Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Istorija kitaip: Vinco pasikalbėjimai su Jonu apie didįjį Suvalkijos knygnešį Petrą Mikolainį

Istorija kitaip: Vinco pasikalbėjimai su Jonu apie didįjį Suvalkijos knygnešį Petrą Mikolainį

  1. V. – Guodotinas broli, Jonai! Ma vis neduoda ramybės mintijimas, kad per mažai Lietuvos kūrėjus žino mūsų tautiečiai. Argi kas žino, tarkime, kas toks Petras Mikolainis, kokie jo nuopelnai atgimstančiai Lietuvai ar kur yra jo gimtinė?
  2. J. – Ko norėti, Vinculi! Žmoneliams rūpi, kaip per pandemiją išgyventi, darbų neprarasti, netgi – gyvybės. Juk gyvename kaip fronte. Kur tai girdėta, kad kasdien nuo to zarazos viruso mirtų kelios dešimtys žmonelių. O Petrą aš gerai pažinojau, ypač kai prieš Didįjį karą lankiausi Amerikoje. Ten su M. Šliūpu fotografavausi, o pas Petrą Niujorke arbatą gėrėme, senus laikus minavojome. Petras labai juokingai pasakojo, kaip jis pirmą kartą Naujininkuose pas Joną Paukštį gavo iš Amerikos atsiųstą ,,gazietų“ – „Wienybę Lietuwninkų“. Ten iš po šieno jam ištraukė tris to laikraščio numerius. Petras pasakojo: ,,Džiaugsmui nebuvo rubežių, jog pats skaitysiu ir kitiems duosiu, ką ir padariau. Kaimynams labai patiko taip, jog jie kertes, užstales išsilipino“.
  3. V. – Paskaitęs ,,Wienybę Lietuwninkų“ ir pats Petras pradėjo rašinėti į tą laikraštį. Skaičiau, kad savo pirmojoje žinutėje parašė, pasak Petro, didelę naujieną, kad Vištyčio raštininkas, lenkas, o nurovė barzdą pastoriui rusui, ir kaip tyčia tas numeris pateko mokytojui Šteiniui, kuris visiems rodė ir pasakojo, jog apie Vištytį net Amerikoje rašo.
  4. J. – Savo rašinyje ,,Iš atgavimui spaudos“ Petras prisimena, kaip į Vištytį atkeliaudavo draudžiama spauda: ,,Wienybė Lietuwninkų“ pareidavo į Misiškius, Prūsų pusėje pas Vištytį, kurią parnešdavo žydai, tai Šteinys su kitais nueidamas į Prūsus išgerti, nes Vištytyje buvo kamara – perėjimas į Prūsus. Kartais tėvas parnešdavo, nes aš negavau paso, būdamas per jaunu“.
  5. V. – Petras nutiesė ištisą kelią mūsų spaudai atkakti į Suvalkiją. Iš jo atsiminimų: ,,Pastojo reikalingą turėti organizuotą gyvenimo kelią, kad kiek galima buvo viską pristatyti kur reikia kuo greičiausia. Tam tikslui susisamdžiau ištikimą žmogų už 75 rublius metams, kuris turėjo nešti ir vežti pagal galimas sąlygas nuo rubežiaus (Vištyčio) per antrą liniją sargybos iki Gražiškių, ir dvi davatkas iš Matlankio, kurios vasaros metu būdavo paims galimą nešti nešulį, pasitaisys kaip kūdikį prie krūtinės, apsisiaus drobule ant viršaus ir taip eidavo su ,,vaikais“ pro kordonus antrosios linijos iki Gražiškių, kur priimdavo tuos vaikus Gražiškių davatkos ar zakristijonas Klimas ir pasakodavo tai zakristijoje, tai ant bažnyčios lubų užnešdavo. Iš Gražiškių į Kalvariją jau vežimais vežama buvo, o iš Kalvarijos tai į visą Dzūkiją jau rodavo ir į Rusijos miestus“.
  6. J. – Vinculi, tu savo raštuose davatkėles pašiepdavai, o štai Petras apie jas gražiai rašo: ,,Nors davatkos buvo Lietuvos plėga-nelaimė, tačiau tūlos iš jų dėlei išganymo laimėjimo atliko tuo metu tautišką darbą platinant dvasiškas ir sykiu moksliškas knygas bei laikraščius, ypatingai, kad kun. Grinevičiaus liepiamos. Gabenimas ėjo per Kaupiškius ir per Vištytį (…), Geležiūnienė, į Vištytį eidama, visados buvo nėščia, o grįždavo atgal vis po ,,vaiku“ su 4 svarais kiaulienos. Ji nešė ,,Szaltinais“ ir viską, ko reikėdavo, į kleboniją padėti. Klebonijos visi tarnai buvo mano tarnai“. Apie 1884 metus Petras ir mano ,,Auszrą“ platino, kur buvo aprašymas Vištyčio ežero, kuriuo džiaugėsi paežerės gyventojai.
  7. V. – Gal dar priminsiu, ką jis rašė apie savo vaikystę ir mokslus. Gimęs netoli Vištyčio ežero ir Šilelio pušyno Čižiškių kaime. Pats, sulaukęs 10 metų, jau daraktoriavo, mokino kaimynų vaikus skaityti ir rašyti. Iš jo atsiminimų: ,,Būdavo, kaimynų vaikai sueis pas mus, ir net žydai, kiekvienas sau garsiai, garsesniai tardavo: B-a= ba; B-e= be ir t.t. Slebizuodavo ir taip raides pažindavo.“
  8. J. – Vinculi, ar tu esi girdėjęs, kiek Petro Mikolainio laiškų, rašytų man ir mano draugams, šiandien yra saugoma archyvuose ir bibliotekose. Ir kam turiu būti dėkingas, kad mano laiškai išliko. Liūdna man buvo išgirsti, kaip žurnalistas Vilius Kavaliauskas surado mano laiškus. Aplankė jis ten mūsų kraštietį Joną Valaitį ir ,,Vienybės“ redakcijos pastatą, kuriame jau gyveno prašalaičiai lietuviai. Ir kaip jis nustebo, kai namo rūsyje surado lentynas su mano laiškais. Svečią iš Lietuvos pribloškė pamatytas vaizdas. Rūsyje buvo laikomas didžiulis šuo ir ant jo išmatų buvo imami ir metami mano laiškai.“ (Iš A. Žilinsko pokalbio su V. Kavaliausku, 2020 m.). Man tik tiek širdis atsileido, kad laiškai jau Lietuvoje, saugomi, publikuojami.
  9. V. – Ar galėtume juos paskaitinėti? Įdomu, ką tu ten rašei.
  10. J. – Galime pavartyti. Štai 1892 m. iš La Palankos, kur Bulgarijoje gyvenau, Petrui rašiau: ,,Guodotinas brolau (…). Taipogi meldžiu pranešti, kas yra dabar rašyta jų tųdviejų laiškun. Jankui subonkrutavus, ir koks adresas? Uz atsiuntimam ,,virai pajudinkime zemen“ tumi tarpu širdingai atiu“. Su paguda dr. J. Bassanowicz“. Malonu laiškelius paskaitinėti, va, kad ir šitą: ,,Guodotinas Brolau! Širdingai atiu uz atsiuntimam laikrastiun ir kitun dalykun; pinigus aš tav ne užilgo išsiundinu, baigentes metui. Dabar dudmi zinen, kas aš asmi persikelens in Varnan, ant kranto Iudosios mares, todel ir adresan reikes permainyti. Išeinantias liet. Kningas visas man prisiunskie; uzmokestin atsiunsiu antsyk. Su labomis dienomis J.B.“ (Kalba ir stilius netaisyta).
  11. V. – Malonu man, kad Lietuvoje taip godojamas tavo palikimas, kad paskelbti ir saugomi ir kitiems lietuvybės apaštalams siųsti laiškai, prisimenami ne mažiau už mudu padirbėję varant lietuvybės vagą. Daug laikų rašei ir Juozui Paukščiui. Šis taurus lietuvis gimė Karklupėnų kaime (Pajevonio valsčiuje). 1871 m. Amerikoje redagavo ,,Vienybės Lietuvninkų“ leidybą. Išleido 65 knygas. Išspausdino ,,Katalogą“, iszleistą knygą ,,Vienybės Lietuvninkų“ ir visų kitų“.

