V. – Guodotinas broli, Jonai! Sausio pirmoji Lietuvoje paskelbta Vėliavos diena. Ką mes žinome apie jai reikštą pagarbą per 100 metų nuo jos sukūrimo? Tad gal prisiminkime Lietuvos vėliavos istorijos kelią iki šių dienų. Juk LDK vėliavą, bene pats siūlei patvirtinti Lietuvos respublikos vėliava.
J. – Na, manau, kad ši vėliava galėtų plazdėti ir plazda prie lietuvių gražiųjų sodybų, bet kai tvirtinome šį simbolį, dauguma priekaištavo, kad labai jau ji panaši į Sovietų Rusijos vėliavą.
V. – Gal, tiksliau, sovietų vėliava į mūsų, Gediminaičių, vėliavą. Tai kaipgi ją, mūsų trispalvę, kūrėte?
J. – Lietuvių konferencija 1918 m. sudarė specialią Lietuvos Tarybos komisiją, kurioje buvome aš, archeologas Tadas Daugirdas, Antanas Žmuidzinavičius, dailininkas. Išnagrinėję kelias versijas, komisijoje nusprendėme patvirtinti tris spalvas: raudona apačioje, žalia viduryje ir geltona viršuje. Viršutiniame kampe prie koto arba viduryje siūlėme įspausti valstybės herbą. Taigi 1918 m. balandžio 25 d. Lietuvos Taryba vienbalsiai vėliavą patvirtino ir nutarė, gavus vokiečių okupacinės valdžios leidimą, vėliavą iškelti Gedimino bokšte.
V. – Ar tai jums pavyko?
J. – Dabar nepamenu, kas tai padarė, bet lietuvišką trispalvę iškėlėme bokšte. Vokiečiai tuo pasipiktino, mūsų vėliavą nuleido ir vėl iškėlė savąją. Dar pasiūlė lietuvišką iškelti žemiau arba šone. Tačiau Lietuvos Tarybos prezidiumas šios teisės atsisakė.
V. – Ir vis tik trispalvė Gedimino bokšte suplevėsavo. Kas tie drąsuoliai, ar jie gerbiami?
J. – Iš Vilniaus pasitraukus vokiečių kariams, pirmą kartą lietuviškoji trispalvė bokšte suplevėsavo 1919 m. sausio 1 d. Iškėlimui vadovavo Vilniaus miesto komendantas, pirmasis Lietuvos savanoris Kazys Škirpa. Keliant vėliavą, aidėjo šūviai, savanoriai giedojo himną. Būrį, kuris kėlė vėliavą, sudarė du karo valdininkai: Jonas Nistelis ir Petras Gužas, kareiviai Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Jonas Norvila, Mikas Slyvauskas, Vincas Steponavičius ir Stasys Butkus.
V. – Neilgai ji plevėsavo. Kas gi drįso šventą tautos simbolį išniekinti?
J. – Bolševikai, Vinculi. Sausio pradžioje lenkai dar nedrįso liesti, bet kai lietuviška valdžia pasitraukė į Kauną, 1919 m. sausio 6 d. Vilnių užėmus Raudonajai Armijai, mano kraštiečio Vinco Kapsuko nurodymu, bolševikų kariai nuo vėliavos nuplėšė žalią ir geltoną dalį, palikę raudoną, ją ir iškėlė.
