Marijampolės kraštotyros muziejaus galerijoje „Saulėratis“ gegužės 11 d. surengtoje popietėje „Suvalkijos–Sūduvos paslaptys dokumentuose“ kalbėta istoriniais klausimais: kur buvo sūduvių žemė Kimenava, kur palaidoti miesto fundatoriai grafai Butleriai, kur pirmą kartą paminėtas Marijampolės vardas? Į šiuos klausimus, remdamiesi istoriografija, bandė atsakyti ir išsklaidyti mitus istorikas Rimvydas Urbonavičius, muziejininkai Tomas Kukauskas ir Laurynas Bernotas bei kraštotyrininkas Arūnas Kapsevičius.
Anot Marijampolės kraštotyros muziejaus direktoriaus Antano Pilecko, į muziejų pateko tam tikri „lobiai“, kuriuos pastudijavus randama įdomių dalykų. Kaip teigė kraštotyrininkas A. Kapsevičius, vadinamieji „butlerininkai“ Varšuvos senųjų aktų archyve, Suvalkų miesto archyve, Prienų parapijos bažnytinėse knygose rado gausybę dokumentų, kurie paneigia nemažai Marijampolės miesto istorijos mitų ir istorijų, kurios gimė, kai nebuvo laikomasi istorijos metodologijos. Prisistatęs istoriku-archyvistu Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialo vedėjas R. Urbonavičius tvirtino, kad be archyvo istorijos neparašysi. Nepaisant archyvinių dokumentų arba juos iškraipant gimė legenda, kad Kimenavos piliakalnis yra dabartinis Kumelionių piliakalnis, nors istoriniai šaltiniai rodo ką kita – ten minimas šalia buvę Vinco miškas, kuris yra prie Mozūrijos ežerų dabartinės Lenkijos teritorijoje. Nemažai mitų gimę apie grafus Butlerius, apie Marijampolės miesto vardo paminėjimą pirmą kartą. Entuziastams daug peno davė Prienų parapijos bažnytinės knygos, inventorius, Kvietiškio dvaro savininko Mykolo Butlerio, Morkaus Antano Butlerio ir Pranciškos Ščiukaitės Butlerienės sūnaus, kelionės iš Karaliaučiaus į Italiją dienoraštis, švedų mokslininko Knuto Olafo Falko Suvalkų vietovardžių studijos. Deja, grafų Butlerių palaidojimo vietos tiksliai nustatyti nepavykę, tik vietas, kuriose tikrai nėra jų kapaviečių, o Marijampolės miesto vardas pirmą kartą minimas 1751 m. gruodį.
Viešųjų ryšių tarnyba
Aurelijos Baniulaitienės nuotraukos.