pažinti šalia esantį. Tai, mano nuomone, pagrindinis socialinio darbuotojo uždavinys. Studijuodami gilinamės į bendražmogiškas savybes, mokomės tolerancijos, empatijos, ugdome savyje visą geriausių žmogaus savybių puokštę. Man varomoji jėga gilinantis į socialinį darbą – tai žinojimas, kad yra labai daug žmonių, kuriems reikia pagalbos ir būtent aš jiems galiu padėti.
Loreta KILIKEVIČIŪTĖ (Alvitas, Vilkaviškio sav.), Marijampolės kolegijos Socialinio darbo studijų programos antrakursė:
– Manau, kad supratimas, jog socialinis darbuotojas – tai žmogus svetimoms bėdoms šalinti, yra netikslus, nes šios profesijos žmogaus tikslas – padėti kitiems kelti kompetenciją ir didinti jų pačių gebėjimą spręsti problemas. Šią profesiją pasirinkau dėl to, kad visada siejau savo ateitį su pagalba žmonėms (ypač vaikams). Ją ypač vertinu kaip labai reikalingą visuomenėje, nes apstu įvairiausių problemų, kurias galima padėti išspręsti. Manau, socialiniam darbuotojui svarbūs šie bruožai: atsakomybė, nes socialinis darbas reikalauja atsakomybės ne tik už save, bet ir už savo klientą, noras mokytis, nes profesinės žinios taikomos praktinėje veikloje, gebėjimas lengvai bendrauti, nes šiame darbe svarbu įgauti kliento pasitikėjimą, kad šis atvirai galėtų išsakyti savo problemas, kurias reikia išspręsti.
Vaida PENKAITYTĖ (Marijampolė), Marijampolės kolegijos Socialinio darbo studijų programos antrakursė:
– Socialinis darbas yra aukšto lygio profesinė veikla, kelianti didelius reikalavimus sau. Daug kam sunku suprasti šio darbo prasmę, nes jis yra tai, kas nematoma akimis, bet jaučiama širdimi. Man socialinis darbuotojas yra daugiau nei psichologas ar teisininkas, organizatorius ar mokytojas. Tik tegul nepyksta šių sričių specialistai. Bet kodėl man reikėtų studijuoti vien „vardinę“ specialybę, jei socialinio darbo studijose aš gaunu tiek įvairiapusiškų žinių, kurių negauna kas antras, studijuodamas vadybą ar dar kitą „nunešiotą“ specialybę? Tik studijuodama supratau, o laikui bėgant labiau įsitikinu, kad kiekvienam žmogui reikėtų pastudijuoti socialinį darbą – net nesvarbu, jis dirbs toje srityje ar ne, nes tai naudinga ir sau pačiam, nes tai vieta, kurioje gali atrasti save, žmonių, į kuriuos gali lygiuotis, išmokti būti komandos nariu, perprasti žmonių elgesį, jų psichologiją, išmokti būti lyderiu ir empatišku visuomenės nariu.
Judita SIMONAVIČIENĖ, Kazlų Rūdos savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos priežiūros skyriaus vedėja:
– Socialinį darbą turėtų dirbti žmogus, turintis tam pašaukimą – kaip mokytojas ar medikas. Tai darbas ne su įrenginiais ar daiktais, o darbas su žmonėmis. Socialinis darbuotojas visų pirma turi būti geras psichologas, mokantis bendrauti, empatiškas. Pamokyti valgyt pagaminti ar kambarį sutvarkyti gali bet kas, tačiau išmokyti kitą žmogų pakeisti gyvenimo būdą – tai ilgas, sunkus ir be galo atsakingas procesas. Sakoma, pakeisdamas vieno žmogaus gyvenimą – pakeiti gyvenimą visos kartos, o išgelbėdamas vieną žmogų – išgelbsti visą tautą. Deja, šiandien toks darbas pas mus vertinamas neadekvačiai. Daug įtampos ir stresų nūdienos Lietuvoje patiriantys socialiniai darbuotojai ne visada sulaukia atitinkamos pagarbos, atlygo už darbą. Ir nėra jokio skirtumo, ar šį darbą dirba vyras ar moteris. Svarbiausia – stipri asmenybė. Bet jeigu šioje srityje dirbtų daugiau vyrų, būtų tik pliusas.
Vaida GIRAITYTĖ, Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministrės patarėja:
– Socialinis darbuotojas mūsų visuomenėje neretai yra klaidingai tapatinamas su materialinių dalykų dalintoju – darbuotoju, kuris išmokės socialinę išmoką, atėjęs surašys aktą, išduos maisto davinį ir pan. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad socialinio darbuotojo veiklos tikslas – padėti žmogui spręsti socialines problemas, skatinti jį patį keistis, kad stiprėtų jo galios savarankiškai įveikti gyvenime sutinkamus sunkumus, o taip pat ir pasinaudoti visuomenės teikiama pagalba. Profesionalus socialinis darbuotojas nesiima pats spręsti žmogaus problemų už jį patį, bet, kaip sakoma populiariu priežodžiu, išmoko pasidaryti meškerę, kad žmogus pats galėtų gaudyti žuvį.
Socialinis darbuotojas buvo ir yra arčiausiai kasdienių žmonių reikalų, kiekvieno asmens gyvenimo ir jo problemų. Tai liečia įvairiausias mūsų visų gyvenimo sferas – negalia, vaiko auginimas, šeimyninio gyvenimo stresai, būtinos sąlygos senatvei, skurdas, nedarbas, smurtas, benamystė, įvairios kitos socialinės rizikos.
Ieva LAUKYTĖ
Asmeninių albumų nuotraukos.
Nr. 39 (43), 2013 m. rugsėjo 28–spalio 4 d.
Reike pagalbos vilnius ernesta
Bloga nera socialines apsaugos aš esu buvus sumušta
Melage vilma ramanauskienė ko bijo tikrinti manes be pinigu esu gal esu netvarkinga sidabravo sen
Geras pranas ramanauskas radviliškio r sidabravo sen kundrenu kaime dirba del žmonos vilmos ramanauskienes gaila kad tokie jie geri esa stebi dirbančius žmones mes manom kad mato viena tokie neklaužada merigina vardu sim jie turetu saugoti jos mama rima baisu muša mama kundrenu kaime ginti turetu žmones suteikti pagalba rimai skube
Tiluniene priekiauja birželiu kaime Alkoholi negaliai sidabravo sen radviliškio r birželiai
As stebetoja noriu kundrenu kaime sidabravo sen padetu man suteikti socialine pagalba del problemu skolu nes viešai del to kalta vilma ramanauskiene nesirodo kaime kalta Alkoholio ir jo vartojimas kundrenu kaime priekiauja lapkes inai nemato ramanauskiene žmoniu kaimo
kas is tu socialiniu darbuotoju gal kur prie senu zmoniu osiaip kaimuose turi dirbti policijos pareigunai ir nepo viena socialines mergeles nieko nepadeda otik blogina situacijas