V. – Ar yra išlikusių šio istorinio įvykio dalyvių atsiminimų?
J. – O kaipgi! Man teko skaityti to įvykio dalyvio Stasio Butkaus atsiminimus. Vėliau jie buvo išspausdinti žurnale ,,Karys“ 1928 metais. Stasys Butkus, karininko K. Škirpos bendražygis, rašė: ,,1919 m. pavakarys Vilniuje… Karininkas Škirpa paliepė parinkti keletą bravesnių vyrukų, pasiimti šautuvus ir šovinių ir vykti su juo… Rogėmis privažiavę Gedimino kalną, sustojome, išlipome, susirikiavome po du ir pradėjom žengti vingiuotais laiptais ant kalno. Užlipę ant kalno, pamatėme bokšto viršūnėje mūsų savanorius, berišančius prie stiebo lietuvių tautišką vėliavą. Ten buvo k.v. P. Gužas ir kareivis V. Steponavičius. Vėliavai pradėjus kilti aukštyn, mūsų kareivių šautuvų ir karininkų revolverių trys salvės nuaidėjo Vilniaus padange. Nutilus salvei, sušukome triskart: ,,VALIO, LIETUVA! LAI GYVENTŲ LIETUVA! Po to visi dalyviai pasisveikinome, pasibučiavome ir nutilome.“
V. – O kuomet trispalvė iškelta antrą kartą?
J. – Lietuvos trispalvė antrą kartą buvo iškelta 1920 m. rugpjūčio 26 d. , kai į Vilnių sugrįžo Lietuvos kariuomenė. Bet kai spalio 9 d. Vilnių užima lenkų generolo Želigovskio kariauna, po trumpų ariergardėnių (atsitraukimo) kautynių sostinės gatvėse trispalvė vėl buvo nuplėšta.
V. – Betgi vėliavos iškėlimo istorija Gedimino bokšte tuo nepasibaigė, juk buvo dar keletas sėkmingų iškėlimų ir lenkų okupuotame Vilniaus krašte.
J. – Pirmasis tai padarė Lietuvos skautų Gedimino draugovės draugininkas Pranas Žižmaras. Trečią kartą trispalvė bokšte suplevėsavo šio drąsaus skauto dėka 1928 m. vasario 16 d. Betgi buvo ir kitų drąsuolių skautų, kurie paskelbė žygį slapta per demarkacinę liniją pasiekti Vilnių ir Gedimino bokšte palikti įrašą. Drąsuolis skautas už šį žygį buvo apdovanojamas prezidento Antano Smetonos įsteigtu skautų pasižymėjimo ženklu – Lelijos Ordinu.
V. – Ketvirtas kartas, berods, 1939 m. spalio 29 d. Spaudoje apie tai turbūt daug rašyta, pacituosiu vieno rašinio ištrauką: ,,Varpai skambėjo tol, kol šaudė patrankos. Po vėliavos pagerbimo garbės kuopa, palikusi prie vėliavos garbės sargybą, nulipo nuo kalno į Katedros aikštę ir atstojo bendrą rikiuotę. Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino I pėstininkų pulko vadas pulkininkas Leonas Gustaitis Vilniaus rinktinės vadui atraportavo: ,,PAKĖLIAU VĖLIAVĄ GEDIMINO KALNE, PASTAČIAU GARBĖS SARGYBĄ IR PABRĖŽIAU, KAD KOL GEDIMINO PULKAS YRA VILNIUJE, TOL TRISPALVĖ ČIA LAISVAI PLEVĖSUOS.“
J. – Neilgai plevėsavo mūsų vėliava. 1940 m. birželio 15 d. sovietai okupavo Lietuvą ir netrukus ji vėl buvo nepagarbiai nuplėšta. O dar vėliau, 1940 m. rugsėjo 27 d., jau buvo įteisinta LSSR raudona vėliava.
V. – Tiesiog kino filmų verta ši vėliavos iškėlimo istorija. Manau, kad bene tragiškiausi buvo penktasis ir šeštasis kartas. Tai įvyko per Antrąjį pasaulinį karą, vokiečių okupacijos metais. Vėliavą iškėlė lietuvių Aktyvistų fronto „Birželio“ sukilėliai birželio 23 d. Vilniaus sukilėlių vadas Stasys Žakevičius-Žymantas atsiminimuose rašo ,,esą vėliavą iškėlė Aleksandras Pliateris, teisininkas, buvęs S. Žymanto asistentas“.