Ir mano bičiulis Kazys Grinius jau rašęs, labai susirūpinęs klausia, ar lietuviai Amerikoje yra saugūs: ,,Taip pat gerai žinoti, ar yra iš Amerikos lietuvių pusės kokia globa apie mūsų emigrantus ir ar emigrantai turi iš to naudą, ar nepakliuvo į kokių ekspliotatorių rankas, ypač moterys. Malonu būtų turėti tam tikras informacijas, kaip geriausia į Ameriką keliauti, kaip elgtis ant Amerikos kranto išlipus. Naudinga būtų rodos, kad kas išleistų tam tikrą knygutę, kaip reikia į Ameriką keliauti, kur rastųsi visokios informacijos apie tai. Zydai, rodos, turi tokią knygelę“. Graži draugystė siejo ir su Vincu Palukaičiu, išlikę ir jo laiškeliai.

  1. J. – Vinculi, gi Petras tavo raštus ir gaidas leido, va, paskaitinėk: ,,Dr. V. Kudirka, Polka visoms dėdienėms paskirta; Sudiev, Mazurka; Kanklės. Lietuviškos dainos.; V. Kapsas, Laisvos valandos. Eilės; Pasakos. Pagal Krilovą parašė eilėms Vincas Kapsas; Nemuno vilnys (natos fortepijonui. Valcas.“
  2. V. – Knygnešys, knygų leidėjas, Amerikos lietuvių redaktorius daug darbų atliko, dalyvavo varpininkų veikloje, mano surengtame ,,Varpo“ leidėjų suvažiavime Stebuliškėse (prie Kalvarijos) dalyvavo. Gaila, kad neįvykinta jo paskutinė valia, karai sutrukdė. Mirė Petras Mikolainis 1934 m. sausio 8 d. Brukline, Niujorke, palaidotas Bronkse. Prieš mirtį pageidavo, kad jo kūnas būtų sudegintas, o pelenai atvežti į Lietuvą ir palaidoti Vištytyje.
  3. J. – Už nuopelnus spaudos atgavinimo laikotarpiu Petras Lietuvoje įvertintas. Lietuvos prezidento A. Smetonos aktu apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu ir jam įteiktas ligos patale gulinčiam.
  4. V. – Šviesi ir spalvinga šio Suvalkijos sūnaus asmenybė, tiek davusi Lietuvai, jos atgimimui.

Nuotraukoje – P. Mikolainio atsiminimų fragmentas (rankraštis), p. 228.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE