Moters brandos šviesa… Ji tokia lengva, subtili, tačiau jos palytėta net ir paprasčiausia kasdienybė įgauna naujų spalvų, jos nutvieksta kiekviena akimirka tampa būties išsipildymu, mat būtent taip pražysta didžiausia gyvenimo išmintis: būti čia, dabar, nesiliauti stebėtis ir stebinti, gyvenimą priimti kaip kūrybą ir jaustis laimingai. Juk moters, kūrėjos, ypač palytėtos brandos šviesos, tokia ir yra būtis…
Vilkaviškietė Janina KURTINAITIENĖ – Vilkaviškio TAU (trečiojo amžiaus universiteto) Sveikos gyvensenos fakulteto dekanė, poetė, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė, įvairių organizacijų aktyvistė. Gal dėl to ir nestebina, kad jos pilna visur: ir parodų, knygų pristatymuose, ir teminiuose vakaruose, festivaliuose, šventėse. Ranką pridėti prie visko, kas vyksta, regis, liepia pareigos, o širdį – kūrėjos prigimtis (J. Kurtinaitienė, be kita ko, – ir trijų poezijos knygų autorė). Todėl ir galime kalbėti apie gyvenimą kaip kūrybą, kuris, nutviekstas moters brandos šviesos, pasireiškia kaip paprasta žmogiška laimė…
Kultūriniam darbui – kone visas gyvenimas
Janina Kurtinaitienė – grynakraujė sūduvietė: gimusi ir užaugusi Būdviečių kaime, netoli vaizdingo Podvarko ežero, baigusi Pajevonio vidurinę mokyklą, tuometinėje Marijampolės kultūros mokykloje įgijo klubinio darbo organizatorės ir režisūros specialybę (polinkis menui, kultūrai buvo įgimtas). Būtent Sūduvos krašte ir sukosi (kaip ir tebesisuka) jos gyvenimas po mokslų baigimo: iš pradžių (tiesa, labai trumpai) dirbo Šakių rajono Daukantiškių kultūros namuose metodininke, vėliau Vilkaviškio rajono Sodėnų kultūros namuose (irgi neilgai), po to – Vilkaviškio kultūros namuose (čia dirbta ilgiausiai) metodininke, 10 metų vadovavusia dramos kolektyvui, vėliau – Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centre renginių organizatore… Viską susumavus, gaunasi ne tiek jau ir mažai: kultūrinio darbo sferoje – daugiau nei 40 metų…
Lygiai taip ritmingai klostėsi ir asmeninis gyvenimas. Su vyru Sigitu susipažino dar dirbdama Sodėnuose. Buvo sąskrydis Podvarke, kuriame dalyvavo ir ji, jauna specialistė, ir jis, sportininkas iš Vilkaviškio (abiem buvo po 22 metus). Krito vienas kitam į akį, tad nuo to susitikimo jau ir nesiskyrė po metų draugystės savo santykius įteisindami oficialiai. Kurtinaičiai užaugino du vaikus, kurie, susikūrę savo gyvenimus, tėvų namus jau palikę: dukra Kristina su vyru gyvena Kaune, sūnus Karolis gyvena ir dirba Anglijoje. Vėl likus dviese namuose, daugiau laiko lieka sau, nueito kelio apmąstymams, dvasiniams ieškojimams, kūrybai…
Poezijos knygų autorė
Daug ir visur matoma J. Kurtinaitienė pirmiausiai yra kūrėja. Jos poetinis žodis, kelią skynęsis nuo pirmųjų posmų dar mokykliniame suole, šiandien jau išties svarus. Nors poreikis eiliuoti buvęs kone nuo vaikystės, rašė sau, nesijautė verta savo kūrybinių bandymų rodyti kitiems. Galbūt taip ir nebūtų eilėraščiai išvydę dienos šviesą, jei ne atsitiktinai per televiziją išgirstas moksleivės eilėraštis (Janina tuomet mokėsi kultūros mokykloje). Pasižavėjo, kad mergaitė gražiai sueiliavusi, ir taip pat pajuto, jog ir pati galinti būti išgirsta. Prisimena: nelengva buvo nugalėti itin didelį savikritiškumą, kol pagaliau išdrįso vieną eilėraštį pasiūlyti rajoniniam laikraščiui. Kai jį išspausdino, atrodė, jog įvyko kažkas neįtikėtino – džiaugsmui nebuvo ribų. Praėjus pirmojo išspausdinto eilėraščio euforijai, vėl rašė… sau. Tiesa, pasiūlė savo kūrybos pavyzdžių respublikiniam kultūros darbuotojų literatų konkursui, tapo jo diplomante, tačiau ir toliau eilėraščiai kaupėsi guldomi į sąsiuvinius. Tų sąsiuvinių prisikaupė. Pagaliau ryžosi: gal verta pabandyti parodyti juos visuomenei? Štai tada likimas suvedė su Perpetua Dumšiene, „Šviesos“ leidyklos redaktore, kuri, peržiūrėjusi J. Kurtinaitienės eilėraščius, ne tik pagyrė, bet ir paskatino toliau rašyti. Taip gimė pirmoji Janinos poezijos knyga…
Šiandien J. Kurtinaitienė – Vilkaviškio rajono literatų klubo „Seklyčia“ narė (daug metų vadovavusi klubui), kaip minėta anksčiau, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė, išleidusi tris poezijos knygas: 2000 m. – „Spindulių tavųjų sidabru“, 2005 m. – „Rasotos žolės tyla“ ir 2010 m. – „Dvelksmas rugiuose“. Jau pakeliui ketvirtoji Janinos knyga – „Šešėliuotas mano gyvenimas“.
J. Kurtinaitienės poezija – grynas jausmas, kvepiantis ir lietuje neištirpusiu paukščio skrydžiu, ir smilgų šilko šiurenimu, ir nakties žydėjimu, ir rugių dvelksmu, ir šventa sekmadienių tyla, vis tai, kas daugelį metų būna nešiota savyje ir pagaliau išlieta eilėmis. Gyvenimiška išmintis, persunkta subtiliu gamtos pajautimu, kalba, rodos, paprastais peizažais, tačiau būtent taip atsiskleidžia akimirkos grožis, gyvenimo meilė, moteriškumo galia. „Aš moteris,/ aš skausmas/ tiems, kurie mane mylėjo,/ bet gal kažkam buvau žydėjimas,/ bet gal kažkam buvau lemtis…“ – štai tokia ta nemeluota moteriško jausmo kalba, kerinti pirmapradžiu tikrumu, nuoširdumu, tuo, kas lieka, kai nebelieka nieko…
Gyvenimą vertinant žingsniais
„Nuo šiol gyvenimą vertinsiu žingsniais./ Nes jo vis mažėja. Todėl džiaugtis turėčiau kiekviena diena./ Džiaugiuosi./ Vertinu kiekvieną artimųjų žingsnį manęs link. Niekada taip negyvenau./ Dabar – gyvenu!“ – širdimi rašo J. Kurtinaitienė, teigdama savo gyvenimo credo: vertinti kiekvieną dieną kaip dovaną. „To užtenka, kad jausčiausi laiminga, – sako moteris. – Nieko man netrūksta, ir tai supratau tik dabar, kai laikas šuoliais praeitin nukeliavo…“ Toks pilnatvės atradimas atėjo ne iškart. Buvo išgyventa ir gili depresija, iš kurios išeiti padėjo vis dėlto ne medikų pagalba, o naujas požiūris. J. Kurtinaitienė prisimena užplūdusią neviltį, kai niekas nebedžiugino – nei šeima, nei darbas, pavargdavo nuo žmonių, buvo ir savimi labai nusivylusi, nebežinojo net už ko griebtis. Vieną iš tokių „juodų“ akimirkų, kai namuose liko viena, įvyko lūžis. Malda, iš giliai atėjęs pajautimas, jog žmogus net ir baisiausios nevilties momentą nėra paliekamas likimo valiai, leido naujai įvertinti savo gyvenimą ir atrasti jo grožį. „Svarbiausia gyvenime, – dalijasi savo atradimais J. Kurtinaitienė, – ryšiai su kitais žmonėmis, meilė. Kai žinai, kad esi laukiamas, globojamas, „įsijungia“ antras kvėpavimas. Tai ir yra laimė.“ Štai tokia ta moters brandos šviesa: žingsniais matuojant gyvenimą, meile seikėjant laimę, arba tariant Janinos eilėmis:
skausmo dalia
dažnai palydi mūsų naktį
lyg peilio ašmenys
paliečia širdį
ir sustabdo mintį
ar dar gyvenimui
yra prasmės
gal jau pavargom eiti
tačiau kitaip nebus
ir pragyvenęs bemiegę
ilgą naktį
tu vėl keliesi
ir eini
ir myli
savo žemę, savo dangų
savo vaikus ir brolius
ir žydinčias gėles
ant tėvų kapo
vaiko rankutę šiltą
vėl delne jauti
tu gyveni
tu vėl eini
ir nerimo nakty
tu vėl Viltim alsuoji
tas sakusmas tavyje
lyg vėjo šuoras
Dievo akyse
lemtingą giją
išlikimo audžia…
tu vėlei myli
paukštį giedantį
pakibusius lietaus lašus
ant ryto lango rėmo
tu vėl gyvenimą myli
savo dienas
lyg laiko karoliukus
verdamas ant smilgos…
Laima GRIGAITYTĖ
Asmeninio Janinos Kurtinaitienės albumo nuotraukos.
Visada labai malonu susipažinti su kūrybingais, energingais, ne abejingais gyvenimui ir žmonėms, žmonėmis. Janina iš tų. Sparnuotų svajonių, Originalių idėjų,Kylančių į šviesą minčių,Pakylėjančio įkvėpimo,Netikėtų galimybių linkiu Jums Janute.