J. – Beje, A. Pliateris, grafas ir lietuvių partizanas, buvo 1831 m. sukilimo didvyrės Emilijos Pliaterytės giminaitis. O vienas iš sukilėlių vadų – Vytautas Rimkus (Algirdas Gustaitis) – taip prisimena: ,,Vokiečių pirmieji motorizuotieji daliniai, į miestą įžengę birželio 24 d. ryte, lietuvius rado savo vietose. Svarbesnėse vietose plevėsavo lietuviškos vėliavos. Aukščiausiai mūsų trispalvė buvo iškelta Gedimino pilies stiebe 1941 m. birželio 23 d. apie 16.00 val. Po kurio laiko bolševikai įstengė ją nuplėšti. Apie 19.00 val. lietuviška trispalvė buvo iškelta virš Vilniaus universiteto. Gedimino pilyje, dar neįžengus vokiečiams, vėl plazdeno mūsų vėliavos.“
V. – Tačiau, kiek man teko skaitant patirti, ši akcija lietuviams sukilėliams galėjo ir tragiškai baigtis. Mat savo vėliavą su svastika panoro iškelti ir vokiečiai. Lietuviai juos pasitiko šūviais, laimei, nieko nesužeidė. Vokiečiai prie pilies atsigabeno patranką ir gali būti, kad šiandien bokšto nebūtų. Tačiau čia suskubo sukilėlių vadas V. Rimkus ir vokiškai kalbantis vadas įtikino vokiečių karininką, kad bokšte lietuviai, o ne rusai. ,,Karininkas telefonu susisiekė su savo vadovybe, padėjęs ragelį nusišypsojo ir atsakęs, pilies nesunaikins, nešaudys.“
J. – Neilgai vėliava bokšte plevėsavo. Naciai paleido Laikinąją Lietuvos vyriausybę, nuginklavo sukilėlius ir 1941 m. liepos 1 d. trispalvę pakeitė vokiška vėliava su svastika.
V. – Tačiau buvo ir šeštas kartas…
J. – Tai padarė 1944 m. balandžio 5 d. Povilo Plechavičiaus suformuotas vietinės rinktinės kariai. Vėliavą bokšte iškėlė 306-ojo bataliono kariai savanoriai, vadovaujami pulkininko leitenanto Prano Grebliausko. Ši vėliava plevėsavo iki 1944 m. gegužės 15 d., kai vokiečiai išformavo rinktinę.
V. – Jonai, tai kada gi pagaliau tavo kurta trispalvė visiems amžiams iškilo pilies bokšte?
J. – Septintą kartą Gedimino bokšte vėliava suplevėsavo 1988 m. spalio 7 d. Dar tebebuvo svetima valdžia ir kariuomenė, tačiau tuometė valdžia, siekdama apraminti Atgimimo bangą, nutarė pakeisti vėliavą Gedimino kalne. Prie Katedros susirinko šimtatūkstantinė minia ir plojimas bei dainomis palydėjo jos kilimą stiebu. Ir Vilkaviškyje čia, aikštėje, pastatė stiebą ir iškilmingai pakilo trispalvė, keliama buvusių Sibiro kalinių Stasio Ankevičiaus ir Kazio Žilinsko.
V. – Argi nebuvo mėginimų vėliavą išniekinti?
J. – Pavojus grėsė 1991 m. per Sausio 13-osios įvykius. Gedimino bokštas Lietuvos savanorių buvo paskelbtas Postu Nr. 1 ir čia pasikeisdami budėjo kariai savanoriai: R. Šimanskas (vadas), D. Bumbulis, V. Minderis, S. Sasnauskas, G. Sinkevičius, A. Šcepkauskas, Vikintas, D. Šimanskas, N. Treinys, pankroko legenda Varveklis ir kt. Kuomet nuo 1997 m. liepos 3 d., kai įsigalėjo Lietuvos Vėliavos Seimo priimtas įstatymas, Katedros aikštėje ir Gedimino bokšte rengiama vėliavos pakeitimo iškilmės ir karių rikiuotė. Senoji vėliava perduodama saugoti vienai iš Lietuvos mokyklų, pasižymėjusių ugdant tautiškumą ir puoselėjant istorinę atmintį.
Nuotraukoje – vėliavos pakėlimas Gedimino kalne 1939 m. spalio 29 d.
Lietuvos Nacionalinio muziejaus nuotrauka.